Lietuvoje

2019.07.07 12:16

Partizanų ryšininke tapo vos šeštoje klasėje: prabilti neprivertė net smūgiai lazda

Edvardas Kubilius, LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2019.07.07 12:16

„Tarp durų verdavo pirštus, murkdydavo vandenyje, degindavo padus ir lupdavo nagus – ne kiekvienas tai galėjo atlaikyti“, – apie sulaikytų partizanų ir jų ryšininkų patirtis pasakoja Marijampolės krašto partizanų ryšininkė Alva Sidaravičienė.

Šiandien LRT RADIJO pašnekovei yra 88-eri, tačiau ji vis dar skiria nemažai jėgų tam, kad už Lietuvos laisvę kovoję partizanai būtų įamžinti.

– Kodėl nusprendėte bendradarbiauti su partizanais?

– Vieną naktį į mano namus atėjo bendraklasis, kuris dėvėjo uniformą. Iš pradžių bijojau prisipažinti mamai, kad jį pažįstų. Paaiškėjo, kad jis buvo žvalgybos viršininkas.

Mes buvome šeštoje klasėje, tačiau jau tada aktyviai įsitraukėme į laisvės kovas ir pradėjome bendradarbiauti. Manęs buvo prašoma kartais praeiti viena ar kita gatve, apsižvalgyti ir susibendrauti su mokiniais, kurių tėvai dirbo saugume. Taip pat pro tvoros plyšį reikėjo stebėti ten esančius karius. Jeigu šie rinkdavosi prie mašinos, tai reikšdavo, kad kur nors važiuos. Visa tai aš pranešdavau kitiems asmenims, o šie – partizanams.

– Ar Jūs turėjote galimybę atsisakyti bendradarbiavimo su partizanais?

– Taip, niekas nevertė ir ne kartą klausė, ar nepavargau, ar nebijau. Kai prieidavau prie tvoros ir girdėdavau, kaip šūkauja stribai, apimdavo ir nerimas, ir entuziazmas. Žiūrėdavau pro plyšį ir niekaip negalėdavau atsitraukti. Aš neįsivaizduoju, kaip jie manęs nepagavo.

– Jūs tuo metu buvote paauglė. Ar supratote, ką darote?

– Iš pat pradžių ne. Pirmiausia man atrodė, kai tai tik jaunuoliai, kuriems yra reikalinga pagalba. Aš mačiau partizanų vargą ir galvojau, kad mes, paprasti civiliai, privalome jiems padėti maistu ir pastoge. Tik vėliau suvokiau, kad tai, ką aš darau, yra visai kas kita, kad mes iš tiesų kovojame už Lietuvos laisvę.

Vieną vakarą visi prisiekėme, kad, jei nors vienas išgyvensime, nieko neišduosime. Tegul muša ir užmuša, bet neišduosime.

– Kokia informacija labiausiai domindavo partizanus?

– Juos labiausiai domindavo tai, kur yra saugumiečiai ir kur jie vyksta. Žinoma, buvo ir nemažai išdavikų – ne visi buvo nusiteikę partizaniškai.

– Jūsų tėvai žinojo, kad esate partizanų ryšininkė?

– Taip. Kai gyvenau su mama, ateidavo vyrai, kurie mane nusivesdavo į kitą kambarį ir papasakodavo, ką reikės daryti. Mama liepdavo nelysti ten, kur nereikia, esą baigsis blogai, bet mane jau buvo apėmę kitos jėgos. Tuo metu mane jau auklėjo vyrai.

– Kas buvo daroma su žmonėmis, kuriuos sulaikydavo? Kankindavo, kad jie pateiktų daugiau informacijos?

– Jie buvo kankinami saugumo rūsiuose. Buvo vienas ypač žiaurus kankintojas lietuvis. Jis buvo šlubas ir turėjo lazdą, kuria voždavo į galvą. Jis mokėjo taip užvožti, kad galva atsimušdavo į sieną ir kaip kopūstas nusirisdavo į kitą pusę. Tada jis vėl užvoždavo. Jis juokdavosi ir jam tai patikdavo. Manau, kad tai tikrai atsiliepė mano sveikatai, nes dabar nuolat skauda galvą.

Paprastai tardymai vykdavo nakčia. Žmones išvesdavo iš kamerų ir vėliau grąžindavo pusiau negyvus. Rusai labiau mėgo spardyti. Tarp kitko, vienas jų stengdavosi tardyti gražiuoju, kalbindavo ir bandydavo mane užverbuoti, kad dirbčiau jiems. Kaip bebūtų, suvilioti jiems pavyko ne visus.

– Buvote išduota ir įkalinta. Ar žinote, kas Jus išdavė?

– Taip, tas žmogus visai neseniai mirė. Aš ant jo nepykstu, nes pati išgyvenau tą patį ir žinau, kokios tai yra kančios: tarp durų verdavo pirštus, murkdydavo vandenyje, degindavo padus ir lupdavo nagus – ne kiekvienas tai galėjo atlaikyti. Manau, kad tai nėra išdavystė, nes pats žmogus neina ir neskundžia – jis tiesiog yra prispaudžiamas prie sienos.

– Kiek informacijos vis dėlto teko atskleisti saugumiečiams?

– Iš dalies man pavyko to išvengti, nes mus su mama suėmė vėliau. Prieš mus sulaikė labai daug žmonių, o aš vis slapsčiausi. Galiausiai mane apėmė bloga nuojauta ir grįžusi sužinojau, kad jie pasiėmė mamą. Tuo metu prie kalėjimų buvo nusidriekusios eilės, kai kurie laukdavo savaitėmis, kad galėtų savo artimiesiems perduoti maisto. Nusprendžiau ir aš savo mamai nunešti maisto. Galvojau, kad, jei jie mane bandys sulaikyti, pabėgsiu, tačiau mane suėmė. Jie mane stipriai mušė, spardė ir daužydavo lazda.

– Kaip šitaip mušamas ir terorizuojamas žmogus vis tiek nieko nepasako?

– Mano charakteris yra kiek keistesnis. Kai mane mušdavo, aš užsispirdavau ir galvodavau, kad dabar tai tu iš manęs nieko neišpeši ir dėl to tylėdavau. Jeigu mane būtų gražiai kalbinę, tada nežinau, kaip būtų buvę.

– Ar buvo verta įsitraukti į laisvės kovas?

– Ir dabar įsitraukčiau. Buvo verta, tačiau nebuvo tinkamai pasiruošta. Nebuvo tinkamų karininkų, kurie galėtų viskam vadovauti. Daugiausia vadovavo paprasti kaimo žmonės, kurie nelabai gebėjo tai daryti, tačiau, kaip bebūtų, partizaninis judėjimas išliko dešimt metų.

Dalis jų yra vis dar gyvi ir apimti noro toliau kovoti už nepriklausomybę, kad lietuviai nebūtų niekinami.

Išsamiau – laidos „10–12“ įraše.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.


10–12. Kodėl žmonės įsitraukė į partizaninį judėjimą?