Gyvendami Lietuvoje, nesusimąstome, kokia dovana yra su savo vaiku kalbėti gimtąja kalba, skaityti pasakas ir kartu dainuoti daineles. Užsienyje gimusiems lietuviams šie, iš pirmo žvilgsnio paprasti dalykai, kelia kur kas stipresnes emocijas bei sentimentus.
Vankuveryje gyvenančiai Rūtai Vrubliauskaitei–Tryon, kartu su kanadiečiu vyru auginančiai dvynukes, lietuvybės puoselėjimas ir perdavimas ateinančioms kartoms yra labai svarbus. Palaikoma bendraminčių mamų, ji įkūrė šeštadieninę lituanistinę mokyklėlę „Pelėdžiukų klubas“, čia gyvenančių lietuvių atžaloms.
– Kaip gimė „Pelėdžiukų klubo“ mokyklėlės idėja? Kada ją įkūrėte?
– Maždaug prieš penkerius metus Lietuvių bendruomenė Vankuveryje pradėjo organizuoti renginius šeimoms su mažais vaikais. Ten vieni su kitais susipažįstame, o aš susibendravau su viena iš organizatorių Liana Šipelis. Kartą mūsų susitikimo metu ji paklausė, ar galėčiau vaikučius mokyti lietuvių kalbos. Liana ir jos vyras yra antros kartos Kanados lietuviai, puikiai kalbantys lietuviškai ir besistengiantys išsaugoti mūsų kalbą savo šeimoje bei perduoti savo sūnums.
Todėl tokios mokyklėlės įsteigimas Lianai buvo labai aktualus. Kadangi nuo pat mūsų mergaičių gimimo su vyru Shawn buvom nusprendę, kad dukras auginsime dvikalbėmis, pamaniau, kad nieko tokio, jei dar keletas vaikų prisijungs ir mokysiu juos visus kartu.
Taip 2015 metų rugsėjo 26 d. „atvėrėme“ lietuviškos mokyklėlės „Pelėdžiukų klubas“ duris visiems norintiems Vankuveryje ir šalia esančiuose miestuose gyvenantiems Kanados lietuviukams. Tai yra pirmoji lietuviška mokyklėlė Britų Kolumbijos provincijoje per daugiau nei 50 pastarųjų metų.
– Ar pelėdžiukai turi savo nuolatines patalpas?
– Deja, nei lietuvių bendruomenė Vankuveryje, nei „Pelėdžiukų klubas“ neturi savo patalpų. Nuo pradžių pamokėlės dažniausiai vyksta mano namuose, tačiau kartais ir kitų mokinių tėvai pakviečia į svečius. Esu labai dėkinga savo vyrui už visapusišką manęs palaikymą įgyvendinant šios mokyklėlės idėją, įskaitant ir jo supratimą dėl mokyklėlės patalpų bei pagalbą kiekvieną kartą paruošiant namus užsiėmimams.
– Kiek metų buvo jūsų dukrytėms, kai įkūrėte mokyklėlę? Kaip jos reagavo?
– Mano mergaitėms buvo dveji su puse metų, tad būdavo visko. Vedant užsiėmimą reikėdavo mažytes ir ant kelių pasisodinti, ir apsikabinti, ir vyro paprašyti, kad šalia jų pabūtų. Tačiau daugelis vaikų buvo panašaus amžiaus (2–5 metų), tad kitos mamos taip pat likdavo užsiėmimuose su atžalomis ant kelių.
– Kaip sekėsi suburti bendraminčius? Ar buvo sunku?
– Pirmiausia klausiau Mamyčių ir vaikučių klube, ar tokia mokyklėlė yra reikalinga ir ar vaikai ją lankytų. Taip pat sulaukiau stipraus palaikymo iš tuometinio mūsų Bendruomenės prezidento L. Antanavičiaus bei Valdybos.
Su Liana susitarėme, kad mokyklėlės užsiėmimus vesime kartu. Aš mokysiu vaikus lietuvių kalbos ir kultūros, o Liana ves meno darbelių užsiėmimus. Lianai pirmuosius keletą metų padėjo ir dar viena mama – trečios kartos Kanados lietuvė Kristina Jaugelis.
– Kokia buvo pradžia? Ar susidomėjusiesi atsakingai lankė užsiėmimus?
– Pradžioje buvo visko – kartais dalyvaudavo daug vaikučių, kartais tik keli. Dažnai siuntinėjau laiškus, kviesdama į mokyklos užsiėmimus, primindavau apie juos ir mūsų Bendruomenės tinklapyje. Užtruko keletą metų, kol mokyklėlė tapo tokia, kokia yra dabar. Šiuo metu turime 20 užsiregistravusių mokinių, o reguliariai lankančių yra apie 15. Nuo praėjusių metų mokyklėlė turi dvi klases: 2–4 metų ir 5–12 metų, tai pirmos–ketvirtos kartos Kanados lietuviai.
