Lietuvoje

2019.06.21 17:29

Lietuvių dailės muziejaus Lemonte direktorė: galiausiai sugrįžtama prie savo šaknų

neabejoja, kad tai didžiausias lietuvių muziejus užsienyje
Edvardas Kubilius, Rūta Kupetytė, LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2019.06.21 17:29

Mes esame lietuviai, kuriantys meno paveldą – lankytojai ir muziejaus darbuotojai pritaria, kad tai yra mažoji Lietuva, projekte „Keturi milijonai“ sako Lietuvių dailės muziejaus Lemonte direktorė Asta Zimkus. Pašnekovė neabejoja – tai yra didžiausias lietuvių muziejus užsienyje.

– Ponia Asta, į Čikagą atvykote su trečiąją emigrantų banga. Kokia yra Jūsų istorija?

– Atvykau paskui savo vyrą, kuris išvyko šiek tiek anksčiau. Jis buvo dailininkas ir truputį emociškai duso, todėl 1992 metais atvažiavo čia pas tolimą giminaitę. Aš atvažiavau paskui jį su dukryte, kuriai nebuvo nė vienerių metų.

Mes, kaip ir visi, neplanavome pusę gyvenimo praleisti Amerikoje. Atvažiavome lyg ir išbandyti savęs, užkariauti pasaulio, tačiau galiausiai įsivažiavome į rutiną ir tai tapo mūsų gyvenimu.

– Sakote, kad vyras duso. Kas tuo metu jam Lietuvoje kliuvo?

– Čia, žinoma, perkeltine prasme, kaip kūrėjas. Nors jis dievino Telšių technikumą, kurį baigė, jis paragavo Amerikos dar būdamas studentu ir dėl to pasiliko.  

– Jūs sakote, kad vyras norėjo įkvėpti amerikietiško pasaulio, bet dabar Jus matome Pasaulio lietuvių centre, lietuviškoje aplinkoje. Kodėl atvažiavote į Ameriką, bet tam tikra prasme atsidūrėte Lietuvoje?

– Tai yra gyvenimo ir likimo vingiai. Esi labai jaunas žmogus, nori surasti pasaulį, ir kai tu jį surandi, supranti, kad esi savo namuose. Po bandymų vystyti verslą ir pasisekimų Amerikoje mums viskas susisuko ir grįžus į lietuvišką aplinką pradėjome nuoširdžiai tuo džiaugtis, viską perpratome ir suvokėme. Čia gal amžiaus ir patirties dalykai, bet dabar mes mylime šį lietuvišką gyvenimą Amerikoje.

– Ar aš teisingai suprantu, kad iš pradžių to tarsi nereikia?

– Reikia visada. Kadangi tu jau viską turi ir atrodo, kad niekada neprarasi, eini ragauti kažko kito. Pažiūrėkite, daugelis kitų lietuvių puola į darbus, puola į kažkokias naujas sferas, mokslus. Jie nori užkariauti pasaulį, o kai lyg ir jaučiasi užkariavę, tada sugrįžta prie savo šaknų.

– Kokius Jums čia teko dirbti darbus? Sakote, kad kūrėte verslus?

– Taip. Po pusmečio pradėjome galvoti, ką darysime. Buvome labai jauni – 24 metų. Tai toks ir gyvenimas atrodė – arba baigiam iš naujo mokslus būdami meniškų specialybių ar ką mes darysime? Atsimenu, kai vyras manęs paklausė: „Bet jeigu rimtai, tai ką tu nori daryti čia?“ ir aš tada galbūt pirmą kartą nuoširdžiai pagalvojau – noriu būti laisva. Jis sakė: „Aš irgi“. Tai čia gal tokių jaunų žmonių mąstymas, bet mes nuėjome verslo keliu, įsigijome nekilnojamo turto. Visa tai mums, menininkams, buvo labai didelis pakilimas, kad galime visą tai daryti Amerikoje, kad amerikiečiai pas mus nuomos butus. Tokie gyvenimiški dalykai, bet to džiaugsmo užteko tai akimirkai.

Paskui dirbome įvairiausius darbus – nuo eilinių dažymų, valymų iki interjero dizaino. Perėjome viską. Per visą tą perėjimą, kaip aš visada sakau, tas sveika tavo ego, tavo savimonei, kai tu galvoji – mes atvažiuojame visi diplomuoti ir Amerikoje staiga tas burbulas subliūkšta, pradedi nuo kažko labai elementaraus. Tai yra tipiška. Beje, dabar gal naujoje kartoje trupučiuką kitaip.

