Lietuvoje

2019.07.20 20:45

Lingvistė Solveiga Armoškaitė: iš kalbos prievaizdų reikėtų atimti visus pinigus

Nors šaipymasis iš kalbininkų ir jų pasiūlymų mokslininkei dr. Solveigai Armoškaitei šiek tiek nemalonus, ji sako jį pateisinanti – juk kalbos cenzoriai turi valdžią, o žmonėms pasakyti „ne“ lieka viešoji erdvė. „Stengiuosi iš visų jėgų žiūrėti linksmai, nes tai absurdo teatras“, – LRT RADIJO laidoje „10–12“ teigė ji.

Itin griežtas lietuvių kalbos reguliavimas, be to, kad verčia mus susigūžti, dar ir atgraso nuo kalbos mokslo. Taip mano JAV Ročesterio universiteto mokslininkė dr. S. Armoškaitė. Apie kalbos politiką su Lietuvoje viešinčia mokslininke kalbėjo LRT RADIJO laidos „10–12“ vedėja Živilė Kropaitė.

– Neseniai kalbėjausi su serbų sociolingvistu Vuku Vukotičiumi, kuris pasakė, kad lietuvių kalbos politika buvo ir tebėra griežčiausiai kontroliuojama, o kalbininkai sėdi ir prisigalvoja sau darbo. Ar tai skamba drastiškai?

– Nemanau. Pavartai laikraščius, spaudą – kultūriniuose žurnaluose yra straipsnių apie tai, kaip reikia ginti kalbą. Kadangi daug keliauju ir gyvenu ne Lietuvoje, pavarčius pasaulio spaudą tokių straipsnių nėra. Dėl to, kad jie yra niekiniai: tai nėra mokslas, tai stiliaus pasiūlymai, kuriuos derėtų vertinti tik kaip pasiūlymus. Būtų tas pats, jei medicininiuose žurnaluose šarlatanai imtų spausdinti savo pasiūlymus, kaip ramunėlių arbata galima išgydyti vėžį.

Daugelis stiliaus pasiūlymų – geri, bet jiems suteikiama tokia galia, tarsi tai būtų kalbotyros mokslas. Tai tėra stiliaus patarimai, kurie, pabrėžiu, priimtini pasirinktinai.

– Bet kai siūlomi tam tikrų žodžių naujadarai?

– Puiku, bet juos reikia siūlyti redaktoriams, žodynų leidėjams, techniniams rašytojams, žurnalistams privačiai redaktoriaus kabinete pasitariant ir neprimenant. <...> Prieiname tokį lygį, kad mes meluojame, nes žmonės taip nekalba. Jie kalba negryna kalba, kuri atspindi tiek kultūrines, tiek socialines, tiek kitų kalbų įtakas.

Kas nustatė, kad šitas linksnis yra teisingiausias? Jeigu yra variantiškumas, vadinasi, variantai yra reikalingi.

– Koks netikriausias pavyzdys jums šauna į galvą?

– Visas klaidų sąrašas. Stengiuosi iš visų jėgų žiūrėti linksmai, nes tai absurdo teatras. Raginimas vartoti tam tikrą linksnį – kas nustatė, kad šitas yra teisingiausias? Kokiu pagrindu? Jeigu yra variantiškumas, vadinasi, variantai yra reikalingi, jie kažką pasako apie mūsų neurologinę sistemą, kaip mes galvojame, riktuojame visa tai savo smegenėlėse.

– Jeigu yra tiesiogiai išversta iš slavų kalbos, gali aiškiai atsekti, kad tai – rusizmas, gal mums nebūtinai jo reikia?

– Gal ir nereikia. Kalbame ne apie tai, ar reikia, ar ne. Kalbame apie tai, kokia yra gimtakalbio žmogaus valia. Nesakau, kad negalima pasakyti gražiau, elegantiškiau, trumpiau, bet tai darbas su redaktoriumi žmogui to norint. Prievarta kalbos neįbruksi, ypač tokio dalyko, kaip linksnių vartojimas.

Kalba darys ką nori. Man tai labai ryšku reklamoje. Kai atvažiuoju į Lietuvą, visada smaginuosi žiūrėdama į reklamas.

Nepamirškime, kad baltų ir rusų kalbos yra pusseserės. Ir pusseserėms visada bus sunku atsiskirti todėl, kad yra bendrų struktūrinių, žodyno, garsų panašumų.

– Bet ar tada neturi atsirasti kažkas griežtas, kontroliuojantis, kuris pasakytų: „Nesuniveliuokime mūsų kalbų per daug.“

– Kalbos nepakontroliuosite. Kalba darys ką nori. Man tai labai ryšku reklamoje. Kai atvažiuoju į Lietuvą, visada smaginuosi žiūrėdama į reklamas. Dabar prie „Panoramos“ kabo didžiulis stendas, parašyta: „Geriausias vasaros dylas.“ Kodėl tai deda į reklamą? Todėl, kad tai pagaulu. <...> Kalbotyros prasme kalbos prievaizdų metodologiją galima ištaršyti į šipulius. Niekas taip kalbos nemoko ir nesimoko. Kodėl gimtąją kalbą esame pavertę taikiniu?

Žmonės „trolina“ ne asmeniškai cenzorių – juokiasi iš pasiūlymo.

– Turint omenyje, kad kalbos kontrole užsiima ir valstybinės įstaigos, ar jūs siūlytumėte tą pyragą išskirstyti kitaip, dalį pinigų skirti pensijoms, minimalios algos didinimui?

– Tą pyragą reiktų visai atimti. Sukasi dideli pinigai, kiek tenka matyti spaudoje ir girdėti iš kolegų, kurie garsiai nedrįsta apie tai kalbėti, nes yra susieti instituciniais ryšiais. Kai patriotizmas įgauna piniginį pagreitį, man kyla be galo daug įtarimų.

Nežinau, ar padėtume pensijoms, bet padėtume kalbotyros tyrimams – aktualiems, tikriems, reikalingiems.

– Kaip jums iš šono atrodo susipriešinimai dėl kalbos politikos griežtumo socialinėje erdvėje? Didelė grupė žmonių trolina kalbininkus, vadina juos kalbainiais, intensyviai šaiposi iš pasiūlymų?

– Nors tas šaipymasis šiek tiek nemalonus, turiu pasakyti, kad jį pateisinu. Žmonės trolina ne asmeniškai cenzorių. Juokiasi iš pasiūlymo. Kalbos cenzoriai turi valdžią, o žmonės neturi jokios institucijos, kur gali ateiti ir pasakyti „ne“. Lieka viešoji erdvė.

Kokiais tyrimais užsiima mokslininkė S. Armoškaitė? Visas pokalbis – laidos įraše (nuo 55.47 min.).

Parengė Indrė Česnauskaitė.