Lietuvoje

2019.07.31 05:30

Ekspertai įžvelgia grėsmę: kas iš tiesų slepiasi po siekiu sukurti dar vieną žiniasklaidos paramos fondą

Laura Adomavičienė, LRT.lt2019.07.31 05:30

„Valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio vadovaujamas Seimo Kultūros komitetas užsimojo steigti naują Žiniasklaidos rėmimo fondą, nors senasis analogas vis dar gyvuoja. Abiejų fondų tiek struktūra, tiek veikla kone identiška. Pagrindinis skirtumas: naujasis fondas gaus didesnį valstybės finansavimą mainais už tai, kad jį kontroliuos tik Vyriausybė. Tiek Žurnalistų sąjunga, tiek ir teisininkai įspėja, kad vienose rankose sutelkti pinigai ir kontrolė pavers žiniasklaidą valdančiųjų marionete.

Prieš keletą savaičių Seime įregistruota Visuomenės informavimo įstatymo pataisa, kuria žlugdomas šiandien egzistuojantis Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (SRTRF). Įkurtas 1996 m., iki šiol jis remia nekomercinio kultūros ir šviečiamojo turinio kūrimą bei sklaidą Lietuvos žiniasklaidoje ir lietuvių išeivijoje. Fondo skirstomas lėšas paramos projektams skiria Seimas – kasmet po 2,75 mln. eurų.

Pagal įstatymo pataisas, valstybė turėtų pasitraukti iš minėto fondo veiklos, įsteigdama naują Žiniasklaidos rėmimo fondą. Šio veiklai būtų skiriamas du kartus didesnis metinis finansavimas, siekiantis 5,4 mln. eurų. Pastarojo steigėjas ir vienintelis dalininkas būtų valstybė. Palyginimui, SRTRF dalininkais yra 19 įvairių kultūros bei žiniasklaidos asociacijų, sąjungų bei draugijų ir Kultūros ministerija.

Įstatymo pakeitimo aiškinamajame rašte teigiama, kad naujojo fondo modelis skatins Lietuvos žiniasklaidos ir informacinės erdvės gyvybingumą, o rėmimui skiriamų lėšų panaudojimas bus efektyvesnis, labiau kontroliuojamas bei skaidresnis. Dabar veikiančio fondo projektai gali būti remiami tik vienerius metus, o tai neleidžia laiku reaguoti į besikeičiančią aplinką. Kitas trūkumas – menkas projektų finansavimas. Galiausiai, dabartinio fondo dalininkai administruoja ne nuosavas, o valstybės skirtas lėšas, kurių kontrolę norima suefektyvinti.

Pasak Kultūros komiteto pirmininko R. Karbauskio, prie projekto metus dirbo iš Kultūros komiteto narių ir kultūrinės žiniasklaidos sektoriaus atstovų sudaryta darbo grupė. Per metus gimė naujo Žiniasklaidos rėmimo fondo gairės. Tačiau, jas palyginus su dabar veikiančio fondo struktūra, į akis krenta daug panašumų.

Pavyzdžiui, už fondo lėšų paskirstymą bus atsakinga taryba, į kurią narius deleguoja tos pačios pagrindinės žiniasklaidos ir kultūros srities asociacijos, kurios sudaro ir dabartinio fondo tarybą. Taip pat nurodomi tie patys naujojo fondo lėšų šaltiniai, kuriais naudojasi ir esamasis. Identiškos ir remiamų projektų sritys.

Visgi skirtumų tarp egzistuojančio ir kuriamo fondų yra ir jie esminiai. Pavyzdžiui, naujojo fondo veikloje vietoje 20 dalininkų atsiranda iki 16 narių, kurie sudaro Senatą. Į jį atstovus deleguoja įvairios tarybos, kurių dauguma veikia prie šalies ministerijų. Kai kurios iš jų, pavyzdžiui, Lietuvos švietimo taryba, tiesiogiai atskaitingos Seimui, jas techniškai aptarnauja Seimo kanceliarija.

Kitas skirtumas – naujojo fondo taryboje vietoje 7 bus skiriami 11 narių, kurie tiesiogiai dalyvaus paramos lėšų skirstyme, tačiau iš pastarųjų 4 teiks fondo Senatas.

Kitaip tariant, Vyriausybei arba Seimui pavaldžių organizacijų deleguoti nariai į Senatą ne tik vertins lėšas skirstančios tarybos darbą, bet ir rinks trečdalį pačios tarybos narių.

Reformų reikėjo seniai

Tokioje naujojo, Žiniasklaidos paramos, fondo struktūroje dalis darbo grupės narių ir būsimų tarybos narius skiriančių asociacijų atstovai pavojaus žiniasklaidos laisvei neįžvelgia. Interneto žiniasklaidos asociacijos, kuri šiandien yra esamo fondo dalininkė, pirmininkė Aistė Žilinskienė teigia, kad nei Vyriausybė, nei jai pavaldi Kultūros ministerija neturės jokių svertų kištis į naujojo fondo tarybos sprendimus.

