Lietuvoje

2019.07.30 05:30

Nusigrybauti galima ir iki Baudžiamojo kodekso: sunku, kai gražiausias grybas – Baltarusijoje

Ineta Nedveckė, LRT.lt2019.07.30 05:30

Pora neatsargių žingsnių – ir administracinė bauda, dar pora – jau ir Baudžiamasis kodeksas. Su tokia realybe gali susidurti lietuviai, pagrybauti sumanę pasienio ruože. Dieveniškių kilpoje, pavyzdžiui, tokių nusigrybavusių į Baltarusiją vis pasitaiko.

Ir ne veltui šie kraštai taip traukia ne tik vietinius, bet ir iš svetur atvažiuojančius – miško gėrybių kraštas turtingas. Juk čia, po garsiu Grybiškių ąžuolu, rastas baravykas rekordininkas. Jo svoris siekė daugiau nei 3 kilogramus, o kepurėlės skersmuo buvo net 49 centimetrai. Nuo 1971-ųjų šio rekordo sumušti nepavyko dar jokiam kitam baravykui.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

Grybauti – su pasu ir lietuvišku ryšiu

Apie tai, kad įvažiuojame į pasienio ruožą, ženklas informuoja dar Šalčininkuose. Jau čia būtina su savimi turėti asmens dokumentą, kad prireikus galima būtų identifikuoti, iš kurios sienos pusės esi ir ar kartais nekirtai jos nelegaliai.

Pakeliui į vadinamąjį Lietuvos apendicitą, vos išlindus iš miškingos kelio atkarpos, – dar vienas ženklas, neleidžiantis pamiršti, kad Baltarusijos siena – visai netoliese. Čia pasitinka Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai ir ženklas „Stop. Kontrolė“. Pravažiuoti pro jį galima tik pareigūnams leidus. Būtent čia mobiliojo ryšio operatorius sveikina atvykus į Baltarusiją. Vietiniai iškart pataria – mobiliojo ryšio operatorių nusistatyk rankiniu būdu, nes leidus rinktis pačiam telefonui, jis pasirinks baltarusišką. O po to gavus sąskaitą džiugesio bus mažai. Reta ir radijo stotis čia veikia be traškesių.

Nors žiūrint į žemėlapį gali pasirodyti, kad žemės lopinėlis vadinamajame Lietuvos apendicite nedidelis, norint nukeliauti nuo Širvių punkto iki, pavyzdžiui, Norviliškių pilies, sukarti reikės daugiau nei 30 kilometrų.

Taip pat skaitykite

Stabtelėjus prie ženklo Širvių atraminiame punkte, pareigūnai pasisveikina ir tik pasidomi, kokiu tikslu į kilpą važiuojame. Kaip pasakoja VSAT Varėnos pasienio rinktinės Gintaro Žagunio užkardos vadas pulkininkas leitenantas Žydrūnas Vaikasas, važiuojant į priekį, pareigūnai asmens dokumento parodyti gali ir neprašyti, bet važiuojant atgal dokumentą rodyti jau greičiausiai reikės, o ir bagažinę atidaryti gali tekti.

Sąsmauka, kurioje įsikūręs Širvių atraminis punktas, itin siaura – vos 4 kilometrų pločio. Ir nors žiūrint į žemėlapį gali pasirodyti, kad žemės lopinėlis vadinamajame Lietuvos apendicite nedidelis, norint nukeliauti nuo Širvių punkto iki, pavyzdžiui, Norviliškių pilies, sukarti reikės daugiau nei 30 kilometrų. Siena su Baltarusija irgi ilgesnė, nei galima pamanyti, – 102 kilometrai. Juk tai toks atstumas kaip nuo Vilniaus iki Kauno!

Arimas miške – ne šiaip sau

Nuo punkto vieninteliu čia einančiu keliu pavažiavus kokias 5 minutes – išskirtinė proga pamatyti, kaip atrodo Lietuvos–Baltarusijos siena. Nuo kelio ji – vos keletas metrų. O proga išskirtinė, nes be leidimo taip arti sienos patekti retai kada galima.

Čia matyti du šalių riboženkliai ir metalinė segmentinė tvora. Tokia tvora, kaip aiškina Ž. Vaikasas, nesidriekia visus tuos 102 kilometrus, tik ten, kur kyla didžiausia rizika. Ji – menka kliūtis tiems, kurie pereiti sieną norėtų, bet pakankama tiems, kurie galbūt nesupranta, kad yra prie pat valstybės sienos ir gali netyčia ją kirsti.

„Lietuviui grybas didesnis Baltarusijoje, o baltarusiui – Lietuvoje. Yra toks žmogiškas momentas. Tai paprastai kiekvienais metais būna vienas kitas grybautojas, kuris iš vienos ar kitos pusės nugrybauja pas kaimynus. Tada tenka grįžti jau kitaip ir nebūtinai tą pačią dieną“, – pasakoja Ž. Vaikasas.

