Lietuvoje

2019.06.25 21:20

Linkevičius: leisti Rusijai grįžti į Asamblėją – apgailėtina

Rita Miliūtė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2019.06.25 21:20

Ukrainos delegacija paliko Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) posėdžių salę ir kelia klausimą, ar jai verta toliau dalyvauti asamblėjos darbe po to, kai į ją buvo leista sugrįžti dalį Ukrainos neteisėtai užėmusiai Rusijai. Rusijos balsavimo įgaliojimai kol kas užginčyti, bet jos delegacija jau atvyko dirbti sesijoje.

Delegacijoje – keturi Europos Sąjungos (ES) sankcijų sąraše esantys politikai. Rusija asamblėjos sprendimą sveikina ir vadina sveiko proto pergale, Ukraina – atsitraukimu nuo Europos Tarybos vertybių. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius taip pat sako, kad sprendimas dėl Rusijos pakerta Europos Tarybos autoritetą. Apie tai – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“.

– Rusijos įgaliojimai prieš 5 metus. buvo suspenduoti dėl to, kad ji užpuolė Ukrainą. Dabar tie įgaliojimai grąžinti, nors Ukrainos dalis tebėra okupuota. Ar tai reiškia, kad ETPA ima pripažinti okupuotą Ukrainos dalį Rusijos teritorijoje?

– Ne, taip nereiškia, bet tai vis tiek toks dar vienas pratimas, kurį jau ne kartą atlikome ir pamatėme, kad tai yra neteisingas kelias, kad tai taikstymasis su pažeidimais. Yra įvairių forumų ir organizacijų, bet priminsiu tą patį karą Pietų Kaukaze 2000 m. Buvo reaguojama, tačiau labai greitai buvo grįžtama prie įprasto bendradarbiavimo.

Po tam tikrų tokių pragmatinių kvietimų vis tiek reikia bendrauti, prekiauti. Ekonominiai interesai svarbūs. Ir po to vėl buvo stebimasi, kaip čia vėl kažkas atsitiko ir 2014 m. aneksuotas Krymas, po ko, beje, buvo suspenduotos Parlamentinės Asamblėjos teisės. Manau, tikrai apgailėtina, kad taip yra. Pats faktas, kad šalys dalyvautų ir būtų atstovaujamos, ko siekia gynėjai tokiu sprendimu, yra suprantamas, bet jeigu tai vyksta tų užduočių ir uždavinių sąskaita, dėl ko buvo sukurta organizacija 1949 m., tai – žmogaus teisės, teisės viršenybė, demokratija ir tai nėra vien lozungai, tai yra tam tikras turinys, principai, įsipareigojimai, teisinė bazė. Ir po tų aneksijos įvykių ne tik kad nepagerėjo situacija, bet dar labiau, sakyčiau, pablogėjo.

Rusai net neketina ne tik keisti praktinių veiksmų, bet ir politikos. Priminsiu, buvo visiškai neseniai pora pavyzdžių: vadinamasis pasportizacijos procesas, supaprastintas pilietybės suteikimas Pietų Osetijai, Abchazijai, dar vėliau buvo ignoruoti Jungtinių Tautų tribunolo dėl jūrų teisės sprendimai. Buvo reikalaujama paleisti jūrininkus, kai po agresijos prieš Ukrainos karines jūrų pajėgas ties Kerčės sąsiauriu įvyko neteisėtas sulaikymas. Kaip ir buvo parodyta, kad tarptautinė teisė egzistuoja, tačiau ji yra gerbiama ir naudojama, jai paklūstama tuomet, jeigu tai tinka Rusijai, o jeigu jai netinkama, galima ir to nedaryti.

Todėl mes ir darome tokią išvadą, kad, jeigu organizacija deklaruoja, kad kažkaip gina tam tikrus principus ir su tuo susijusi narystė, tai, mano manymu, nėra vien tik šalių sąrašas, nes tada tampa šalių sąrašas, o ne organizacija. Šalių įtraukimas, žinoma, yra vertybė, bet mes tebesilaikome savo nuomonės, kad tai yra neteisingas sprendimas, tikrai nesavalaikis, nelogiškas ir pakerta tokios organizacijos autoritetą bei pasitikėjimą tokia organizacija.

– Tarp tų dalykų, kuriuos ignoruoja Rusija – ir Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, tuo tarpu balsuojant dėl Rusijos teisės grįžti į Asamblėją vienas iš argumentų už buvo, kad reikia suteikti Rusijos žmonėms galimybę kreiptis į tą teismą. Kiek realus, kiek tikras tas argumentas?

– Galimybė išlieka visais atvejais, nes Parlamentinė Asamblėja niekuo nesusijusi su Žmogaus Teisių Teismu, tik klausimas, ar bus taisomi sprendimai, kaip ir buvo iki tol. Tam tikra prasme, jeigu sutiktumėte, tai yra dūmų uždanga, jeigu kas nors turi iliuzijų, kad štai dalyvaujame procese ir tai jau gerai. Bet mums svarbu rezultatas, ne tik procesas ir tas jau yra buvę ne kartą.