– Kaip sekėsi vesti pamokėles? Ar turėjote tam pasirengimą?
– Darbo iš pradžių buvo labai daug. Aš nesu pedagogė (turiu teisinį išsilavinimą), todėl teko skaityti daug litertūros įvairiais klausimais. Lengvino darbą tai, kad mėgstu bendrauti su vaikais, mielai skaitau vaikiškas knygeles, labai patinka dainuoti. Tačiau reikiamą metodinę medžiagą teko ruošti pačiai.
Dabar jau turime metinius pamokų planus pagal JAV Lietuvių Bendruomenės švietimo skyriaus rekomendacijas.
Naudojamės jų paruošta metodine medžiaga bei įvairiais kitais šaltiniais. Esame įsigyję specialiai užsienio lituanistinėms mokyklėlėms paruoštų vadovėlių ir pratybų, taip pat daug metodinės medžiagos bei knygelių parsivežame iš Lietuvos. Esame be galo dėkingi Kanados Lietuvių Fondui už jų nuolatinę finansinę bei moralinę paramą kaupiant inventorių. Taip pat dėkojame Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijai už pirmaisiais metais suteiktą finansinę paramą bei už mokyklėlei vis atsiunčiamas lietuviškas knygeles.
– Teko girdėti, kad veiklas veda ir daugiau tėvelių?
– Antraisiais „Pelėdžiukų“ gyvavimo metais pradėjo mokytojauti ir mano sesuo Raminta Sidhu. Dabar, esant dviems klasėms, ji moko lietuvių kalbos ir kultūros jaunesnio amžiaus vaikučius. Liana veda meno darbelius.
Yra ir daugiau pasiruošusių padėti mamyčių: Lilija Stanionytė Donath moko vaikučius kulinarinių gudrybių. Asta Jureliavičiūtė bei Lina Holliday taip pat savanoriauja padėdamos vesti kalbos ar darbelių užsiėmimus. Kaip minėjau, mokyklėlė buvo įsteigta ir veikia tėvų iniciatyva bei savanorišku pagrindu, dalyvavimas joje nemokamas, užsiėmimų vedėjų veikla neatlyginama, tad labai džiugu, kad yra daugiau mamyčių, prisidedančių prie ugdymo proceso.
– Ar lengva vaikus sudominti mokytis?
– Būna visokių dienų bei visokių temų, kartais mažiau įdomių, bet būtinų susipažinti. Labai daug priklauso ir nuo vaikų kalbos mokėjimo lygio, kuris yra labai skirtingas. Daug lengviau sudominti vaiką, kuris gerai supranta lietuviškai, nei tą, kurio lietuvių kalba yra labai silpna.
– Gal galite plačiau papasakoti apie mokyklėlės veiklą?
– Užsiėmimai yra dviejų dalių – kalbos ir kultūros bei meno darbelių. Pamokėlių metu siekiame padėti vaikučiams kurti bei stiprinti ryšį su Lietuva mokant lietuvių kalbos, supažindinant juos su šalies kultūra, papročiais ir tradicijomis. Vaikai taip pat mokomi pažinti lietuviškas raides bei rašyti. Mokyklėlėje įsteigėme lietuvišką vaikiškų knygų ir CD biblioteką, kurioje mokiniai turi galimybes gilinti kalbos žinias klausydami lietuviškų dainų, pasakų, poezijos, o vyresnieji – ir patys skaitydami.
Jau antrus metus mokyklėlė sėkmingai organizavo vasaros stovyklėlę. Praėjusių metų tema buvo skirta mūsų šalies Nepriklausomybės atkūrimo jubiliejui paminėti – „Mano 100–mečio Lietuva“. Taip pat keliaujame į dienos išvykas, pavyzdžiui, rudenį apsilankę fermoje susipažinome su gyvuliais bei paukščiais, mokėmės jų lietuviškus pavadinimus. Šalia pamokėlės netrūko ir pramogų – važinėjomės po laukus traktoriumi, klaidžiojome po kukurūzų labirintą bei iškylavome moliūgų lauke. Per mūsų kalėdinį užsiėmimą kepėme kūčiukus, sulaukėme Kalėdų Senelio, su kuriuo vaikai žaidė ratelio žaidimus bei dainavo lietuviškas kalėdines dainas.
Mes stengiamės taikyti ir netradicinius mokymo metodus. Skaitome knygeles, žaidžiame, iškylaujame, darome rankdarbius bei kartu švenčiame pagrindinės vietines ir lietuviškas šventės. Pamokėlių metu daug dainuojame, tai vaikams patinka – matyt, lietuviški genai.
– Kokios lietuviškos dainelės vaikams patinka labiausiai?
