captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar žiemojančios antys tik dabar atranda Lietuvą?

Šiandien didžiosios antys, per sniegą skubančios pas mus iš greta esančios upės properšos yra toks įprastas reiškinys, kad juo nesistebime. Mums gražu, mes skubame traukti iš krepšio lesalą ir atsilyginti paukščiams už pasitikėjimą. Ar toks prieraišumas, tuo labiau – toks ančių žiemojimas mūsų krašte yra senas reiškinys, ar jos tik dabar atranda Lietuvą?
 
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Šiandien didžiosios antys, per sniegą skubančios pas mus iš greta esančios upės properšos yra toks įprastas reiškinys, kad juo nesistebime.

Mums gražu, mes skubame traukti iš krepšio lesalą ir atsilyginti paukščiams už pasitikėjimą. Ar toks prieraišumas, tuo labiau – toks ančių žiemojimas mūsų krašte yra senas reiškinys, ar jos tik dabar atranda Lietuvą?

Prieš keletą šimtmečių antys buvo per menkas ir sunkiai pasiekiamas medžioklės objektas, todėl apie jų žiemojimą vidaus vandenyse informacijos neišliko. Galima tik spėti, jog žiemą neužšąlančiame upokšnyje likusi antelių pora turėjo masinti šviežios mėsos pasiilgusius vargdienius. Ar jų medžioklė savadarbiais spąstais galėjo būti rezultatyvi – vargu... Tie, kas jau turėjo didelės prabangos vertą titnaginį ar kapsulinį šautuvą, tokiam menkam grobiui nukauti jo nenaudojo. Tačiau draudimų tokiai medžioklei tikrai nebuvo.

Susipažinus su 1922 ir vėlesnių (iki pat 1940) metų medžioklę reglamentavusiais dokumentais galima daryti prielaidą, kad žiemojančias antis tada buvo galima medžioti. Štai 1926 m. pasirašytame Medžioklės įstatyme nurodoma, kad didžiųjų ančių (beje – ir kryklių) gaigaliukus draudžiama medžioti nuo balandžio 15 d. „ligi liepos 15 d.“. Išeitų, kad iki balandžio vidurio jų medžioklė nebuvo draudžiama. 1941 metais išleistame Miškininko kalendoriuje (jį rengiant taip ir nespėta suderinti litus prie rublių...) nurodoma, kad didžiąsias antis leidžiama medžioti nuo liepos 21 d. iki gegužės 15 d., taigi – visą rudenį, visą žiemą ir dalį pavasario...

Pokaryje medžioklė nebuvo paprastas užsiėmimas – gana ilgai ginklų turėjimas ribotas, 1946 m. patvirtintos naujos Medžioklės taisyklės, vėliau įsteigta Medžioklės ūkio valdyba, kuri 1957 m. pertvarkyta į Valstybinį gamtos apsaugos komitetą. Medžioklės taisyklėse (kad ir patvirtintose 1970 metais) ančių medžioklės terminas tęsėsi iki lapkričio 15 d., taigi – jų medžioti ir persekioti žiemą jau nebuvo galima.

Kalbant apie žiemojančias antis ypatingai svarbi Valstybinio gamtos apsaugos komiteto atlikta šių paukščių apskaita. Išliko duomenys apie keleto metų apskaitas: štai 1960 m. Lietuvoje žiemojo 2000 ančių (vargu ar bent menką šio skaičiaus dalį sudarė kitos, be didžiųjų, rūšys), 1970 m. – 12 200, 1975 m. 30 000, 1980 m. – 18 200, 1985 m. – 31 200. Vėlesniais metais jų apskaitos nevykdytos, tačiau pagal bendrą ilgametę tendenciją galime manyti, kad šis skaičius turėjo didėti.

Gali būti, kad dideliu stimulu antims žiemoti tapo jų apsauga ir globa – paukščių šėrimas ir lesinimas žiemą visiems medžiotojams buvo privalomas, iš kolūkinių sandėlių šiems tikslams būdavo išvežama daug kūlimo atliekų ar brokuotų grūdų. Gulbės ir antys – tiesa, pradžioje dar labai baikščios, džiugino ir stebino visus. Pamenu, apie 1984 metus Vilniuje besilankantys Rusijos aplinkosaugininkai žiūrėjo į Neryje plaukiojančias antis, kraipė galvas ir stebėjosi: ar gali būti, kad niekas taip ir neišdrįstų medžioti? Jei taip pas mus... Mes jais neabejojome...

Didžiųjų ančių ir nemažos dalies kitų vandens paukščių žiemojimo mūsų krašte instinktus sustiprino per visą žiemą neužšąlantys vandens telkiniai – visų pirma Nemunas žemiau hidroelektrinės užtvankos, po to – dirbtinai sukurtos ir pašildytos Elektrėnų „marios“, pagaliau – Visagino elektrinės šildomas Drūkšių ežeras. Išmetami pašildyti (dažnai – ir visai nevalyti) komunaliniai vandenys palaikydavo atviras upių atkarpas ir antims teikė maistą. Štai Marijampolės rajone, prie Antanavo spirito varyklos Šešupėje dar apie 1985 metus žiemodavo 2 - 4 tūkstančiai didžiųjų ančių, iš įmonės į upę kliokiantis „maistingas“ atliekų srautas pamaitindavo šiuos paukščius.

Šiandien situacija pasikeitė – Drūkšių ežeras vėl pasidengia ledu, Šešupėn neteka nei šiltas vanduo, nei atliekos, Elektrėnų vandens saugykloje šilto vandens nebūna tiek, kad ledas ištirptų. Tik Nemunas prie elektrinės kunkuliuoja, suteikdamas prieglobstį daugeliui žiemojančių vandens paukščių. Ženklią jų dalį sudaro didžiosios antys.

Paukščių stebėtojai ir šią žiemą skaičiuoja žiemojančius paukščius. Tačiau didžiosios antys paplitusios visur, sutinkamos kiekvienam upely, melioracijos griovyje, tad tą padaryti yra labai sunku. Šiaip ar taip, žiemojanti jų populiacija neretėja. O ančių reakcija į mūsų globos priemones yra tokia: jos tampa vis jaukesnės, prisirišusios prie mūsų, priklausomos nuo mūsų beriamo lesalo. Ar tai netampa stimulu kasmet žiemoti likti vis didesniam jų skaičiui?

 

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Lietuviška žiema

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...