„Kaip ir Kultūros taryba, Kūno kultūros rėmimo fondas, energetikos srities rėmimo fondas – visur tas pats dalininkas yra valstybė. Čia nėra taip, kad nepriklausomi žmonės iš kitų sričių sumetė biudžetą, tapo dalininkais ir daro. Ne, šitą fondą steigia valstybė, ji įneša pinigų šitam fondui, bet lėšas skirstys ir perskirstys visiškai nepriklausoma, iš skirtingų organizacijų paskiriama taryba. Jokio priklausomumo nėra. Tai nėra toks mechanizmas, kad galėtų kažkas padaryti spaudimą“, – tikino A. Žilinskienė.

Ji priminė, kad seniai tarp kultūros ir žiniasklaidos atstovų vyravo įsitikinimas, kad dabartinis rėmimo fondas, įkurtas dar 1996 m., yra pasenęs ir organizacijai reikia skubių pokyčių. A. Žilinskienės teigimu, kultūros ir meno leidinių atstovai ne kartą skundėsi dėl to tiek Kultūros ministerijai, tiek Seimo Kultūros komitetui, prezidentūrai ir kitoms institucijoms. Šių skundų pagrindu Kultūros komiteto iniciatyva ir buvo sudaryta darbo grupė, kuri po metų diskusijų darbo grupėje priėmė sprendimą kurti naują fondą.

Ar nebuvo įmanoma dalį numatytų pokyčių įgyvendinti esamame fonde, nekuriant naujo analogo, A. Žilinskienės nuomone, nėra esminis klausimas.

„Ar mes perstatysime namą, ar mes pastatysime naują, bet esmė – koks bus jo vidus. Esmė – ne formoje: ar seną restruktūrizuosime, ar mes naują fondą sukursime, esmė – kaip bus skirstomas finansavimas tam, kad žiniasklaidoje būtų užtikrinamas kultūrinės informacijos nuolatinis atspindėjimas“, – tikino Interneto žiniasklaidos asociacijos pirmininkė.

Siekis buvo ne reforma, o kontrolė

Visgi dalis darbo grupės narių yra įsitikinę, kad buvo galima reformuoti esamą fondą, jam padidinant valstybės finansavimą, nekuriant naujo, kurio kontrolė atiduodama į vienas – Kultūros ministerijos – rankas.

„Biudžetą buvo galima didinti ir dabartiniam fondui. Dėl to mes ir sakėme: kam reikalingi kaštai keičiant visą struktūrą. Buvo galima pasakyti: jeigu trūksta pinigų, mes jų duosime daugiau, o skirstymą, jeigu jis buvo neskaidrus, tai jį visada per to paties Visuomenės informavimo įstatymo pataisas buvo galima dar kartą keisti, pildyti, formuoti tarybą kitaip, jeigu iš tiesų problema buvo tokia“, – sako Lietuvos teisininkų draugijos pirmininkas dr. Arnas Paliukėnas.

Buvusi SRTRF tarybos vadovė Danguolė Skarbalienė taip pat patvirtino, kad pagrindinės problemos, susijusios su esamo fondo veikla, kyla būtent iš nepakankamo finansavimo.

„Dėl 2,7 mln. eurų (metinio biudžeto – LRT.lt) kažkada buvo labai arši diskusija. Pavyzdžiui, 2018 m. vien tik interneto projektams, kad galėtume patenkinti paraiškas, reikėjo 1 mln. eurų. Tie 2,7 mln. eurų yra suma, kuri nesikeitė 5 metus, iš tikrųjų yra savotiškas spaudimas Spaudos rėmimo fondui“, – sakė D. Skarbalienė.

„Šitam fondui, kuris skirtas visai privačiai Lietuvos žiniasklaidai paremti, kad irgi turėtų turinio įvairovę ir kokybę, skiriama 2,75 mln. eurų. Tai jeigu pasižiūrėtume į vidurkį, kiek vidutiniškai vienam projektui tenka pinigų, ir dar jeigu pagal atskiras programas... Tai yra avantiūristiškas valstybės požiūris sakant, kad keliame aukščiausius uždavinius tam fondui, bet finansavimą duodame žemiau minimumo. Tai buvo didžioji bėda“, – pritaria ir Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.

Dalis darbo grupės narių yra įsitikinę, kad Kultūros ministerija, kurdama naująjį fondą, tik imituoja rūpestį dėl kultūros, tačiau tikrasis jos užmojis yra kontroliuoti žiniasklaidos priemones.

