Lietuvoje

2019.06.28 17:54

Papasakojo apie išskirtinės vertės lietuvių išeivijos archyvą: žmonės net bando mus apvogti

Edvardas Kubilius, Rūta Kupetytė, LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2019.06.28 17:54

„Bibliofilija yra tam tikra liga, kai žmonės nori pasiimti knygas ar kitus eksponatus, kurie jiems nepriklauso“, – pasakoja Čikagos Lituanistikos tyrimo ir studijų centro tarybos pirmininkas Robertas Vitas. Jo teigimu, tokių knygų ir laikraščių, kokios yra išeivijos archyve, nėra net Lietuvoje.

– Kaip lietuvių išeivijos archyve atsirado daugiausia dokumentų, knygų?

– Lituanistikos tyrimo centro pradžia buvo Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo. Ten lietuvis Vincentas Liulevičius pastebėjo, kad lietuviai buvo labai veiklūs, todėl atstatė mokyklas, atkūrė jaunimo organizacijas, šokių grupes ir chorus.

Jis taip pat pastebėjo, kad lietuvių paveldas, spausdinamos knygos, žurnalai nebuvo laikomi ateities kartoms. Jis pradėjo rinkti visą medžiagą ir perkėlė archyvą į Ameriką.

Kai tėvai jėzuitai pastatė šį centrą, archyvas atsidūrė čia. Kūrėsi įvairios organizacijos, viena jų – Lituanistikos tyrimo centras. Jo pradininkas buvo dr. Jonas Račkauskas. Jis norėjo, kad mūsų kultūrinis paveldas būtų išsaugotas ateities kartoms. Taip visi archyvai čia ir atsidūrė.

– Kiek prie viso to prisidėjo tai, kad Lietuvoje tuo metu buvo sovietmetis ir buvo naikinamas Lietuvos kultūros paveldas? Ar tai reiškia, kad žmonėms buvo svarbu išsaugoti savo laiškus, laikraščius, daiktus?

– Taip. Lietuva buvo okupuota ir nežinojome, koks bus jos likimas. Mūsų siekis buvo išlaikyti kultūrą už Lietuvos ribų. Pats esu dipukų sūnus, gimęs ir augęs Čikagoje. Supratome, kad Lietuva yra pavergta. Buvo svarbu išsaugoti dokumentus, rankraščius ir kitus daiktus. Išeivijoje buvo spausdinama daug knygų, laikraščių ir žurnalų, tad tęsiame tuos darbus ir dabar.

– Čia yra ir medicinos archyvas, dantų gręžimo mašina iš dipukų stovyklos. Kaip tokie daiktai iki čia atkeliavo? Juk viską reikėjo gabenti į kitą Atlanto vandenyno pusę.

– Čia, Amerikoje, buvo labai veikli daktarė Milda Budrienė. Ji buvo gimusi Amerikoje. Pirmaisiais nepriklausomybės metais jos šeima persikėlė gyventi į Lietuvą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kaip ir dauguma lietuvių, ji pasitraukė į Vakarus ir atsidūrė Vokietijoje. Po to atvyko čia, į Čikagą.

M. Budrienė ir jos vyras Stasys Budrys buvo ne tik gydytojai, bet ir Lietuvos patriotai. Jie padėjo įsteigti Amerikos lietuvių gydytojų sąjungą bei veikė kitose organizacijose. Daktarė Milda rinko lietuvių medicinos medžiagą: knygas, vaistažoles, įvairias priemones ir įrankius.

Vokietijoje ji surado dantų gręžimo mašiną. Kaip ji ją atgabeno į Ameriką, neįsivaizduoju. Aš stebiuosi, kaip tokie žmonės, kaip M. Budrienė, kuri gyveno sunkiomis sąlygomis ir turėjo išlaikyti savo šeimą, dar galvojo apie kultūrinę veiklą ir paveldo išsaugojimą.

– Kas šiame archyve yra vertingiausia?

– Čia viskas yra vertinga. Pas mus galima rasti ypač retų knygų. Yra tokių knygų, laikraščių ir žurnalų, kurie buvo leidžiami lietuvių dar prieš karą Amerikoje. Tokių nei Lietuvoje, nei kur kitur nerastumėte. 

