Lietuvoje

2019.06.30 18:27

Čikagos lietuvių klubas „Alatėja“: būdami kartu svetimoje šalyje nesijaučiame vieniši

Edvardas Kubilius, Rūta Kupetytė, LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2019.06.30 18:27

Galbūt kažkam užtenka amerikiečių draugijos, tačiau mums trūksta buvimo tarp lietuvių, taip LRT projekte „Keturi milijonai“ sako Čikagos lietuvių klubo „Alatėja“ narė Loreta Timukienė. „Kadangi mums trūksta artimųjų, mes tapome tarsi šeima“, – sako viena klubo įkūrėjų Audronė Sidaugienė.

– Ponia Audrone, papasakokite, kam Amerikoje gyvenantiems lietuviams reikėjo susiburti į šį klubą? Nuo ko viskas prasidėjo?

– Viskas prasidėjo 2005 metais, kai mes sužinojome apie gaisrą Parmalių kaime, kur mergaitė Evelina išgelbėjo du savo broliukus. Turėjome nemažai atliekamų daiktų, todėl pagalvojome, kad galėtume padėti šiai šeimai daiktais ir pinigais. Mes paprašėme pažįstamų, kurie galėtų perduoti tuos daiktus ir tada juos išsiuntėme į Lietuvą. Kai nusiuntėme, susirinkome atsigerti kavos ir padėkoti visiems, kurie ką nors paaukojo. Nutarėme, kad tai galėtų būti mūsų laisvalaikio leidimo forma.

Mes ne tik linksminamės, einame į spektaklius ir koncertus, bet taip pat galime rinkti aukas ir padėti žmonėms, gyvenantiems Lietuvoje ir Amerikoje. Kai visą tai sugalvojome, nežinojome, kiek ilgai tai tęsis ir kaip mes toliau bendrausime, ar tai taps mūsų antrąja šeima. Dauguma iš mūsų Amerikoje neturime jokių artimųjų – visi yra likę Lietuvoje. Kadangi mums trūksta artimųjų, mes ne tik tapome „Alatėjos“ klubo narėmis, bet ir tapome tarsi seserys. Esame viena šeima: švenčiame gimtadienius, valstybines šventes, kartu stebime krepšinio varžybas – darome dalykus, kuriuos žmonės daro būdami su šeima.

– Šis klubas veikia 14 metų, dabar jam priklauso 12 narių. Kaip buvo iš pat pradžių?

– Iš pradžių buvo apie dešimt žmonių. Anksčiau klubui priklausė kitos moterys, o po to jos tarsi savaime atkrito. Dauguma klubui priklausančių moterų dirba Čikagos Lituanistinėje mokykloje. Kai jos ten dirbo, mes taip pat aktyviai bendravome ir pakvietėme prisijungti prie mūsų klubo.

– Loreta prie šio klubo prisijungė kiek vėliau. Kaip Jūs, Loreta, čia atsidūrėte?

– Viena pažįstama mane pakvietė į kelionę, kuri jau pažinojo ir Audronę, ir kitas moteris. Per ją mes susibičiuliavome ir pradėjome kartu organizuoti renginius bei švęsti šventes. Taip aš tapau viena iš „Alatėjos“ narių.

– Loreta, kas Jums yra svarbiau, ar tai, kad Jūs susirenkate, pasidalijate gyvenimo įspūdžiais, ar vis dėlto viršų ima labdaringa veikla?

– Sakyčiau, kad abu aspektai yra svarbūs, tiek būvimas kartu, kas yra labai svarbu gyvenant išeivijoje, tiek šios veiklos prasmė ir darbai, padedantys kitiems.

Priklausydami šiam klubui mes jaučiamės kažkieno dalimi, nesijaučiame vieniši ir svetimi šioje šalyje. Galbūt kažkam užtenka amerikiečių draugijos, tačiau mums trūksta buvimo tarp lietuvių. Kai susirenkame, atrodo, ir pasikalbame, ir pailsime, ir vieni kitiems psichologais, ir guodėjais pabūname. Mes jau neįsivaizduojame savo gyvenimo be „Alatėjos“.

– Audrone, kaip Jūs sužinote, kam yra reikalinga pagalba? Ar žmonės Jus susiranda, ar patys apie juos sužinote spaudoje?

– Būna visaip. Būna, kad jie mus susiranda patys, tačiau labai sunku atpažinti, ar tiems žmonėms tikrai reikia pagalbos ir galima jais pasitikėti. Paprastai remiame tuos žmones, kuriuos žinome ar pažįstame asmeniškai. Jie dirba globos namuose ar specialiose mokyklose.

Dažniausiai mes padedame žmonėms po gaisro, tiems, kurių artimieji sunkiai serga, ar tiems, kurie jų neteko ir neturi galimybės grįžti į gimtinę.

– Loreta, ką Jūs darote, kad gautumėte labdarai skirtų pinigų?

– Pinigus, kuriuos skiriame labdarai, surenkame organizuodamos renginius bei gimtadienio pokylius. Kasmet organizuojame vadinamąjį garažo išpardavimą, kai mes ir mūsų pažįstami sunešame daiktus, juos parduodame ir tokiu būdu surenkame dalį pinigų. Yra žmonių, kurie ateina į renginius ir aukoja didesnes sumas, tačiau tikrai ne tiek, kiek norėtųsi, nes žinome, kad pinigų galėtume išdalinti kur kas daugiau.

Čikagoje lankėsi LRT RADIJO žurnalistai Edvardas Kubilius ir Rūta Kupetytė. Jų kelionė yra dalis projekto „Keturi milijonai“, skirto Pasaulio lietuvių metams.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.