Lietuvoje

2019.07.02 21:23

Kritinis didžiųjų Lietuvos upių vandens lygis verčia kreiptis pagalbos į kaimynus: ministras tikisi Baltarusijos supratingumo

Užsitęsę karščiai ir sausra išdžiovino Lietuvos upes: kai kuriose, pavyzdžiui, Neryje, vanduo yra nusekęs iki rekordinio lygio, todėl nacionaliniu mastu skelbiamas pavojingas reiškinys – hidrologinė sausra. Apie tai LRT laidoje „Dienos tema“ žurnalistė Rasa Tapinienė kalbėjosi su aplinkos ministru Kęstučiu Mažeika.

– Palyti planuoja tik penktadienį ir šeštadienį, bet įtakos gamtai tai neturės. Kuo šis hidrologinis reiškinys pavojingas ilguoju ir trumpuoju laikotarpiu?

K. Mažeika: Matome situaciją, žmonės dalijasi nuotraukomis socialiniuose tinkluose, kur briedžiai nesušlapę kelių bėgioja Nemunu, Neryje akmenys, kurių niekada žmonės nebuvo matę, vandens paviršiuje. Situacija yra pavojinga, ypač ilguoju laikotarpiu lašišoms, kurių populiacija upėse per beveik 20 m. buvo atkurta ir investuota daugybė milijonų eurų. Šių žuvų ištekliai turbūt patiria didžiausią žalą, nes jau pavasarį, esant žemam vandens lygiui, kai kur nerštavietėse palikti ikrai, nepasipildžius upėse vandens, liko paviršiuje ir galiausiai žuvo. Jaunikliai dėl vandens trūkumo turi migruoti į saugesnes, gilesnes vietas, kur pavojų kelia plėšrūnai. Be abejo turime atsižvelgti ir į kitą vandens gyvūniją, kuri patiria didžiulį stresą, šoką dėl deguonies trūkumo, taip pat suveši vandens augmenija. Tie patys teršalai, kuriuos leidžia miestų valymo įrenginiai, neatsiskiedžia pakankamai – tai kelia tikrai didelę grėsmę.

– Yra apskaičiuota, kiek ir kokios įtakos galėtų turėti tokia situacija žuvies ištekliams Lietuvoje ilguoju periodu?

K. Mažeika: Dabar kalbamės su specialistais, kaip galėtume įvertinti, nes turime numatyti priemones tiems ištekliams atkurti. Bet dabar svarbiausia atstatyti vandens lygį, bent palaikyti minimalų, kad galėtume išsaugoti esamus išteklius. Šiandien pasirašiau raštą, kurį išsiuntėme Baltarusijai, kad būtų atsižvelgta reguliuojant Neries, Nemuno vandens lygį jų užtvankose: jie gali paleisti daugiau vandens, kad bent minimalus vandens lygis būtų išlaikytas ir taip galėtume pagelbėti mūsų gyvūnijai.

– Ar Baltarusija bendradarbiaus? Tai šalis, kuri paprastai nelinkusi padėti.

K. Mažeika: Derinome pozicijas su Užsienio reikalų ministerija, tikrai laukiame teigiamo atsakymo. Neformaliai mūsų specialistams jie pažadėjo įvertinti situaciją, juolab teko gauti signalų, kad Baltarusija planuoja panašų projektą kaip pas mus yra žuvitakio per Kauno hidroelektrinę – ir jie norėtų bendradarbiauti.

– Prieš 4 m. taip pat buvo hidrologinė sausra, prieš porą metų rudenį buvo liūčių sezonas. Meteorologiniai reiškiniai kartojasi ir visa tai lemia klimato kaita. Ar valdžia pasiruošusi reaguoti į šiuos pokyčius?

K. Mažeika: Be abejo tai iššūkiai, kuriuos matome. Viešojoje erdvėje pasirodo pranešimai, kas vyksta užsienyje: vienuose regionuose didžiulės liūtys, kitur – sausros. Lietuva – ne išimtis, jai šie reiškiniai irgi daro įtaką. Prisimenant prieš 4 m. hidrologinę sausrą Nemune, ji buvo daugiau susijusi būtent su užtvankos statyba Baltarusijoje. Tada irgi reikėjo kreiptis, buvo atsižvelgta ir vandens lygis stabilizuotas, tikimės, kad ir dabar bus bendradarbiaujama ir tai padės stabilizuoti situaciją.

Kalbant apie mūsų pasiruošimą, tai čia kiek daugiau iššūkių yra Žemės ūkio ministerijoje, juolab kad žemės ūkio sektorius yra gana priklausomas nuo klimato ir aplinkos oro sąlygų. Yra kaupiamasis fondas, kalbama apie melioracijos ir drėkinimo sistemas, kurios padėtų žemės ūkiui drėkinti augalus sausuoju laikotarpiu, o esant šlapiam laikotarpiui – melioruoti dirvą. Aplinkosaugine prasme kalbame apie tai, kad kuo mažiau taršos patektų į paviršinius vandens telkinius, upes, nes tai galiausiai patenka į Kuršių marias ir Baltijos jūrą, kuri, deja, viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje.