Kai kurių laikraščių puslapiai jau trupa. Muziejuje taip pat eksponuojami seni paveikslai, medžio drožiniai, net iš metalo sukurtos skulptūros. Kai kurie eksponatai iš 18-ojo amžiaus. Tai yra tikrai brangi medžiaga.

– Jūs netgi saugojatės, kad čia neateitų pašaliniai žmonės, nes yra norinčiųjų ir kai ką išnešti. Tai tiesa?

– Yra buvę atvejų, kai žmonės bandė mus apvogti. Nesakyčiau, kad taip yra daroma iš blogos valios – žmonės tiesiog domisi tais reikalais. Bibliofilija yra tam tikra liga, kai žmonės nori pasiimti knygas ir kitus eksponatus, kurie jiems nepriklauso. Pažįstame kai kuriuos asmenis, kurie gal serga ta liga ir, kai atvažiuoja, mes juos prižiūrime, kad ta medžiaga neiškeliautų.

– Kas atvažiuoja į šiuos archyvus?

– Šiais laikais daugiausia atvažiuoja mokslininkai, studentai, tyrinėtojai ir rašytojai iš Lietuvos. Taip pat lankosi ne tik Amerikos, bet ir kitų kraštų lietuviai. Ir ne tik lietuviai. Tai mokslininkai-kitataučiai, kurių sritis yra susijusi su Lietuva. Jie atvažiuoja iš visų šalių, pavyzdžiui, mokslininkai iš Japonijos, kurių sritis – Lietuvos istorija ir kultūra.

– Jei kalbėtume ne apie mokslininkus, o apie tuos žmones, kurie galbūt ieško savo senelių, prosenelių šaknų. Čia, matyt, yra pačios jautriausios istorijos?

– Taip. Dažnai su mumis susisiekia lietuviai. Trys ar keturios kartos lietuvių, turinčių lietuviško kraujo, bet nebemokančių kalbėti lietuviškai, labai mažai žino apie Lietuvą. Dažniausiai bandome jiems padėti – anglų kalba pateikiame informaciją apie Lietuvą ir lietuvių kultūrą.

Dabar yra gerų knygų ir laikraščių anglų kalba, pavyzdžiui, „Draugas news“, kur anglų kalba yra aprašyta mūsų istorija, rašoma įvairiomis lietuvių kultūros temomis. Kartais atvyksta žmonės ir ieško daugiau asmeninių žinių.

Iš esmės, čia yra mokslinis ir archyvinis darbas. Tačiau svarbu ir tai, kad tai yra susiję su konkrečiais asmenimis. Prisimename, kad esame lietuviai, padedame kitiems tai prisiminti, kad čia yra jų gyvenimo dalis.

– Žinau, kad lietuviai norėtų, jog dalis archyvų atsirastų ir Lietuvoje, bet Jūs labai norite, kad jie liktų čia. Kaip suderinti bendrus interesus?

– Manau, visus interesus galima suderinti. Esu sakęs, kad mes nesame prieš Lietuvą. Labai gerai, kad Lietuvoje veikia archyvai ir, kad medžiaga yra kaupiama. Labai artimai dirbame su Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba, kitais archyvais, mokslo institucijomis, universitetais. Nuolat su jais palaikome ryšį.

Kai kurie žmonės galvoja, kad viską reikia siųsti į Lietuvą. Gerai, viskas yra Lietuvoje, bet koks tuomet yra mūsų paveldas išeivijoje? To paveldo nebėra. Tik ir liks tuščios lentynos, jokių knygų, jokių dokumentų, o be paveldo – nėra ateities.

– Dabar dalis archyvo iškeliama į Lemontą. Kodėl?

– Šio vienuolyno patalpos yra drėgnos ir archyvui nelabai tinka. Mums reikia daugiau vietos. Be to, dabar daug lietuvių gyvena Lemonte ar arti jo, kur veikia didžiulis Pasaulio lietuvių centras, todėl mes ir norime būti arčiau jų. Prieš metus suradome pastatą Lemonte. Jo būklė yra labai gera ir tinka mūsų archyvui. 

Čikagoje lankėsi LRT RADIJO žurnalistai Edvardas Kubilius ir Rūta Kupetytė. Jų kelionė yra dalis projekto „Keturi milijonai“, skirto Pasaulio lietuvių metams.

Parengė Gabrielė Sagaitytė