Lietuvoje

2019.06.27 17:59

Saudargas skundą dėl konservatorių „juodojo sąrašo“ vadina klaida: mes neprivalome gultis kryžiumi

interviu
Gytis Pankūnas, LRT.lt2019.06.27 17:59

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos (TS-LKD) narys, parlamentaras Paulius Saudargas įsitikinęs, kad 10-ties konservatorių apskundimas Priežiūros komitetui dėl jų elgesio prezidento rinkimų kampanijos metu buvo klaida. Anot jo, šiuos ir panašius klausimus reikėtų spręsti diskusijų būdu, o ne skundais.

Interviu LRT.lt TS-LKD partijos krikdemiškojo flango atstovas P. Saudargas tvirtino esantis įsitikinęs, kad krikdemų ir konservatorių veikimo vienoje bendruomenėje schema taip ir nebuvo įgyvendinta nuo pat 2008 metų. Anot jo, dėl to partijos viduje ryškėja nuomonių skirtumai.

Kita vertus, politiko teigimu, pozicijų nesutapimą tam tikrais klausimais TS-LKD viduje nereikėtų sureikšminti. Šią situaciją, P. Saudargo manymu, reikėtų kaip tik išnaudoti.

– Kaip Jūs vertinate kreipimąsi į partijos Priežiūros komitetą dėl kolegų, kurie galimai prezidento rinkimuose išreiškė palaikymą Gitanui Nausėdai?

– Yra du lygmenys. Reikia susidėlioti savo filosofiją, kaip mes žiūrime į palaikymo ar nepalaikymo lygį partijos iškeltam, remiamam kandidatui. Matyt, atviras kito kandidato rėmimas nėra suderinamas su partijos nario etika, tačiau tai priklauso nuo formos, nuo lygio, nuo intensyvumo, nes tikrai nei dėl partijos pirmininko, nei dėl prezidiumo, nei dėl kandidatų, nei dėl sąrašo mes neprivalome kryžiumi gulti. Kiekvienas gali turėti savo nuomonę.

Žinoma, yra rinkimai ir kiekviena partija yra suinteresuota visuose rinkimuose pasiekti kuo geresnį rezultatą, tai suprantamas jausmas, kad iškeltam kandidatui, net jei jo nekėlėme ar nerėmėme iš pradžių, jei partijos dauguma apsisprendė tuo klausimu, tai reikėtų palaikyti ar bent jau palaikyti.

Manyčiau, kad diskusijos tuo klausimu turėtų užtekti: atkreipti dėmesį tų žmonių, kad „yra bendras supratimas, visi siekia gero rezultato“, ir jie turėtų susilaikyti nuo tokių veiksmų. Tačiau šis pasirodęs faktas, tai yra skundas Priežiūros komitetui, yra klaida. Tai vertinčiau kaip gerokai didesnę klaidą, negu atskirtų partijos narių vienokio ar kitokio lygmens kitų kandidatų palaikymą ar nepalaikymą rinkimuose todėl, kad tai jau yra oficialaus partijos organo atstovo kreipimasis į kitą oficialų organą, tai yra dokumentas, jis patenka į viešą diskusiją, tuo domisi žurnalistai. Manyčiau, kad nederėjo taip daryti.

– Manote, kad dėl partijos narių, kurie galėjo palaikyti kitus kandidatus į prezidentus, o ne TS-LKD remiamą Ingridą Šimonytę, užtektų vidinių diskusijų?

– Pirmiausia, bet kokioje komandoje ar bendruomenėje turi būti diskusija tarp žmonių. Jeigu matau, kad kitas kažką negerai daro, tai pasakau apie tai tam žmogui, atkreipiu jo dėmesį. Galų gale, galiu paprašyti jo elgtis kitaip, ir nepuolu skambinti institucijoms.

Manyčiau, kad kalbėjimasis ir susikalbėjimas yra tas leitmotyvas, kurį turėtumėme prisiminti. Nuoširdus kalbėjimasis tarp žmonių būtų padėjęs daug labiau negu ta stebėsena ir kreipimaisi po to, nes tai jau nieko gero nebeduoda. Manau, kad šis post factum kreipimasis sukelia neigiamas pasekmes partijai ir jos įvaizdžiui.