Taip pat čia – plati suarta juosta. Oficialiai ji vadinama kontroline pėdsakų juosta. Štai ji jau, užkardos vado teigimu, tęsiasi per visą sienos ilgį. Nėra jos tik ten, kur fiziškai neįmanoma išarti – pelkėse ir ten, kur siena eina palei upę. Per visą sienos ilgį tęsiasi ir riboženkliai. Jie įrengti taip, kad, stovėdamas prie vieno riboženklio, matytum dar du: tą, kuris kairėje, ir tą, kuris dešinėje.

Tad netyčia papulti į Baltarusiją galima nebent pasiklydus pelkėje. Nors, kaip tikina pasieniečių vadas, kartais gyventojai ir per suartą plotą šalia šalies riboženklio praeina ir sako, kad netyčia.

„Lietuviui grybas didesnis Baltarusijoje, o baltarusiui – Lietuvoje. Yra toks žmogiškas momentas. Tai paprastai kiekvienais metais būna vienas kitas grybautojas, kuris iš vienos ar kitos pusės nugrybauja pas kaimynus. Tada tenka grįžti jau kitaip ir nebūtinai tą pačią dieną“, – pasakoja jis.

Geltoni ir balti kuoliukai

Ir, nors skamba juokingai ar net smagiai, tai – menkas juokas. Toks paėjimas į šalį nuskinti didesnio grybo užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Nebent tyrimo metu pavyksta įrodyti, kad sienos kirtimas netyčinis, iš neatsargumo – tada gali būti pritaikytas ir Administracinėje teisėje numatytas straipsnis. Tokia tvarka galioja baltarusiams, atsiradusiems Lietuvoje. Baltarusijoje atsidūrusiems lietuviams galioja jau tos šalies įstatymai, bet tvarka ten panaši, tikina užkardos vadas.

Tačiau dėmesį kilpos grybautojams, uogautojams ar šiaip smalsautojams reikia atkreipti ir į geltonus stulpelius bei tokios pat spalvos užrašus, skelbiančius, kad tai – Valstybės sienos apsaugos zona (jos plotis nuo sienos – nuo maždaug 50 metrų iki kilometro). Esant šioje zonoje be leidimo, gresia bauda.

Bet jeigu už geltono stulpelio yra labai gera grybinga vieta ar iš tolo mėlynai šviečia mėlynių krūmai, išeitis yra – reikia gauti pasieniečių leidimą. Tai padaryti galima ir internetu. Tiesa, jo negaus tie, kurie yra teisti už pažeidimus, susijusius su sienų apsauga, ir nėra suėjusi senatis.

Gavus leidimą galima grybauti, uogauti ar poilsiauti čia į valias. Į valias, bet iki balto riboženklio su raudona viršūnėle ir trispalve per vidurį. O ir pėdsakus ant kontrolinės juostos privilegiją palikti turi tik miško gyvūnai.

Artimųjų kapų lankyti – su vizomis

Yra kilpoje ir taip, kad sodybos teritorijoje Lietuva ribojasi su Baltarusija. Kadangi sovietų okupacijos metu siena tarp Lietuvos ir Baltarusijos buvo tik teorinė, kultūriniai ryšiai čia susiklostė glaudūs. Gausiau apsipirkti vietiniai keliaudavo į Lydą, kuri yra arčiau nei Vilnius, o baltarusiai, vykdami iš vienos šalies pusės į kitą, kelią kirsdavo tiesiai per Lietuvos teritoriją – nebuvo reikalo kilpos apvažiuoti.

Su kaimyninės šalies siena ribojasi Norviliškių pilies teritorija. Čia stovi ir bažnytėlė, plyti kapinės. Vietiniai prieš daugiau nei 30 metų nesirinko – Lietuvos ar Baltarusijos pusėje kapinės yra: tiesiog laidojo artimiausiose. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo baltarusiams kapus aplankyti jau nėra paprasta. Ne tik reikia vizų, bet ir norint patekti į kapines, kurios yra pora kilometrų nuo namų, reikia daryti bent pusšimčio kilometrų lankstą ir keliauti pro oficialius pasienio kontrolės punktus. Tiesa, per šventes ir religines dienas atidaromi laikini punktai ties Norviliškėmis ir Pickūnais.

„Tam, kad būtų patogiau, kad nereikėtų važiuoti per Krakūnus, Šalčininkus ar Medininkus, tarpvalstybiniu sutarimu numatyti punktai, juos atidarome“, – aiškina Ž. Vaikasas.

Bet vizų, bent jau kol kas, vis tiek reikia. Lietuva, kaip pasakoja pasieniečių atstovas, Baltarusijai siūlo supaprastintą vykimą, bet iš kaimyninės šalies atsakymas dar negautas.