– Vaikams labai patinka „Tilidūda“ dainelės. Lietuvių Montessori mokykla JAV „Žiburėlis“ yra įrašiusi puikų CD „Pučia vėjas“, kuriame surinkta daug lietuvių liaudies, tradicinių ir šiuolaikinių dainelių bei eilėraščių. Jame taip pat yra vaikams jau anglų kalba žinomų dainų, perdainuotų lietuviškai, todėl jas legviau suprasti ir išmokti.
Mažieji su malonumu dainuoja „Tau, mano Mamyte“, „Vabaliukų dainelė apie lietų“, „Tai gražiai mane augino“, „Laisvė“, „Brangiausios spalvos“. Šiais metais pradėjome mokytis ir „Tautišką giesmę“. Taip pat žaidžiame įvairius ratelio žaidimus: „Graži mūsų šeimynėlė“, „Šiaudų batai“, „Garnys“, „Jurgeli Meistreli“, „Stovi miške nameliukas“. Turiu paruošusi visą į lietuvių kalbą išverstą muzikinę programą Helovyno užsiėmimui. Mokinukams ji labai patinka. Vaikučiai ne tik dainuoja per mokyklėlės užsiėmimus, bet ir atlieka muzikines programėles Bendruomenės renginių metu.
– Ką duoda tai, kad lietuviai gali pabūti su lietuviais? Ar jaučiate skirtumą vaikų raidoje?
– Aš manau, kad tėveliams galimybė pabendrauti su kitais lietuviais yra tiek pat svarbu, kiek ir tai, kad jų vaikai susirinktų pasimokyti lietuvių kalbos. Visi dalyvaujantys mokyklėlės veikloje esame tarsi atskira bendruomenė. Vaikai jau gerai pažįsta vienas kitą ir laukia užsiėmimų, kad galėtų vėl pasimatyti, pažaisti.
Bendrai – raida tikrai pastebima. Yra vaikų, kurie laisvai bendrauja lietuviškai. Turėjome mažylių, kurie pradėjo lankyti mokyklėlę labai silpnai arba visiškai nekalbėdami lietuviškai, kai kurie jų padarė didelį poslinkį pirmyn. Dabar jie dainuoja daineles, daugiau lietuviškai bendrauja šeimoje ir daug aktyviau dalyvauja pamokų metu. Tačiau turėjome keletą šeimų, kurių vaikams buvo per sunku nieko nesuprantant, todėl pamokėlių jie nebelanko. Mes juos kviečiame į visiems organizuojamus renginius, kad nors taip būtų įtraukti į bendruomenę.
Vis dėlto raida labiausiai priklauso nuo tėvų požiūrio ir noro kalbėti su vaikais lietuviškai už mokyklėlės ribų. Užsiėmimai vyksta tik du kartus per mėnesį, tad kiek informacijos išlieka, labai priklauso nuo tėvų pastangų.
Aš manau, kad mokyklėlę lankantys vaikai supranta, kad juos tarpusavyje sieja kitoks ryšys, nei su jų kanadiečiais draugais. Vaikai žino ir supranta tai, kad jie yra ne tik kanadiečiai, bet ir lietuviai. Gera širdžiai tai jausti ir matyti.
– Kaip manote, kodėl ir kiek svarbu vaikui ne tik mokėti savo šaknų kalbą, bet žinoti papročius?
– Papročiai yra neatsiejama identiteto dalis, todėl yra būtina vaikus su jais supažindinti. Mokinukus domina lietuviškos tradicijos, jie smalsiai klauso tiek apie juos, tiek apie istoriją, užduoda įvairių klausimų. Papročius perduodame ne vien pasakodami, bet ir įpindami juos mūsų renginiuose, švenčiant tradicines lietuviškas šventes.
Vietinių švenčių metu supažindiname vaikus su tokių švenčių atitikmenimis Lietuvoje. Pavyzdžiui, Kanadoje yra švenčiamas Helovynas, o mes vaikams pasakojame apie gretimomis dienomis Lietuvoje minimą Visų Šventųjų dieną ir Vėlines.
– O kaip jūs jaučiatės girdėdama mažuosius kalbančius ir dainuojančius lietuviškai?
– Mums visiems gera matyti savo vaikus, augančius lietuviukais Kanadoje. Mamų ir tėvų veiduose matyti didelis pasitenkinimas girdint savo vaikus kalbant lietuviškai. Kartais net suima graudulys, kai vaikučiai mums dainuoja „Tau, mano Mamyte“ ar kitas mums brangias, sentimentus keliančias dainas. Labai emocingai į jų pasirodymus reaguoja ir vyresni Bendruomenės nariai. Man asmeniškai širdyje labai geras jausmas: jaučiu pasitenkinimą ir džiaugsmą, kad tai ką darau, yra teisinga.
