„Laisvo laiko beveik neturiu – verslas, atsiskaitymai ir panašiai, tačiau aš nesiskundžiu, nes aktyvus darbas prailgina man gyvenimą“, – LRT RADIJUI sako išrinktojo prezidento Gitano Nausėdos tėtis Antanas Nausėda.
– Netrukus Jums sukaks 90 metų ir, užuot ramiai gyvenęs, turite verslą: namą, kuriame gyvenate, nuomojate turistams. Taip pat tenka prižiūrėti uošvio paliktą malūną Kretingos rajone. Kaip Jūs viską spėjate?
– Stengiuosi viską planuoti. Esu dėkingas savo amžinąjį atilsį žmonai, kuri buvo matematikė, mokėjo kruopščiai viską suplanuoti ir to išmokė mane. Aš dirbau atsakingą darbą, o vakarais dėstydavau technikume, įvairiuose kursuose ir būdavau labai užimtas – niekada neleisdavau laiko beprasmiškai. Dabar, kai likau vienas, stengiuosi išlikti toks pat.
– Svarbu pabrėžti, kad namą, kuriame gyvenate, pastatėte savo rankomis, taip?
– Taip. Samdžiau meistrą, o pagalbinius darbus padėdavo atlikti broliukas arba iš kaimo uošvienės atsiųsti darbininkai. Į šį namą yra įdėta labai daug darbo.
Iš pradžių statėme du aukštus su perspektyva trečiam, nes galvojau, kad vienas aukštas bus sūnui, kitas dukrai, o trečiame gyvensime mes su žmona. Galiausiai taip išėjo, kad likau vienas. Kadangi vietos daug, o nesinorėjo, kad būtų tuščia, išsiėmiau verslo liudijimą ir iki šiol priimu poilsiautojus ar žmones, atvykstančius į Klaipėdą darbo reikalais.
Paskutiniu metu pas mane apsistoja nemažai vairuotojų iš Ukrainos, kurie pagyvena tol, kol yra atliekamos jų transporto priemonių techninės apžiūros.
– Ar sutelpate, kai daug žmonių pas Jus apsistoja?
– Sutelpame. Kai vaikai išvažiavo, atsilaisvino keli kambariai. Mūsų namas stovi 7,5 arų sklype, yra nemaža aikštelė mašinoms pasistatyti. Visai šalia parkas, miesto centras ir stotis.
Be viso šito dar turime žmonos tėvų sodybą su 14 hektarų sklypu, kuriame rekonstravome malūną. Kartą per mėnesį ten nuvažiuoju, kartais randu išdaužtus langus, tai tokiu atveju apsitvarkau.
Laisvo laiko beveik neturiu – verslas, atsiskaitymai ir panašiai, tačiau aš nesiskundžiu, nes aktyvus darbas prailgina man gyvenimą. Gyvenu aktyviai, nejaučiu, kad esu pensininkas, nors jau ilgą laiką esu išėjęs į pensiją. Jeigu kurią dieną esu laisvesnis, labai nuobodžiauju. Esu patenkintas savo ir savo vaikų gyvenimu.
– Ar pasišnekate su žmonėmis, kuriuos priimate pas save gyventi?
– Taip, pasišneku. Man įdomu pasikalbėti su gyvenančiais Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ar kituose miestuose, kaip jiems sekasi ir panašiai.
Pas mane apsistoja ne tik atvykėliai iš Ukrainos, Baltarusijos, bet ir buvę Klaipėdos gyventojai, kurie per karą pabėgo. Jie atvyksta iš Vokietijos, Karaliaučiaus ar Stalupėnų. Kadangi per karą aš buvau išvežtas į Vokietiją, dirbau pas būrus ir pramokau vokiečių kalbą, tai sužinoję pastarieji prašo mano pagalbos surandant jų gimtąjį kraštą. Po nepriklausomybės, kai įvažiavimas iš Vakarų Vokietijos pasidarė laisvas, sulaukdavau labai daug svečių iš Vokietijos. Net ir dabar tie žmonės mane pasveikino sūnaus išrinkimo į prezidentus proga.
– Jūs nieko nesamdote ir pats skalbiate svečiams patalynę?
– Taip, turiu mašiną, skelbiu, o lyginimo darbai yra ne tik geras sportas, bet ir naudingas darbas. Nereikia važiuoti ir ieškoti, kas išskalbs – viską pasidarau pats.
– Ir žolę pats pjaunate?
– Taip. Kartais jauniausias broliukas man padeda tiek transporto klausimu, tiek saugant namus, kai išvažiuoju į Vilnių, todėl namai tušti niekada nebūna – gyvenimas juose nuolat verda.
– Be viso to randate laiko ir pasportuoti. Ką Jūs darote?
– Žiema vaikštau su lazdomis. Paprastai važinėju dviračiu – ir kelis ir dešimt kilometrų per dieną. Kartais pasimankštinu prie stadiono, dėl ko turiu neblogą sveikatą ir labai gerai jaučiuosi. Prieš miegą nueinu kelis kilometrus. Kartais koks svečias prabudina, bet vis tiek gerai išsimiegu. Mano gyvenimas yra labai aktyvus: nejaučiu, kad man tiek metų. Atrodo, kad galbūt 40.
Išsamiau – laidos „10–12“ įraše.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