Tai čia vėlgi nėra iš mūsų pusės jokio agresyvumo, yra paprasčiausiai noras, kad būtume nuoseklūs savo pačių sprendimuose ir vertinimuose, kad paskui vėl nereikėtų stebėtis, kai kažkas atsitiks kur nors pasaulyje arba Europoje – kodėl taip atsitinka, kodėl tampame pralošiančiųjų pusėje. Labai nesinorėtų, kad Rusija dabar grįžtų į šitą organizaciją kaip nugalėtoja, laimėtoja, kas ir vyksta stebint Rusijos žiniasklaidą. Štai nepaisant saujelės tokių nesusipratėlių, tarp kurių ir mes esame, vis dėlto priimami racionalūs, kaip jie teigia, sprendimai. Labai gaila, kad taip yra, bet nieko.

Mes esame tikrai ne kartą jau patyrę tą buvimą mažumoje, nes jeigu manome, kad mūsų argumentai teisingi, mes juos pasitikriname. Mes taip esame įsitikinę, tai, matyt, reikia ir toliau diskutuoti ir ginti tą poziciją būnant toje organizacijoje. Svarbus ne tik organizacijos autoritetas, bet ir klausimo esmė.

– Viena Prancūzijos atstovė, komentuodama sprendimą, sakė: „mes čia neužsiimame geopolitika, giname žmogaus teises ir žmogiškąsias vertybes.“ Tarsi 13 tūkst. kare žuvusių ukrainiečių jau nebebūtų vertybė. Bet buvęs Lietuvos ambasadorius, dabar Seimo narys Žygimantas Pavilionis, reaguodamas pasakė, kad Rusija taip bus paskatinta naujai okupacijai ir tai yra naujas iššūkis Lietuvos vadovams, diplomatams ir visiems, kam rūpi Ukrainos ir Sakartvelo likimas bei tarptautine teisė. Trečiadienį vykstate į Moldovą. Ar Moldova, neduok Dieve, gali būti ta vieta, kur pono Ž. Pavilionio spėjimas galėtų išsipildyti?

–  Moldova – irgi ta vieta, kur yra dar vienas įšaldytas konfliktas, Padniestrė. Ir matome, kad labai sudėtinga politinė situacija ir čia vienu sakiniu nusakyti jos. Yra tikrai sudėtinga koalicija tokių priešingų polių, galima sakyti, didžiulė ir Maskvos įtaka.

Neslėpkime to, nes Socialistų partija, kuriai atstovauja prezidentas Igoris Dodonas, neslėpė savo geopolitinių tikslų. Ne tik kažkokių ekonominių, bet ir geopolitinių. Tuo tarpu šalis yra pasirinkusi europinį kursą, yra asocijuota partnerė, turi laisvos prekybos sutartį, turi bevizį režimą. Tai – sudėtinga situacija.

Mūsų tikslas, Lietuvos tikslas visą laiką buvo būti progresyviems, raginame tą daryti ir Europos institucijas, kad ne tik pasakytume tokią gražią frazę, kad „Moldova mums rūpi“, bet iš tiesų padėtume tai šaliai tiek, kiek įmanoma. Mes negalime už ją nuspręsti, nei įvykdyti reformas. Ir mes tikrai to neketiname daryti. Tačiau ten, kur įmanoma, manome, kad mūsų pareiga yra padėti. Tai toks ir tikslas.

Grįžęs daugiau ką nors galėčiau papasakoti, bet padėtis labai sudėtinga ir nevienareikšmiška. Mes tokių situacijų jau matėme kituose Rytų partnerystės programos dalyvių valstybėse, tarkim, prisiminkime, kad ir mūsų pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai metu Armėnija pakeitė kursą 180 laipsnių.

Buvo jau beveik pasirengusi pasirašyti asociacijos susitarimą, tačiau pasuko į Aziją po tam tikrų įvykių ir geopolitinių susitikimų. Šitie dalykai yra labai jautrūs, sudėtingi, bet jie vyksta Europoje, mūsų kontinente. Mums tai neturėtų nerūpėti.

– Grąžintoji į ETPA Rusija jau kaip ir galės aktyviai dalyvauti renkant Europos Tarybos generalinį sekretorių. Vienas iš galimų kandidatų yra laikomas Rusijai palankus Belgijos užsienio reikalų ministras. Ar tai galima laikyti ženklu, kad Kremliui palankių jėgų daugėja? Ir ne tik jėgų, bet ir vadovų ES institucijose?