– Žemės ūkio klausimas jums tikriausiai jautrus – esate žemės ūkio mokslų daktaras. Jūsų šeimos ūkis jaučia klimato kaitą, dažnėjančius potvynius ir sausrą?

K. Mažeika: Be abejo jaučiame. Šiemet, kaip ir turbūt daugeliui Lietuvos ūkininkų, derlius gali būti mažesnis perpus.

– Grįžkime prie tos pačios hidrologinės sausros: per pastaruosius dešimtmečius šitie reiškiniai kartojasi. Ar Vyriausybė turi konkretų planą, kaip padėti tiems ūkininkams?

K. Mažeika: Yra bendrosios žemės ūkio politikos gairės, Klimato kaitos programa, kur yra priemonės, padedančios prisitaikyti ir kurti aplinkai draugiškesnį sektorių. Kalbant apie žemės ūkį, turime visą eilę priemonių, paremtų užsienio praktika, pavyzdžiui, augalų rūšių pasirinkimas. Lietuva – gana daug kviečių, ypač grūdinių kultūrų, auginanti šalis ir didžioji dalis eksportuojama, todėl turime subalansuoti taip, kad tiek augalininkystė, tiek gyvulininkystė turėtų tam tikrą pusiausvyrą, kad kuo mažiau naudotume cheminių trąšų, kad būtų puoselėjamas ir saugomas dirvožemis, vykdoma sėjomaina.

– Įvairios apklausos rodo, kad lietuviai nelaiko klimato kaitos grėsme, ypač Lietuvai. Ar jūs, kaip aplinkos ministras, matote, kad tai yra grėsmė šaliai?

K. Mažeika: Vertinant paskutinių 3 m. periodą, galime matyti, kokie pokyčiai yra žmonių kasdienybėje, buityje. Manau, nėra tokios šeimos, kuri nepajaustų to poveikio: žmonėms baigiasi šuliniuose geriamasis vanduo, pritrūksta vandens palaistyti savo augalus, iš savivaldybių vandens tiekimo įmonių raginimai riboti vandens vartojimą pievelių ir šiltnamių laistymui – tai signalai, kurie verčia susimąstyti, tausoti tuos išteklius ir įvertinti situaciją, kokią šiandien turime.

– Europos Komisija yra raginusi valstybes nares imtis priemonių ir vienas iš jų, pavyzdžiui, vandentvarkos pertvarkymo planas, kitas – vandens apmokestinimo politika. Ar Lietuvoje tokie žingsniai svarstomi?

K. Mažeika: Praėjusią savaitę buvo Europos aplinkos ministrų tarybos posėdis, kur diskutavome apie vandens pakartotinį panaudojimą. Pietinėms šalims ypač vandens trūksta ir ne tik žemės ūkio sektoriui, todėl kalbėjome apie dvigubą vandens išvalymą, kitas technologijas, kurios gana brangios. Jeigu suvaldytume vandens vartojimą, šviestume žmones, motyvuotume vartoti atsakingai ir tausojančiai, galėtume tų priemonių atsisakyti. Sakėme, kad bent jau gėlo vandens ištekliai kol kas pas mus yra pakankami, kad nereikėtų taikyti brangių technologijų, nes jos išbrangintų vandens tiekimą. Tai turime akcentuoti, taip pat paviršinio ir gėlo vandens apsauga nuo teršalų – į tai ir fokusuojamės.

– Technologiniai pasiekimai liktų laboratorijose, o politiniai norai arba tikslai deklaratyvūs, jeigu ne visuomenės noras keisti gyvenseną. Jūs paminėjote švietimą, dar kaip nors planuojama su tuo dirbti?

K. Mažeika: Be abejo yra daugybė priemonių. Klimato kaitos ir orų pokyčius lemia, turbūt, labiausiai anglies dioksidas. Turime pamatuoti, kiek prie to prisideda žemės ūkis, kiek transportas ir kiek pramonė. Kiekvienas žmogus naudoja begalę pramonės pagamintų įrankių, produktų ir visų kitų buities apyvokos daiktų, taigi švietimas, gaminių pakuočių sutvarkymas, transporto srautų reguliavimas, anglies dioksido mažinimas – tai tos kompleksinės priemonės, kurios padėtų mums visiems sumažinti klimato kaitą.

Dienos tema. Kęstutis Mažeika apie hidrologinę sausrą: kenčia lašišinės žuvys, Neryje matyti akmenys