– Ar, Jūsų manymu, diskusijų forma galima buvo išspręsti ir Rimanto Jono Dagio situaciją?

– Manau, kad visada galima. Kaip sakoma, nebegalima nieko pakeisti, kai žmogus yra miręs. Mes negalime prikelti žmogaus, bet visa kita yra mūsų galioje. Bandymas rasti kompromisą yra tai, iš ko mes, politikai, gyvename. Aš tikrai nieko nekaltinu, nes kiekvienas turime savo kalbėjimosi ribas. Matyt, tos ribos buvo peržengtos, matyt, tos ribos buvo peržengtos iš įvairių pusių.

Tikrai nesuversčiau kam nors atsakomybės už šią situaciją, nes pastarųjų savaičių įvykiai – Priežiūros komiteto, prezidiumo sprendimas – yra rezultatas, simptomas. Situacija, kai buvo galima ją sušvelninti ir pažiūrėti, ar galima eiti kartu, nesusiklostė.

– Užsiminėte apie partijos narių stebėseną. Ar pajutote, kad ta stebėsena yra ar buvo suintensyvėjusi pastaruoju metu?

– Be pastarojo fakto aš nepastebėjau tokių tendencijų, bet šis skundas konkrečiai man paliko slogų įspūdį, nes nemanau, kad reikėjo to sąrašo, to monitoringo, rezultatų ir juo labiau skundo Priežiūros komitetui.

– Kodėl įvyko ši klaida?

– Matyt, kažkas turi kitokį supratimą, negu aš, apie bendruomenę ir veikimo būdus. Kažkam atrodo, kad taip reikėjo daryti ir taip padarė.

– Kas tas „kažkas“?

– Kreipimąsi pasirašė vykdomojo štabo vadovas Andrius Vyšniauskas. Ar jis pats kreipimąsi parašė, reikia jo klausti. Ar jis pats jį inicijavo, reikia jo klausti. Nežinau šitų dalykų. Jeigu jis dėjo parašą, matyt, jis yra atsakingas. Aš vertinu neigiamai šį kreipimąsi.

– Ar krikdemų flangas konservatorių partijoje yra patenkintas dabartine partijos vadovybe, jų veiksmais, jų lyderyste? Neturite jokių priekaištų?

– Natūralu ir normalu, kad turime. Nėra nei tobulos partijos, nei tobulo lyderio. Visada galima rasti klausimų, kuriais galima padiskutuoti. Partija yra jungtinė nuo 2008 metų, kai susijungė dvi didelės partijos, jos sutarė dėl tam tikro sugyvenimo, dėl bendrystės schemos ir aš manyčiau, kad iki šiol mes vis dar neįgyvendinome iki galo teisingai veikiančios schemos. Pirminė susijungimo idėja gimė iš vienybės siekiamybės. Mes tai pademonstravome, ir 2008 metais laimėjome rinkimus, formavome valdančiąją koaliciją ir tada, aišku, įpuolėme į krizės situaciją, nebuvo laiko apie partinius dalykus galvoti.

Bet diskusijos šaknys liko: yra dvi partijos, net ir dokumentuose užfiksuota, kad turime savo atskirą istorinę patirtį, net šiek tiek atskirą ideologiją ir mes neniveliuodami, gerbdami, įvertindami skirtumus, susijungiame. Manyčiau, kad tų skirtumų nereikia bijoti, jų gėdytis, o reikia juos išnaudoti. Štai čia reikia ieškoti receptų, o ne bijoti to, kad yra skirtingos nuomonės.