– Aš taip kategoriškai nevadinčiau jo palankiu Rusijai, gal čia būtų šiek tiek jam ir įžeidu. Taip, jis yra iš tų, kurie stengiasi ieškoti tų tiltų ir sąsajų. Kai kas įžvelgia tam prorusiškumą. Aš manyčiau, gal reikėtų čia kitaip, truputį švelniau vertinti, bet, be abejo, kad Rusija norėtų, kad būtų ne konfliktinis, bent jau suprantantis, kaip jie teigia, Rusijos politiką ir poreikius, ir prioritetus, vadovas. Pamatysime, kokie bus rinkimai.

Tiesą sakant, čia su sąstatu formaliai yra problemų, su Rusijos delegacijos įgaliojimais. Nes jie buvo pristabdyti šįryt balsuojant dėl procedūrų. Čia, beje, dar vienas iššūkis, toks testavimas. Ar įmanoma tą daryti. Jeigu įmanoma, tai, matyt, sulauksime ir daugiau tokių bandymų mėginti mūsų budrumą. Delegacijoje, kaip jūs sakėte, iš tikrųjų tie keturi ar penki sankcionuoti asmenys ne Europos Tarybos, bet ES.

Aš manau, kad tai nėra priimtina praktika, nėra geras dalykas. Juo labiau kad ir į asamblėjos vicepirmininkus yra siūlomas sankcionuotas asmuo. Tai ir bus išbandymas, kiek čia mes esame principingi ir tie, kurie mano, kad mūsų veikla – ne geopolitinė, turėtų persigalvoti, nes oponuojanti pusė mato visiškai priešingai visą situaciją.

– Kiek prie Dalios Grybauskaitės galimybių tapti Europos Vadovų Tarybos pirmininke prisidės tai, kad ją būtų galima sunkiai pavadinti lengvai sukalbama Rusijos, Kremliaus klausimu?

– Sunku pasakyti. Kai kuriems nėra vien tik žodžiai ta principinė ir vertybinė laikysena. Kai kurie, galbūt, norėtų labiau pragmatinio laikymosi. Kai kurie iš tų tokių pastarųjų nuomones pakeitė po to, kai atsirado patirtis jų pačių valstybėse. Čia vėlgi priklauso nuo dinamikos. D. Grybauskaitė žinoma kaip kietos, nuoseklios linijos šalininkė, jos kritiškas požiūris į tai, ką daro Rusija, niekam ne paslaptis ir turbūt nieko neturėtų stebinti, kad ne visiems tai patinka.

– Jūs pats irgi sakote, kad nebūtumėte prieš išvykti į ES institucijas. Konkrečiai – sutiktumėte būti Europos komisaru. Ar tokiu atveju užsienio reikalų ministro postas liktų jūsų partijai? Nes derantis šiomis dienomis dėl koalicijos tas klausimas turėjo, turbūt, iškilti.

– Pirmiausia, čia yra skirtingi procesai. Koalicijos formavimas yra vienas procesas, Europos komisaro parinkimas yra visai kitas procesas ir tai formaliai prasilenkia. Jeigu seksis formuoti, tai Komisija pradės darbą tik lapkričio mėnesį. Bet aš nedalyvauju nei vienam, nei kitam procese, tiesiog atsakiau į klausimą, kai manęs paklausė, ar aš įsivaizduočiau, aš pasakiau, kad taip, aš įsivaizduočiau. Tačiau tai tikrai ne nuo manęs priklauso ir, matyt, atrankų procedūros dar prasidės.

Vienintelis dalykas, ką raginau daryti jau ne pirmą kartą, kad mes neturėtume labai delsti, nepaisant mūsų vidinių procesų, nes tiesiog Lietuva praras tam tikras pozicijas, kai jau visi viską išsidalys: atsakingumo, atsakomybės sferas, vadinamuosius komisarų portfelius. Vis tiek svarbu šaliai turėti sritį, nes kiekviena ES šalis turės kažkokią. Tai svarbu turėti tokią sritį, kuri svarbi būtų ir nacionaline prasme, ir ES lygiu, kad mes galėtume kokią nors įtaką turėti. Tai tik todėl tas laiko faktorius mano buvo paminėtas, o visa kita... Derėsis derybininkai ar kažkaip kitaip tie klausimai spręsis.

– Kokia sritis jums pačiam būtų artimiausia, jeigu Vyriausybė nutartų, kad jus reikia deleguoti?

– Aš gal porą kadencijų, septynerius metus, buvau krašto apsaugos ministras, tai dabar jau beveik 7 metai ir užsienio reikalų. Gynyba, saugumas, užsienio reikalai – ta sritis, kurioje aš dirbu jau ketvirtį amžiaus, galima sakyti. Tai, žinoma, ji yra artima. Visa tai, kas susiję su šitais reikalais arba su užsienio politika, plėtra, ES ir kitais klausimais, yra artima. Bet tai yra tiesiog mano nuomonė ir ji šiuo atveju nėra tikrai lemiama.

Dienos tema. Linas Linkevičius: tarptautinė teisė egzistuoja, tačiau jai paklūstama tuomet, jei tai tinka Rusijai
20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius