Lietuvoje

2019.09.28 07:00

Vieta Žirmūnuose dešimtmečius slėpė kraupią paslaptį: garsiai to įvardyti nedrįso nė patys enkavėdistai

Ineta Nedveckė, LRT.lt2019.09.28 07:00

Dabar čia vyrauja ramybė. Po parko takus mamos stumdosi vežimėlius, pavėsyje stovintys suoliukai svetingai priima prisėsti pirkinių maišais nešinus žirmūniečius. Tačiau sovietinės okupacijos pradžioje ši vieta turėjo labai slaptą paskirtį. Tokią slaptą, kad tiesiogiai ji nebuvo įvardijama nei dokumentuose, nei žodžiu.

„Kontingento išmetimas“, – skambėjo kelių apie žiaurias šios vietos paslaptis žinojusių enkavėdistų lūpose, o vieninteliame išlikusiame žemėlapyje, kažkada siųstame į Maskvos KGB, ši vieta pažymėta „x“ ženklu.

Masinė kapavietė, į kurią sunkvežimiais vežti Vilniaus NKGB-MGB vidaus kalėjime nužudyti okupantui neįtikę žmonės, buvo valstybinio masto ir labai gerai saugoma paslaptis.

Rugsėjo 28-ąją minima Tuskulėnų aukų atminimo diena.

Dvaras atsirado generalgubernatoriaus užsakymu

Tuskulėnų dvaras žinomas jau nuo XVI amžiaus. Tada ši vieta buvo Žygimanto Augusto asmeninė erdvė, Vilniaus pilių pagalbinis ūkis: daržai, sodai ir panašiai. Iki dabar išlikusi Tuskulėnų dvaro sodyba, kaip pasakoja Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso vyresnioji muziejininkė Agnė Šniaukštaitė-Beinorienė, pastatyta 1825-aisiais. Ir užsakė jį ne šiaip kokie dvarponiai, o carinės Rusijos imperijos Vilniaus generalgubernatorius Aleksandras Rimskis Korsakovas.

„Tarpukariu vietovė, galima sakyti, visa dar buvo užmiestis. Buvo viena kita šeimynykščių trobelė, pati teritorija aptverta tvoromis: tiek dvaro kiemas atskirai aptvertas, tiek parkas“, – pasakoja muziejininkė.

Vėliau dvare gyveno lenkų Antonovičių šeima, kuri čia Antrojo pasaulinio karo metu slėpė žydus. Galiausiai, per karo baisumus, jiems teko pasitraukti į Lenkiją. Toks pat likimas laukė ir teritorijoje esančiame kitame, mažesniame, pastate gyvenusios šeimos. Sovietinės okupacijos metu viskas buvo nacionalizuota, tada čia ir įsikūrė represinės struktūros.

Šalia masinės kapavietės – darželis ir vasarvietė

Mažesniame dvaro pastate okupacijos metu buvo įsikūrusi NKVD vasarvietė, čia pailsėti apsistodavo svarbūs sistemai asmenys, nuo 1957-ųjų čia veikė savaitinis KGB darbuotojų vaikų darželis. „Gal tūkstantis žmonių palaidoti parke, o čia – vaikučiai, kurie į tą parką dar galbūt išeidavo pasivaikščioti“, – akcentuoja istorikė.

Pasak jos, tai buvo savotiškas maskavimo būdas – juk itin saugoma teritorija, kurioje nieko nevyksta, keltų įtarimų. O kai kalbama apie svarbius žmones arba jų vaikus, akyla apsauga visai pateisinama.

Tokia taktika, kai dvaruose apgyvendinami saugumiečiai, o šalia kasamos masinės kapavietės, pasak A. Šniaukštaitės-Beinorienės, nebuvo išimtis – Sovietų Sąjungoje randama panašių pavyzdžių (Komunarka Maskvoje).

Klausimų kelia VRM rūmų vieta

Parke buvo dvi pagrindinės laidojimo, jei taip galima pavadinti, vietos – didžioji, kur dabar įrengtas kolumbariumas (rasta virš 600 aukų), ir mažesnė, arčiau gatvės, ją žymi koplytstulpis (virš 100 aukų). Visa tai tilpo į 45 kapaduobes.

