Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda per pirmąjį užsienio vizitą Varšuvoje išreiškė paramą Lenkijai, kurią ES kaltina pažeidus teismų nepriklausomumo principą. Jis taip pat perdavė kvietimą Lietuvoje pradėti veikti Lenkijos bankui. Lenkijos prezidentas patikino, kad jo šalis į Lietuvos saugumą žiūri su ypatingu dėmesiu.
Pirmąjį G. Nausėdos vizitą žurnalistė Rita Miliūtė „Dienos temoje“ aptarė su buvusiu užsienio reikalų ministru, dabar Seimo Europos reikalų ir Užsienio reikalų komitetų nariu Audroniumi Ažubaliu ir politologu, Lenkų diskusijų klubo nariu Marijušu Antonovičiumi.
– Prezidentas G. Nausėda pakvietė Lietuvoje steigti Lenkijos banko filialą. Apie tokią galimybę pavasarį yra kalbėjęs Saulius Skvernelis, o apie Lenkijos banko galimybes Lietuvoje ką nors nusipirkti kalbėta jau prieš 2 metus – tada kalbėjo dabartinis prezidento patarėjas Jaroslavas Neverovičius. Ar gali būti, kad jis tiesiog turi informacijos apie artėjantį sandorį?
M. Antonovič: Negaliu pasakyti. Vienintelis dalykas, ką žinau, kad pati Lenkija buvo pristabdžiusi planus plėstis į Lietuvą, nes bankas yra valstybinis, ir buvo manoma, kad reikia šiek tiek pakonsoliduoti Lenkijos rinką – prijungti mažesnius bankus, o tada, turint didesnius raumenis, eiti į Lietuvą.
– Kam šis pirmasis naujojo Lietuvos prezidento vizitas į Lenkiją yra svarbesnis – Lietuvai ar Lenkijai?
A. Ažubalis: Manau, abiem, todėl, kad jeigu mes kalbame apie saugumo klausimus Baltijos valstybėse, tai neramu ir Lenkijai. Sienas su Karaliaučiumi turi abi valstybės, todėl stiprinimas, sakykim, Suvalkų koridoriaus, ką dabar daro Lenkija į Suvalkus permesdama, jeigu neklystu, prieštankinės artilerijos, rodo, kad tai yra bendras iššūkis. Sakyti, kad kažkas čia išlošia daugiau, o kažkas mažiau, nesiimčiau. Manau, šis vizitas – nauda abiem valstybėms, ir pradžia padaryta gera.
– Tas vizitas laikytinas ženklu, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai gerėja, jeigu jie buvo blogi?
M. Antonovič: Manyčiau, tai yra tęsinys tendencijos, matytos pastaruosius 2 metus, kurią pradėjo premjeras S. Skvernelis su savo ministrais. Galutinai pasakyti, ar tai jau bus pagerėjimas, bus galima po rinkimų Lenkijoje, kai susiformuos nauja vyriausybė, bus aišku, kuri partija laimėjo, kuri frakcija. Greičiausiai tai bus „Teisės ir teisingumo“ partija, bet ten dabar daug vidinių kovų, taigi rezultatas priklauso, kuri ten frakcija paims viršų. Bet bent jau kol kas matome, kad prezidentiniu lygiu pavyko užmegzti gerą asmeninį kontaktą: G. Nausėda pažadėjo vykti rugsėjį į Lenkijoje rengiamą Antrojo pasaulinio karo pradžios minėjimą, taip pat Andrzejus Duda buvo pakviestas į 1863–1864 m. sukilėlių perlaidojimo ceremoniją. Atrodo, ta tendencija kol kas tęsis, bet norint daugiau pasakyti, reikia sulaukti, kaip susiformuos nauja valdžia Lenkijoje.
– Kokie ženklai rodo, kad santykiai tarp valstybių stipriai pagerėjo?
A. Ažubalis: Ženklų yra abiejose pusėse. Pradėkime nuo turistų: esame tarp 6 daugiausiai Lenkiją lankančių valstybių kaip turistai ir kaip prekeiviai; lenkai yra tarp 5 daugiausiai Lietuvą aplankančių turistų. Į Lenkiją, berods, daugiausia eksportuojame lietuviškų prekių, o milžiniškoje Lenkijos rinkoje esame 11-oje ar 12-oje eksportuotojų vietoje. Nelabai mėgstu žodžių „šiltėja“ ar „šaltėja“, nes visada tarp valstybių kaimynių yra klausimų, kuriais nesutariama, bet reikia žiūrėti į bendrą tendenciją, o bendra tendencija rodo, kad energetiniais, infrastruktūriniais klausimais, pagaliau gyventojų bendravimas yra – tai viskas vyksta puikiai.
M. Antonovič: Šiek tiek pasiginčyčiau. Politinių kontaktų pastaruosius 10 metų trūko aukščiausiu lygiu, ir dėl to jau pradėjo strigti tam tikri projektai, ypač jeigu kalbame apie energetinį bendradarbiavimą. O kad tas atšilimas pavyktų, tai iš Lenkijos pusės buvo 2 sąlygos: „Orlen“ ir „Lietuvos geležinkelių“ didelio ginčo sprendimas, kuris smarkiai prisidėjo prie dabartinės naujos tendencijos. Kad ji taptų tokia įsitvirtinusi, labiau institucionalizuota ir kad mūsų santykiai labiau panašėtų į Švedijos ir Suomijos, Danijos ir Vokietijos ar Prancūzijos ir Lenkijos, tai reikia kažkokio bent simbolinio gesto dėl lenkų mažumos Lietuvoje.
