Lietuvoje

2019.07.01 18:02

Papasakojo, kaip lietuviai traukėsi į Vakarus: didžiausia baimė būdavo tada, kai bombarduodavo

Edvardas Kubilius, Rūta Kupetytė, LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2019.07.01 18:02

„Po 1956 metų sukilimo Vengrijoje buvo aišku, kad į Lietuvą negrįšime“, – LRT projekte „Keturi milijonai“ pasakoja viena iš knygos „Manėm, kad greit grįšim” autorė Dalia Anysienė, aprašiusi JAV lietuvių istorijas, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo priversti trauktis į Vakarus. Jos teigimu, net ir persikėlę už Atlanto išeiviai susidūrė su dideliais sunkumais.

– Jūs esate pirmas mūsų sutiktas dipukų kartos žmogus, dar pamenantis Lietuvą. Kokia yra Jūsų istorija?

– Man visada buvo įdomu domėtis savo istorija. Kai ruošėme knygą „Manėm, kad greit grįšim“, aš parašiau istorinį įvadą, kas privertė mane viską smulkiai išnagrinėti. Sužinojau, kad frontas buvo atėjęs iki Šiaulių, tačiau pavojaus nejaučiau, nes tėvai suteikė begalinį saugumo jausmą. Didžiausia baimė būdavo tada, kai pradėdavo bombarduoti, mamai tekdavo kelti mane iš miegų ir bėgti į slėptuvę.

Mes išvažiavome iš Panevėžio, kai man buvo ketveri. Tėvelis kiek anksčiau išvažiavo į Vokietiją, kur gavo reikiamus dokumentus ir grįžo mūsų pasiimti. Aš, mama ir sesuo išvažiavome traukiniu. Kai baigėsi karas, per kelis etapus atsiradome prie Liubeko, prie pat sovietų „rubežiaus“, bet teisingoje pusėje.

– Kaip pradėjo kurtis lietuvių stovyklos?

– Mes buvome Britų zonoje, kur mums sudarė sąlygas susitikti su britų atstovais ir galiausiai pradėjo kalbėti apie stovyklas. Lietuviai pradėjo burtis patys ir kiek vėliau buvo įsteigtos stovyklos ir lietuviškos mokyklos. Mūsų šeima buvo labai laiminga, nes mes turėjome atskirą kambarį. Kadangi britai turėjo mažai maisto, mes taip pat daug negaudavome. Tokiomis sąlygomis mes gyvenome nuo 1945 iki 1949 metų. Paskui atsirado galimybė išvažiuoti į Ameriką, nes po 1956 metų sukilimo Vengrijoje buvo aišku, kad į Lietuvą negrįšime.

– Kai atvažiavote į Ameriką, nuo ko viskas prasidėjo?

– Tam, kad atvažiuotume į Ameriką, turėjome gauti vadinamąjį „sponsorių“, kuris garantuotų, kad mes nebūsime našta Amerikai, kad turėsime darbus ir kur gyventi. Mano tėvelio pažįstama surado žmones, kurie mūsų visai nepažinojo, tačiau davė dokumentus, su kuriais galėjome atvažiuoti į Bingamtoną. Ten gyvenome trejus metus. Mano tėvams nebuvo lengva, nes jie dirbo batų fabrike ir nematė galimybės įsikurti geriau. Be to, ten nebuvo daug lietuvių, o tėvai norėjo, kad mes gyventume lietuvišką gyvenimą.

– Kartu su kolegėmis esate parašiusi knygą „Manėm, kad greit grįšim“. Ten yra aprašytos Jūsų kartos žmonių istorijos. Kodėl toks pavadinimas?

– Dauguma žmonių manė, kad išvažiuoja trumpam.

Šioje knygoje yra surinktos įdomios žmonių istorijos. Nesinorėjo, kad jos dingtų. Kai su kolegėmis kam nors jas pasakodavome, jie sakydavo, kad reikėtų viską atspausdinti, nes jie norėtų jas paskaityti. Galiausiai nutarėme, kad reikėtų parašyti knygą.

– Jūs turite ryšį su Lietuva, konkrečiau organizacija „Vaiko vartai į mokslą“, kuri prieš dvidešimt metų pradėjo remti vaikų dienos centrus. Kodėl Jūs pasirinkote dienos centrus?

– Mūsų iš Lietuvos paprašė, kad padėtumėme rūpintis vaikais, kurie „valkiojasi“ gatvėse. Aš tuo metu nepriklausiau šiai organizacijoje, bet moterys pradėjo remti šiuos centrus, ką iki šiol ir darome. Yra organizatorių, kurių vaikai savanoriauja vasarą, leidžia laiką su kitais vaikaisi ir grįžę mums viską papasakoja. Tie vaikai pamato realybę, kurios taip lengvai čia Amerikoje savo patogiame gyvenime nepamatytų. Tai yra naudinga visiems.

Čikagoje lankėsi LRT RADIJO žurnalistai Edvardas Kubilius ir Rūta Kupetytė. Jų kelionė yra dalis projekto „Keturi milijonai“, skirto Pasaulio lietuvių metams.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius