Lietuvoje

2019.06.23 19:56

Kasčiūnas: 1941 m. birželio sukilimas – Vasario 16-osios Lietuvos tęstinumo įrodymas

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt2019.06.23 19:56

Prieš 78-erius metus, 1941-ųjų birželio 23-iąją, Lietuvoje įvyko sukilimas, kurį išprovokavo nepriklausomybės netekimas po brutalios sovietų okupacijos. 1941-ųjų vasarą Laikinoji vyriausybė paskelbė atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Antisovietinis lietuvių sukilimas nepatiko nei vokiečiams, nei sovietams. Laikinoji vyriausybė teprasilaikė 6 savaites, tačiau sukilimas iki šiol tebėra vertinamas kontroversiškai. Dalis tvirtina, kad sukilimas perdėtai heroizuojamas, nors iš tikrųjų neturėjo didelės reikšmės mūsų nepriklausomybei, kita vertus, pirmiausia, tai buvo susidorojimas su žydais. Kiti mano, kad sukilimas – vienas garbingiausių mūsų istorijos puslapių, vertas atskiro pagerbimo.

Taip mano ir keli Seimo nariai, įregistravę rezoliuciją dėl 1941 metų  Birželio 23-iosios sukilimo pagerbimo. Esą sukilimas Birželio 23-iąją  iškelia į vieną gretą su Vasario 16-ąja ir Kovo 11-ąja.

LRT laidoje „Savaitė“ – vienas rezoliucijos autorių Laurynas Kasčiūnas ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Raimundas Lopata.

– Pone L. Kasčiūnai, kokie jūsų argumentai?

L. Kasčiūnas: Tai garbingas įvykis, tautos valios priešintis okupantams įrodymas, tai galbūt nesukovoto karo 1940 metais kaltės išpirkimas. Tauta rado jėgų sukilti ir parodyti, kad mes radome jėgų kurti laisvą ir nepriklausomą valstybę.

Manau, kad tai yra ir tam tikra Lietuvos rezistencijos pradžia, kuri po to tęsėsi iki 1953 metų. Ir tai yra tas įvykis, kuriam turime atiduoti pagarbą – pagerbti sukilimo aukas, pirmiausia, jų buvo daugiau nei 2 tūkstančiai – daugiau nei per nepriklausomybės kovas 1918–1920 metais. Tokių žmonių atminimas turi būti puoselėjamas.

– Profesoriau, kaip jūs vertinate Birželio 23-osios sukilimą, jį dera statyti į tą pačią vietą kaip Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją?

R. Lopata: Manau, jūs visas kontroversijas, liečiančias šitą datą, išsakėte ir būtent tos kontroversijos pilnai arba moraliai neleidžia taip skambiai vadinti visko, kas susiję su tais įvykiais. Tai viena. Antra vertus, man regis, kad pagarbos ir taip atiduota šiai datai – turiu galvoje, kad atmintinų dienų įstatyme Birželio 23-oji yra užfiksuota.

Kita vertus, prieš trejus metus ar prieš keletą tokią panašią rezoliuciją Seime irgi buvo bandoma priimti, bet, deja, neišėjo. Dar daugiau – maždaug 2000-aisiais Seime buvo bandoma to sukilimo kontekste sudarytos Laikinosios vyriausybės deklaraciją dėl nepriklausomybės atkūrimo įteisinti įstatyminiu aktu. Tai irgi nepavyko. Nepavyko, visų pirma, dėl to, kad kilo didelis nepasitenkinimas, triukšmas ir nuostaba mūsų sąjungininkų gretose. Visų pirma, JAV ir pan., ir profesorius V. Landsbergio iniciatyva arba sumanumu šitas procesas – įstatymo priėmimo – buvo sustabdytas.

– Kodėl tai nepatiko mūsų sąjungininkams, ir kodėl profesorius V. Landsbergis tą stabdė? Tai žydų tautybė?

R. Lopata: Ne. Yra du momentai – bendradarbiavimas su nacistine Vokietija ir antras yra antisemitizmas, taip, Holokaustas.

L. Kasčiūnas: Sukilimas vyko pakankamai spontaniškai ir jis buvo visų pirma nulemtas sovietinių represijų. Jau pirmi planai dėl galimo sukilimo prasidėjo 1940 metų liepą. Tai brendo ne kažkokiomis nacistinėmis direktyvomis, tai brendo spontaniškai, matant, ką daro sovietai. Aš tik priminsiu labai svarbius dalykus – mes kalbame apie birželio 23 dieną, prieš dvi savaites įvyksta pirmasis masinis trėmimas, yra 1941 metų birželio 14 diena, prieš savaitę – Rainių tragedija, kur sovietiniai okupantai tyčiojosi iš mūsų žmonių kūnų.

Tai perpildė bet kokią kantrybės taurę ir žmonės spontaniškai sukilo. Tai įvyko tada, kai Vokietija pradėjo karą prieš sovietinę Rusiją, tai natūralu, kad mes suvokėme, jog atsiranda geopolitinis lūžis, kad galima pabandyti atkurti nepriklausomybę. Ir daugelis sovietinių pajėgų jau buvo sukilėlių iš Lietuvos išvyti dar nesant Vokietijos kariuomenei. Tai irgi įrodo sukilimo autentiškumą ir kad jokių direktyvų tiesioginių vykdyta iš nacistinės Vokietijos nebuvo.

Noriu pasakyti, kad mes rezoliucijoje nesiūlome šitos datos prilyginti Vasario 16-ajai ir Kovo 11-ajai, tik labai aiškiai leidžiame suprasti, kad tai yra Vasario 16-osios tautinės Lietuvos tęstinumo įrodymas. Ir mes gi žinome, kiek Kremliaus propaganda skiria dėmesio  įrodyti, kad mes nesipriešinome, tai sukilimas – puikus įrodymas, kad mes vis dėlto tai darėme.

R. Lopata: Taip, iš tikrųjų buvo nemažai spontaniškų pasireiškimų, spontaniškai formavosi būriai, ypač provincijoje ir t. t. Ir, žinoma, kad pagrindinis tikslas buvo štai šitų spontaniškų sukilėlių kova prieš bolševikus, prieš sovietinę okupaciją, už nepriklausomą Lietuvą. Niekas tuo neabejoja, bet kartu reikia pastebėti, kad buvo ir koordinacijos.

Neatsitiktinai gi buvo ruoštasi tam sukilimui iš Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) pusės sudaryti atskiri padaliniai ir t. t. Tai viena iš išeičių, kaip istorikai siūlo žiūrėti į šitą procesą – iš tikrųjų buvo sukilėliai, kurie kovojo už nepriklausomą Lietuvą prieš okupantus; buvo tie, kurie kovojo prieš okupantus, bet dalyvavo ir žydų žudyme ir asmeninių sąskaitų suvedime (nes žudyti buvo ne tik žydai, bet ir lietuviai ne komunistai); ir trečia – tie, kurie dalyvavo grynai pogromuose, kurie nekovojo už nepriklausomybę. Turime matyti visą paveikslą.

– Kitaip sakant, tos dvi grupės ir neleidžia, jūsų manymu, sakyti, kad tai garbinga data?

R. Lopata: Ne tik. Pačios Laikinosios vyriausybės veiksmai – iš ryto paskelbiama apie Laikinąją vyriausybę ir nepriklausomybės deklaraciją, vakare mes jau šnekame, kad vyriausybė bus formuojama atsižvelgiant į nacių interesus. Bet pats faktas, parodantis, kad Lietuva buvo inkorporuota į Sovietų Sąjungą prievarta, ką parodė sukilėlių veiksmai, irgi faktas.

– Bet naciais buvo bandoma pasinaudoti, siekiant atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Paradoksas, bet karo irgi laukė. Tik todėl, kad galėtų išsivaduoti, sulig karu tas sukilimas ir prasidėjo praktiškai.

L. Kasčiūnas: Būtent, tai yra vokiško veiksnio panaudojimas mūsų valstybės atkūrimui. Situacija buvo tokia, kad Vokietija buvo tuo metu vienintelis veiksnys, kuris gali pakeisti situaciją. Kur mes būtume šiandien, jeigu nebūtų šito sukilimo? Kaip mes galėtume aiškinti tai pačiai Vakarų visuomenei ir tai pačiai Rusijai, kad mes esame istorinė tauta, kuri nori turėti ir saugoti savo nepriklausomą valstybę?