„Kada man reikėjo atsiskaityti už SRTRF 2016 m. veiklą, tai gerbiamas pirmininkas R. Karbauskis pasakė, kad viskas surašyta ataskaitoje, mums ten labai viskas aišku, kas norit aiškiau – pažiūrėkite ataskaitoje. Ten užtrukau gal 5 min., net nebuvo galima kelti klausimų. Už 2017 m. jis iš viso mūsų nekvietė į komitetą, mes neatsiskaitėme, nors kasmet turime Seime atsiskaityti. Praėjusią savaitę buvau komitete, atsiskaitėme iš karto už dvejus metus iš eilės – už 2017–2018 m. Jiems visiškai neįdomu. Į ankstesnius komitetus mes buvome kviečiami kelis kartus per metus, dar kai buvo Informacinės politikos komitetas“, – atviravo buvusi SRTRF tarybos vadovė.

„Valstybės institucijos irgi buvo dalininkės šito fondo iki šiol, bet dalis jų nelabai norėjo vykdyti šitų funkcijų. Pavyzdžiui, Švietimo ir mokslo ministerija kažkada buvo dalininke, bet buvo tokia pasyvi, kad net pasitraukė ir pasakė, kad nebenori būti dalininke. Liko tik Kultūros ministerija. Jeigu tikrai buvo noras padėti fondui aktyviai veikti ir gauti finansavimą, reikėjo tik politinės valios“, – įsitikinęs D. Radzevičius.

Penki žingsniai atgal nuo demokratijos

Kultūros komiteto pirmininkas R. Karbauskis, Seime pristatydamas projektą, ne kartą pabrėžė, kad naujasis modelis užtikrins didesnį skaidrumą skirstant paramos lėšas. Pasak Lietuvos teisininkų draugijos pirmininko, dabar galiojantis modelis, lyginant su siūlomu, yra gerokai skaidresnis.

„Pagal dabartinį SRTRF modelį yra dalininkų susirinkimas ir taryba. Tai lėšų skirstymas vyksta per tą mechanizmą ir jis – pakankamai demokratiškas ir pakankamai skaidrus. Dabar siūloma, kad steigėjas būtų vienintelis – valstybė, ir dar turime Senatą. Bet turime suprasti labai paprastą dalyką: jeigu steigėjas yra valstybė, mes niekaip, tik per steigėją, galime daryti įtaką. Mes lyg ir turime skirstytojus, kurie tiesiogiai nepavaldūs valstybei, Kultūros ministerijai, bet realiai bet kokia organizacija, kurios steigėjas yra vienintelis, ji vis tiek gali įgyvendinti savo teises ir pareigas. Nė vienas teisininkas, išmanantis juridinių asmenų valdymą, nepasakys kitaip. Civilinis kodeksas nenumato kitokios struktūros, kur steigėjas neturėtų lemiamo žodžio“, – dėmesį atkreipė dr. A. Paliukėnas.

Kad naujuoju modeliu valstybė siekia didesnės kontrolės, patvirtino ne tik darbo grupės nariai. Tai kelis kartus pabrėžiama ir įstatymo projektą lydinčiame aiškinamajame rašte. Tačiau tiek teisės, tiek žiniasklaidos ekspertai atkreipia dėmesį, kad Vyriausybė, kontroliuodama paramos lėšų paskirstymą ir taryboje turėdama santykinai pavaldžius narius, kartu gali kontroliuoti ir pačias žiniasklaidos priemones.

„Jeigu kalbame apie kažkokias grėsmes ir skaidrumus ar neskaidrumus, reikia pabrėžti, kad ne vien jie (kultūros srities kūrėjai – LRT.lt) gauna paramą, yra dar ir žiniasklaida. Tai va ir gauname, kodėl politikams reikia turėti tokią įtaką. Tie tokie visiškai grynuoliai kultūrininkai, kurie negali gauti jokio rėmimo iš kitur, jų tikrai nėra daug. Mano nuomone, politinė valia yra turėti daugiau kontrolės, tuo labiau, kad tai buvo deklaruojama“, – sakė dr. A Paliukėnas.

„Valdžia turi tokį gudravimą, sakydama, leiskite mums valdyti fondą ir turėsite daugiau pinigų. Šiandien tiek kultūrinė žiniasklaida, tiek regionai gyvena ypač sunkiai. Tai kai rankas, kojas laužo, gali ir su tokiu variantu sutikti. Man labai akivaizdu, kad toks sprendimas būtų ne du, bet penki žingsniai atgal. Taip būtų ne stiprinamas nepriklausomumas ir savitvarka, kas iš esmės buvo Visuomenės informavimo įstatymo pagrindinis principas, bet grįžimas atgal, kur valdžia, net ne valstybė, o konkrečiai valdžia, kaip institucija, siekia turėti kažkokias ypatingas galias kontroliuoti, kaip valstybėje skiriama parama nepriklausomos žiniasklaidos projektams“, – apmaudo neslėpė D. Radzevičius.

Šiuo metu naujojo, Žiniasklaidos rėmimo, fondo steigimo modelis nagrinėjamas Seimo komitetuose, Seimo svarstymui jis bus grąžinamas jau rudens sesijoje. Patį fondą planuojama įsteigti iki 2020 m. pabaigos.