– Kalbate apie galimybę rašyti pavardes originalo kalba?
M. Antonovič: Nebūtinai. G. Nausėda pasakė, kad jis nėra linkęs ką nors žadėti šiuo klausimu, bet jis teigė, kad pasiruošęs ieškoti kompromiso dėl švietimo problemos.
A. Ažubalis: Kur tos švietimo problemos – yra daugiau nei 70 mokyklų?
M. Antonovič: Vyksta ginčas dėl valstybinio lietuvių kalbos egzamino, taip pat yra kalbų dėl lenkų kalbos privalomo egzamino, dėl lenkų kalbos valstybinio egzamino. Yra klausimų, kuriuos reikėtų šioje vietoje spręsti ir baigti galutinai mokyklų akreditacijos procesą, kuris bent jau Vilniuje beveik užbaigtas.
A. Ažubalis: Protingumo ribose galima diskutuoti dėl visko, bet kada gimnazijoje yra 12 gimnazistų, ir teigiama, kad ją reikia išlaikyti, – tai nerimta. Kalbėti apie, pavyzdžiui, lietuvių kalbos skirtingus vertinimus ar užduotis lietuviams ir lenkams, tai gali linkėti tiktai tas, kuris nenori, kad jie būtų konkurencingi darbo rinkoje.
M. Antonovič: Niekas nėra prieš lietuvių kalbą, bet jeigu vykdoma tokia reforma, turi būti atitinkamai parengti pedagogai, mokymo priemonės, parūpintos sąlygos, valandų skaičius, kad jie galėtų tą kalbą...
A. Ažubalis: Paimkime pavyzdį. Vyriausybė siūlė, kad ikimokyklinėse švietimo įstaigose vietoj 4 valandų lietuvių kalbos būtų 5 valandos, tai ta pati Lenkų frakcija užblokavo šitą siūlymą. Tik noriu pasakyti, kad mokytis reikia valstybinės kalbos, ir kuo anksčiau pradeda moksleiviai, darželinukai, tuo lengviau paskui.
M. Antonovič: Šioje vietoje vyksta tam tikri ginčai. Jeigu bus pasiektas kompromisas, bent jau abi pusės dabar rodo norą pasiekti kompromisą, nes vyko G. Nausėdos prieš vizitą susitikimas su Lietuvos lenkų švietimo įstaigų atstovais, tai šioje vietoje visus šituos dalykus galima išspręsti.
– Pone A. Ažubali, esate sakęs, kad Lietuvai nereikia, jog Lenkija būtų vyresnysis brolis, nors labai ilgą laiką Lietuvai, siekiant narystės NATO, buvo vertinga Lenkijos, kaip advokatės arba vyresniojo brolio, vadinkime, kaip norime, parama.
A. Ažubalis: Advokatas ir brolis – ne tas pats. Labai vertinu Lenkijos ir ypač Amerikos lenkų diasporos paramą Lietuvai stojant į NATO – tai iš tikrųjų buvo didelė parama. Bet jeigu kalbame apie broliškus santykius, tai vis tiek turime kalbėti apie pagarbų ir lygiateisį bendravimą. Tikriausiai niekas man neleis sumeluoti, kad kai kada iš kai kurių Lenkijos vyriausybių būdavo girdėti ultimatumų kalba, ir tai, manau, ne skatino tuo metu, o kaip tik didino tam tikrą susipriešinimą.
– Bet ar Lietuva pati irgi nėra prisidėjusi prie tokios situacijos?
A. Ažubalis: Nežinau, pasakykit man nors vieną atvejį.
M. Antonovič: Kai buvo velionio L. Kaczynskio paskutinis vizitas, tuometis užsienio reikalų ministras sužlugdė balsavimą dėl originaliųjų asmenvardžių – čia yra vienas pavyzdžių.
A. Ažubalis: Palaukite, ministro balsavimą susilaikant, žinant, kad šiuo įstatymu pažeidžiama Konstitucija ir valstybinės kalbos statusas, laikote nederamu žingsniu? Manau, atvirkščiai. Įtraukti šį klausimą į darbotvarkę, nežinant, kuo baigsis balsavimas ir neužsitikrinus daugumos, – štai čia iniciatyvą rodžiusių žmonių neapdairumas.
– Tai jei būtų užsitikrinta dauguma, jau nebebūtų Konstitucijos pažeidimas?
A. Ažubalis: Ką galiu pasakyti – dauguma yra dauguma. Visada galima po to skųsti arba ką nors daryti.
M. Antonovič: Dauguma yra dauguma, tai ministras galėjo prisidėti, kad susiformuotų ta dauguma.
– Grįžkime prie prezidento G. Nausėdos vizito. Jis pasiūlė, kad būtų atnaujintas abiejų šalių prezidentų institutas, vyktų reguliarūs darbiniai susitikimai. Kaip vertinate tokį pasiūlymą ir kas galėtų būti nuveikta?
M. Antonovič: Tai geras žingsnis, nes tokius analogiškus dalykus tarp vyriausybių turi Prancūzija ir Vokietija, ir tai padėtų. Kaip minėjo abu prezidentai, yra daug bendrų interesų, tai tokie bendri reguliarūs susitikimai padėtų greičiau tuos interesus įgyvendinti, realizuoti.