Ir paklausčiau dar vieno klausimo, jeigu nebūtų šito sukilimo, Holokaustas vis tiek būtų vykęs. Jis vyko visame regione. Ir vėlgi visokių žmonių atsirado tame, ir tokių, kurie prisidėjo ir prie Holokausto, bet tai nėra sukilimo tikslas ir politinė programa, jokiu būdu. Net ir nėra Laikinosios vyriausybės politinė programa.

R. Lopata: Dar vienas momentas, kuris dabar yra gerai atskleistas – tam tikros kopiūros, kurias darė Laikinosios vyriausybės nariai savo susirašinėjimuose, savo vėliau spausdintuose atsiminimuose, liečiančios jų bendradarbiavimą su Berlynu – buvo kopiruotos, patys išsikopiravo.

Dabar, atsiradus autentiškiems dokumentams, tas matosi. Kitaip sakant, noriu pasakyti, kad sukilimo smaigalys, aišku, žinojo, kokios kainos gali pareikalauti bendradarbiavimas su Vokietija.

L. Kasčiūnas: Bet, žiūrėkite, Kazys Škirpa buvo internuotas Berlyne, jis negalėjo atvykti į Lietuvą, nors buvo laikomas kaip ir vadu viso šito proceso.

– Bet K. Škirpa tarsi ir turėjo daugiausia žinoti Berlyne apie vokiečių užmojus.

L. Kasčiūnas: Ta ir esmė, kad jis negalėjo žinoti, kokie pajėgumai yra Lietuvoje, kiek visuomenė nusiteikusi sukilimui. Plius, kai kalbame apie dokumentus, turėkime galvoje autentiškumo problemą. Mes daug ką dabar skaitome iš buvusių NKVD archyvų. Mes puikiai matėme kai viena ponia pabandė NKVD suklastotais dokumentais pasiremti, atakuojant mūsų partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Po to buvo įvairiausių perrašymų tiek iš Vokietijos pusės, tiek iš tų pačių bolševikų, kad tai sujungti, sąsają sukurpti.

R. Lopata: Aš kalbu apie dokumentus, buvusius Vakaruose, ne sovietinių represinių struktūrų archyvuose – tai labai svarbus momentas. Kita vertus, nesigilinant į apystovas, kuriose veikė lietuvių emigracija jau po II pasaulinio karo, bet dėl šito sukilimo buvo labai daug ginčų tarp mūsų emigracijos, pavyzdžiui, Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) griežtai smerkė sukilimą. Kitaip tariant, kontroversijų yra.

– Profesoriau, tai jūs vis dėlto prieštarautumėte, kad dar reikėtų kažkaip sureikšminti šitą datą?

R. Lopata: Čia įvairiai galima aiškinti, kodėl bandoma periodiškai tokio pobūdžio rezoliucijas priiminėti, bet, manau, tas, kas yra užfiksuota mūsų įstatyme – kaip atmintina diena – iš tikrųjų pakankamai reikšminga ir sutvarkytas reikalas. Bet, kita vertus, jau čia kalbėsiu kaip istorikas-politologas: tokie politikų žingsniai priverčia kalbėti apie istorines aplinkybes, kitaip tariant, duoda akstiną naujiems tyrimams.

L. Kasčiūnas: Ir tai yra labai svarbu.

– Tai yra labai svarbu. Kaip manote, ar Seimas šįkart ryšis pritarti jūsų rezoliucijai, prisiminus, kaip profesorius sakė, kiek jau buvo visokių mėginimų?

L. Kasčiūnas: Matysime. Planuojame antradienį pradėti rinkti parašus. Tam, kad ji patektų į darbotvarkę, mums reikia 29 parašų – tikiu, kad mes juos surinksime. Bus diskusija, neabejoju, nes gali būti šiek tiek ir ideologinis vertinimas. Viliuosi, kad užteks politinės valios tai padaryti.