Prieš 609 metus jungtinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės kariuomenė, vadovaujama Jogailos ir Vytauto, sumušė Kryžiuočių Ordiną. Šis itin svarbus įvykis, pakeitęs regiono istoriją, tebėra apipintas įvairiais mitais, teigia istorikai.
LRT RADIJAS klausė Vilniaus gatvių praeivių, kas iškyla mintyse, išgirdus žodį „Žalgiris“. Daugelis juokdamiesi primena Lietuvos sporto komandų pasiekimus, Kauno krepšinio ir Vilniaus futbolo klubus. Vis dėlto, surimtėjus prisimenamos istorinės kautynės. „Man siejasi su mūšiu, tai labai svarbus Lietuvai momentas“, – sakė viena praeivė.
Neaiški vieta
1410 metų liepos 15 dieną jungtinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės kariuomenė Ordino teritorijoje tarp Griunvaldo ir Tanenbergo vietovių susitiko su trečdaliu mažesnėmis kryžiuočių pajėgomis.
Šiandien Lenkijai priklausančioje teritorijoje stovi mūšiui paminėti skirtas paminklas, čia kasmet vyksta renginiai ir istorinės kovos inscenizacijos.
Kaip LRT RADIJUI teigia Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto (VU IF) doktorantas Povilas Andrius Stepavičius, mūšis vyko tuometinėje Ordino teritorijoje, į kurią atžygiavo jungtinė kariuomenė, bet tiksli kautynių vieta nėra žinoma.
„Istorikai mano, kad mūšio vieta, kur dabar stovi atminimo paminklai, iš tiesų nebuvo tikroji mūšio vieta. Dabar kiekvieną vasarą archeologai profesionalai ir mėgėjai ieško, bando surasti, kur galėjo būti ta tikroji mūšio vieta“, – dėsto P. A. Stepavičius.
Taip pat skaitykite
Delsimas pradėti
Dar vienas su Žalgiriu susijęs mitas – esą Lenkijos karalius Jogaila delsė stoti į kovą su Ordino pajėgomis, nes meldėsi. Tačiau istorikai pateikia kitokią įvykių interpretaciją.
Doktorantas P. A. Stepavičius sako, kad šiandien yra įsitvirtinęs švedų istoriko Sveno Ekdahlio pagrįstas aiškinimas, jog Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos pajėgos kovos veiksmų pradžią vilkino dėl natūralių priežasčių.
„Jogaila nedelsė, jungtinei kariuomenei 12 valandą buvo labai nepatogu pradėti mūšį, nes saulė švietė tiesiai į akis, todėl buvo laukiama“, – nurodo P. A. Stepavičius.
Būtent istoriko S. Ekdahlio atrasti laiškai padėjo įrodyti, kad lemiamą posūkį Žalgirio mūšyje galėjo suvaidinti Vytauto sumanytas atsitraukimo manevras.
Tačiau Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslo darbuotojas istorikas Darius Baronas svarsto, kodėl Kryžiuočių Ordino vadovybė nenumanė apie galimas pinkles, nors ir turėjo sukaupusi daug kovos su lietuviais patirties.
„Ar jie nežinojo, kokia yra lietuvių karyba? Jeigu iki tol kovojo su lietuviais laiko jau beveik 200 metų, galėjo gerai perkąsti, vsiką žinoti. Juolab, Ordinas turėjo savo žvalgų, yra išlikę 14 a. žvalgų pranešimai, kelių aprašymai, kur detaliai aprašomos Lietuvos vietovės.
Tai kaip galėjo kryžiuočiai nežinoti tokio manevro, kad ten kažkoks jų svečias paskui vėliau tame garsiajame laiške rašė: jūsų Ordino magistre, žiūrėkite atsargiai, neskubėkite jų sekti, nes jie gali apsisukti ir jus sumušti, sutriuškinti, kai jau jūsų vėliavos bus susimaišiusios, pulkai pakrikę ir nebus jau jie susitelkę į vieną vietą“, – sako istorikas D. Baronas.
Neišnaudota proga
Dar vienas šiandien apie Žalgirio mūšį paplitęs mitas – jog sąjungininkai nepasinaudojo galimybe po mūšio Ordinui suduoti lemiamą smūgį ir užimti kryžiuočių sostinę Marienburgą.
Viena iš tokio elgesio versijų – esą pergalinga kariuomenė ilsėjosi ir vaišinosi Kryžiuočių Ordino paliktomis vyno atsargomis.
Tačiau VU IF doktorantas P. A. Stepavičius pabrėžia, kad tokie klausimai kyla tik į įvykius žvelgiant iš 21 a. perspektyvos, mat anuomet buvo privalu po kovos laikytis tam tikrų ritualų.
„Lengva pasakyti, kad mūšis baigėsi, susikrauni daiktus ir keliauji toliau. Kol visi kupini jėgų, priešas susilpnėjęs, neturi jėgų. Tačiau viskas nėra taip paprasta, vyravo tam tikros taisyklės, ritualai. Tuo metu buvo privaloma po mūšio lauke pasilikti kelias dienas, pasimelsti, palaidoti kritusius, susitvarkyti, šiek tiek pailsėti“, – LRT RADIJUI teigia P. A. Stepavičius.
Pergalė prieš Kryžiuočių Ordiną buvo itin svarbi – netrukus sudaryta Torunės taikos sutartimi Ordinas atsisakė pretenzijų į Žemaitiją ir ji buvo perduota iki mirties valdyti Vytautui ir Jogailai. Pats mūšis jau netrukus imtas vadinti Didžiuoju.
Plačiau klausykite LRT RADIJO laidoje „Ryto garsai“ nuo 11:30 min.
