Lietuvoje

2019.07.12 18:07

Seniausiam lietuviškam laikraščiui sukanka 110 metų: vienu metu buvo leidžiamas dukart per dieną

Edvardas Kubilius, Rūta Kupetytė, LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2019.07.12 18:07

Ilgiausiai be pertraukos leidžiamam lietuviškam laikraščiui „Draugas“ liepos 12-ąją sukanka 110 metų. Nors interneto žiniasklaida vis populiarėja, LRT projekte „Keturi milijonai“ kalbinti laikraščio „Draugas“ vyriausioji redaktorė Ramunė Lapas ir tarybos narys Jonas Daugirdas viliasi, kad susidomėjimas popierine spauda išliks.

– Ponia Ramune, nuo ko prasidėjo „Draugo“ istorija?

– „Draugą“ įkūrė tėvai marijonai 1909 metais liepos 12-ąją dieną Pensilvanijoje. Tuo metu tai buvo savaitraštis, kurį sudarė apie 12 puslapių. Po truputį šis laikraštis plėtėsi.

Rytiniame Amerikos pakraštyje „Draugas“ buvo leidžiamas porą metų, o po to jo leidyba persikėlė į Čikagą. Redakcija buvo įsikūrusi įvairiose vietose, kol galiausiai persikėlė į pastatą, kuriame esame įsikūrę iki šiol.

Draugas“ gana greitai tapo dienraščiu. Vienu metu jis buvo toks populiarus, jog buvo leidžiamas dukart per dieną.

– Pone Jonai, ar šis laikraštis buvo populiarus, kai Jūs buvote vaikas?

– Mano šeimos namuose visada galėjai rasti „Draugo“ numerį – dar ir dabar tebegauname.

Kai dar buvau jaunuolis, man buvo gana sunku skaityti lietuviškai, pusės teksto nesuprasdavau, todėl „Draugo“ neskaičiau. Pradėjau skaityti tik grįžęs į Čikagą. Problema buvo ta, kad nemokėjau kalbos, o ne ta, jog man buvo neįdomu.

– Ponia Ramune, kaip Jums atrodo, kodėl „Draugas“ yra seniausias lietuvių kalba leidžiamas laikraštis pasaulyje? Kaip šis leidinys tiek išsilaikė?

– Aš tikrai neturiu tam atsakymo. Buvęs Čikagos konsulas sakydavo, kad greičiausiai jam padedama iš viršaus.

Šį laikraštį įkūrę tėvai marijonai norėjo skleisti lietuvišką žodį. Jau 20 metų „Draugą“ leidžia pasauliečiai. Tai yra visų lietuvių laikraštis, puoselėjantis krikščioniškas vertybes.

Mes rašome apie žmonių pasiekimus, gyvenimą ir rūpesčius – dėmesys kriminalams šiame leidinyje nėra skiriamas. „Draugo“ turinys yra pozityvus, Lietuvos gyventojai tą pastebi ir apie šį laikraštį atsiliepia tik teigiamai.

– Pasistengėte, kad šis laikraštis atsidurtų skaitmeninėje erdvėje. Pone Jonai, kodėl to prireikė?

– Lentynose sudėti „Draugo“ numeriai yra įrišti, tačiau pradėjus juos vartyti šie trupa. Dėl šios priežasties yra išties sunku ieškoti tam tikros informacijos, nebent tiksliai žinoma, kuriame numeryje yra viena ar kita informacija. Skaitmeninėje paieškoje viskas surandama kur kas paprasčiau, pagal kiekvieno numerio metus ar leidinyje minimas pavardes.

– Popierinė spauda nyksta ir keliasi į internetą. Gerbiama Ramune, kokią „Draugo“ ateitį matote?

– Suprantu, kad visi laikraščiai krenta, kaip musės. Matėme, kas įvyko su Lietuvos žiniomis. Iš vienos pusės suvokiame, kad popierinė spauda kada nors gali baigtis, todėl ruošiame dirvą, kad visa informacija galėtų pereiti į internetą. Norisi, kad visos žinios tęstųsi kitoje plotmėje. Mes dirbame skirtingų kartų skaitytojams, bandome nenuvilti vienų ir pritraukti kitus.

Kitą vertus, etninė žiniasklaida yra specifinis dalykas. Ji turi savo nišą ir, jei mums pavyktų pritraukti daugiau prenumeratorių, galbūt susidomėjimas popierine spauda grįžtų, kaip grįžo susidomėjimas patefonais. Niekada negali žinoti.

Čikagoje lankėsi LRT RADIJO žurnalistai Rūta Kupetytė ir Edvardas Kubilius. Jų kelionė yra dalis projekto „Keturi milijonai“, skirto Pasaulio lietuvių metams.

Išsamiau – projekto „Keturi milijonai“ įraše.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.