– Lietuvoje tas laikas buvo toks laukinis verslui, nebuvo aiškių taisyklių. Čia buvo paprasčiau?

– Paprastumas buvo toks, kad nori, dirbi, stengiesi, įdedi visą save ir gausi rezultatą. Ir čia mums, lietuviams, ne tik asmeniškai su vyru, bet daugeliui lietuvių yra atradimas. Lietuvoje, man atrodo, gal ne mes vieni esame susidūrę su tuo, kad kur eini, atsitrenkti į sieną – to negalima, čia biurokratija, čia kažkas. O Amerikoje į tave žiūri tikrai ne kaip į darbo jėgą, bet, jei nori, tau padės, tave parems, tau per petį paplos. Mūsų gyvenime visada pozityvumo daug.

– Dirbate Lietuvių dailės muziejuje čia, Lemonte. Matėme galerijos iškabą „Siela“. Kaip atsirado toks pavadinimas?

– Visos šios patalpos yra Lietuvių dailės muziejus. Galerija „Siela“ atsirado prieš penkerius metus, kai man pasiūlė perimti vadovavimą šiam muziejui. Tada, sėdėdami prie stalo, pagalvojome, kad reikia viską supaprastinti ir taip gimė pavadinimas „Siela“. Priekinėje galerijoje parodos keičiasi labai dažnai, kas 2–3 savaites. O visas likęs muziejus – nekilnojamojo meno salės, medžio skulptūrų, tautodailės, meno studija, viskas apskritai yra dailės muziejus. Mano atrodo, kad tai yra didžiausias lietuvių muziejus už Lietuvos ribų.

– Kokia yra šio muziejaus istorija?

– Maždaug prieš 30 metų susirinko grupė entuziastų, kuriems reikėjo meno ir lietuviai nupirko šį centrą. Čia statė, rinko meną, globojo dailininkus. Beveik visų kolekcijoje esančių paveikslų kūrėjai – Amerikos lietuviai. Turime ir Lietuvos autorių, kurie po parodos palikdavo savo kūrinius.

Didžiuojamės medžio skulptūrų galerija iš Lietuvos, kurią mums padovanojo Rasa ir Romas Pukščiai. Dabar medžio skulptūros stebina amerikiečius, kuriems liaudies drožyba – didžiulis atradimas. Visi apsilankę čia suvokia, kad mes – lietuviai ir sukuriame meno paveldą. Lankytojai ir patys darbuotojai sako, kad tai yra mažoji Lietuva.

– Dabar esame pagrindinėje salėje, kur yra nekeičiama ekspozicija. O ką dar galima pamatyti galerijoje?

– Galerijoje „Siela“ yra puiki koridorinė erdvė, kur keičiamos ekspozicijos, čia turime dvi nuolat veikiančias ir tarsi besisukančias erdves. Ši salė yra  skirtam renginiams ir koncertams: čia vyksta knygų pristatymai, filmų peržiūros ir pan.

Toliau yra Meno tautodailės instituto Čikagoje įsteigta parodų salė, kurioje galima pamatyti nuo veikiančių audimo staklių, margučių iki tautinių rūbų. Ir, aišku, tas naujasis kampelis, kuris yra labiausiai kupinas, gyvybės – tai veikianti „Sielos“ meno mokykla vaikams.

– Ką toje mokykloje galima nuveikti?

– Ten yra profesionaliai įrengtos keramikos studijos ir dirbtuvėlės. Turime tapybos ir kitokių darbelių, o kita pusė labiau skirta keramikai ir stiklui, su krosnimis, žiedimo staklėmis, kurias padarėme iš senos katilinės.

Dabar tai jau tapo nedaloma muziejaus dalimi. Daugelis tėvų atveda savo vaikus, jų turime per 40. Vasarą per 100 vaikų ateina į stovyklas. Man džiugu matyti vaikus, kurie gali save atskleisti. Ši veikla atitraukia juos nuo technologijų, grąžina prie rankų darbo, prie lipdymo, piešimo, tautodailės. Tikiuosi, kad auginame dar vieną stiprią būsimų dailininkų kartą Amerikoje.

Čikagoje lankėsi LRT RADIJO žurnalistai Edvardas Kubilius ir Rūta Kupetytė. Jų kelionė yra dalis projekto „Keturi milijonai“, skirto Pasaulio lietuvių metams.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.