Jauniausios aukos – 4 marijampoliečiai gimnazistai. Jiems buvo po 18–19 metų.

Klausimų kelia ir vieta, kurioje dabar pastatyti Vidaus reikalų ministerijos rūmai. Kai 1980-aisiais statybininkai pradėjo ruošti pamatus statiniui, rado nemažai kaulų. Tuomet čia „padirbėti“ užsigeidė KGB. Užsitvėrė teritoriją, kaip pasakoja muziejininkė, ir kelias dienas kažką čia veikė.

Toks kūnų atsikratymas Tuskulėnuose vyko nuo 1944 iki 1947 metų. Ši viena anuomet buvo viso labo užmiestis, aplink riogsojo kelios trobos.

„Nelabai kas galėjo matyti. Gyventojų daug nėra – jeigu kas pravažiuoja pro šalį, vis tiek čia tvoros – nosies nekiši“, – aiškina A. Šniaukštaitė-Beinorienė.

Pienas ir duona

Kelionė į Tuskulėnus aukoms prasidėdavo nuo gyvenimo pabaigos – egzekucijos, kuri dažniausiai vykdavo naktį. Tada kūnai išrengiami, sukraunami į sunkvežimį. Čia pat – ir asmeniniai daiktai, tik kitoje krūvoje. Sunkvežimis su tokiu kroviniu keliauja į užmiestį.

„Ant absoliučios daugumos aukų palaikų yra priešmirtinių sužalojimų: lūžę, skilę kaulai. Tai rodo, kad iki mirties vyko kankinimai“, – atskleidžia istorikė

Kad niekam nekeltų įtarimo, ant mašinos šono – užrašas „Chleb“ (duona) arba „Moloko“ (pienas), o viduje – dar nebūtinai atšalti spėjusių lavonų krūva.

„Automobilių eismas menkas ir bet koks pravažiuojantis sunkvežimis atkreipia dėmesį, o čia galbūt važiuoja į sandėlį ar kepyklą paryčiui“, – aiškina muziejininkė.

Duobės parke būdavo paruoštos iš anksto. „Paprastai tai būdavo masinės kapaduobės, didelė jų dalis netgi būdavo daugkartinio naudojimo. Iškasdavo iki 4 metrų duobę ir ten tiesiog mesdavo kūnus sluoksniuodami su kalkėmis, kad palaikai greičiau irtų ir kad nesijaustų blogų kvapų. Tik tuomet, kai duobė jau būdavo pilna, ją užkasdavo“, – pasakoja A. Šniaukštaitė-Beinorienė.

Parką, žinoma, saugodavo sargyba, į jį niekas nepatekdavo.

Jauniausios aukos – gimnazistai iš Marijampolės

Didžioji dalis Tuskulėnų parke atsidūrusių aukų buvo teisiami apie tuometinio Baudžiamojo kodekso 58 straipsnio 1a ir 1b paragrafus, t. y. tėvynės (tiksliau būtų sakyti – okupanto) išdavimas. Iš 774 nuteistųjų 613 buvo nuteisti būtent pagal šį straipsnį. „Tai buvo partizanai, partizanų rėmėjai, ryšininkai, 1941-ųjų birželio sukilimo dalyviai, dvasininkai ir pan.“, – vardija muziejininkė.

Parke atgulė 15 tautybių žmonės. Daugiausia, žinoma, lietuvių (daugiau nei 550), bet buvo ir daug rusų, lenkų, baltarusių, taip pat žydų, latvių, estų, ukrainiečių. Dauguma – vyrai, tik 5 moterys. Vidutinis aukos sovietinėje duobėje amžius – 30–34 metai.

Jauniausios aukos – 4 marijampoliečiai gimnazistai. Jiems buvo po 18–19 metų.

Šūvis į pakaušį – ne visiems

Nors oficialiai egzekucijoje turėjo dalyvauti vienas budelis, iš aukų sužalojimų akivaizdu, kad taip būdavo ne visada. Vienintelis oficialus ir teisėtas mirties bausmės įvykdymo būdas buvo vienas šūvis į pakaušį. Antras – na, jeigu nepataikei.