Tai nėra situacija, kad viena pusė kritikuoja kitą, o yra klausimai, kuriais mes sutariame absoliučiai vieningai, pavyzdžiui, Lietuvos valstybingumas, nepriklausomybė, gynyba. Bet yra subtilių klausimų, kur matosi, kad partijos nariai turi skirtingas nuomones ir tai yra visiškai normalu, nereikia to bijoti ir galvoti, kad turime kalbėti visiškai vienu balsu. Reikia diskutuoti, ieškoti formų, susitarti, kad tam tikrais klausimais mes liekame prie skirtingų nuomonių. Nereikia drebėti prieš žiniasklaidą, kad pasakys, jog „pas jus partijoje yra skirtingos nuomonės“. Na ir kas? Tegul taip būna.

– Bet ar Jums neatrodo, kad dėl to krikdemų ir konservatorių nuomonių išsiskyrimo atsiranda skundai Priežiūros komitetui ar kitos konfliktinės situacijos?

– Atsiribočiau nuo to, nes tame skunde nėra visiškai skirtingų stovyklų aspekto. Kalbama apie atskirtus žmones, o kontekstas – prezidento rinkimai, kai partija iškėlė nepartinę kandidatę. Čia net nebuvo atskirų flangų. Absoliuti partijos dauguma palaikė I. Šimonytę, ir niekas nematė problemos. O kandidatė turi savo poziciją, savo nuomonę, labai gerai pasirodė rinkimuose ir aš šiame kontekste neįžvelgiu kokio nors to TS-LKD klausimo.

– Ar krikdemų flangas partijoje nesijaučia užgožtas?

– Jis visada buvo toks, nes mes esame mažesni. Tai yra normalu ir to nereikia bijoti. Mes, susijungdami, žinojome, kad esame keturis kartus mažesni. Tokie yra skaičiai, tokia matematika ir tu turi su tuo skaitytis. Visa kita yra asmeninės politikų iniciatyvos, kalbėjimas, kompromisai, ieškojimai, mokėjimas pateikti savo nuomonę.

Galima kelti klausimą, kad galbūt ir aš ko nors nepadariau ar per mažai kalbu tam tikrais klausimais. Aišku, kalbant struktūriškai, mes nesijungėme prie konservatorių kaip du visiškai vienodo svorio dariniai, o jungiamės kaip teisiškai vienodi dariniai, bet svorio proporcija buvo užkoduota nuo pat pradžių.

– R. J. Dagys, baksnodamas į partijos vadovybę, tikino, kad einama liberalios, o ne konservatyvios ideologijos keliu. Pritariate šiai nuomonei?

– Grįšiu prie to, kai prasidėjo bendras krikdemų ir konservatorių gyvenimas 2008 metais. Buvo priimta programa, įstatai, jungiamoji sutartis. Ten yra aiškiai apibrėžtos mūsų partijos vertybės. Programa nuo to meto nebuvo pakeista, mūsų ideologinės nuostatos yra išdėstytos ir jos nepasikeitė. Nebuvo priimti kažkokie dokumentai suvažiavimuose, tarybose, kurie kažkaip rodytų, kad partijos nuostatos yra smarkiai pasikeitusios.

Kitas dalykas, kas atsirado ir ko nebuvo TS-LKD, tai yra naujos temos. Prieš 30 metų nei Vaikų apsaugos įstatymas, nei homoseksualų partnerystės nebuvo aktualios temos. Žmonės dirbo kitus darbus, statėme nepriklausomybę, ėjome į NATO, į Europos Sąjungą, kūrėme ekonomiką. Tie nauji klausimai, kai mes susijungėme, nebuvo aktualūs.

Bet dabar, galbūt atsiradus naujų temų, apskritai pamatėme, kad žmonės turi skirtingas nuomones tam tikromis temomis. Vėlgi nereikėtų to išsigąsti. Atėjo naujos temos, atėjo naujų žmonių į partiją ir normalu, kad atsirado daugiau įvairių nuomonių. Bet partijos fundamentinės vertybės, aš manau, įtvirtintos ir didžioji dauguma partijos mano, kad jos nepasikeitė. Viešoje kalbėsenoje, kai yra daugiau žmonių, daugiau nuomonių, daugiau temų, natūralu, kad ta ideologinė paletė tapo įvairesnė. Ar tai yra blogai, mes galime diskutuoti ir mes nuolat tą partijoje darome – partijos viduje ir išorėje.