„Matome pavyzdžių, kokie palaikai rasti Tuskulėnuose: iš 724 rastų 666 turėjo šautinių sužalojimų, o 58 žmonės buvo ne nušauti, o užmušti kitais būdais“, – kraupius skaičius vardija A. Šniaukštaitė-Beinorienė.

Šautinių sužalojimų viename kūne randama ne tik po vieną – kulkų padarytų angų suskaičiuojama ir 2, ir 4, ir netgi 6. Negi nepataikė į pakaušį iš 5 bandymų?

Naudoti ir kiti žudymo įrankiai – žmonėms galvos būdavo persmeigiamos durtuvais, jie užkapojami kirviu arba kaukolės tiesiog suknežinamos sunkiu daiktu.

„Aišku, ant absoliučios daugumos aukų palaikų yra priešmirtinių sužalojimų: lūžę, skilę kaulai. Tai rodo, kad iki mirties vyko kankinimai“, – atskleidžia istorikė. Duobėse su palaikais rasta ir metalinių strypų, vinių, spygliuotos vielos fragmentų (ja kartais būdavo surišamos rankos).

Budeliams – privaloma degtinė, kad geriau miegotų

Oficialiai egzekucijos vykdytojams būdavo skirta tam tikra norma degtinės, kurią jie turėdavo išgerti pabaigę darbą, kad atsipalaiduotų ir geriau miegotų. Degtinės butelių rasta ir Tuskulėnų duobėse.

„Kas iš tikrųjų kalėjime vyko, dabar niekas nepasakys. Ar tikrai buvo laukiama tos darbo pabaigos, ar pradedama anksčiau? Gal dėl to ir atsirasdavo tos 6 šautinės angos ir kirviai paryčiu, buteliui tuštėjant“, – svarsto muziejininkė.

1947 metais mirties bausmė Sovietų Sąjungoje panaikinta ir pakeista į 25 metus lagerio. Tiesa, tokia tvarka išliko neilgai – nuo 1950-ųjų mirties bausmė į Sovietų Sąjungą visgi grįžta, tik kūnai iš kalėjimų jau gabenami į Našlaičių kapines. Ten dabar identifikuojami vėliau nužudytų partizanų palaikai.

Taip pat skaitykite

Žirmūnuose dygo daugiabučiai, Tuskulėnuose – šabakštynai

1952-aisiais NKVD mąsto, kaip protingiau nuslėpti Tuskulėnų paslaptį. Taip atsiranda vienintelis dokumentas, kuriame apie šią vietą užsimenama. Jame, pasak istorikės, prašoma Maskvos patarimo: „Tai buvo savotiška ataskaita Maskvai ir kaip ir patarimo prašymas, ką daryti su ta vieta. Kai miestas pradėjo plėstis, saugumiečiai išsigando. Iškasti ir išvežti neišeina, nes žmonės jau per arti, matys, kad kažkoks sujudimas. Jie klausė patarimo, galbūt galima panaudoti kokių nors cheminių medžiagų, kad užpylei – ir sunyko.“

Neaišku, ką pasiūlė Maskva, bet akivaizdu, kad kažkas buvo bandoma. Kai kurie palaikai labai deformuoti, tačiau, matyt, chemija tiek įkalčių sunaikinti nebuvo įgali, tad imtasi kitų veiksmų – tankiai prisodinti medžių, krūmų ir leisti jiems išsikeroti.

Nuo 1962-ųjų pradėjo dygti sovietiniai daugiabučiai, o Tuskulėnuose – tankiai, tankiai – medžiai ir krūmai. 1982-aisiais teritorijoje pastatyti jau minėti Vidaus reikalų ministerijos rūmai ir, nors tvoros, juosiančios parką, lieka, parke lankytis nebedraudžiama.

Bet nelabai buvo ką tame parke veikti. „Apaugęs šabakštynas“, – taip muziejininkei teritoriją apibūdina tuo laikotarpiu netoli gyvenę žmonės. „Tokia vieta – nebent šuniui vedžioti.“ Tai čia žirmūniečiai ir darė.

Išaiškinti padėjo buvę pagalbininkai

Atkūrus nepriklausomybę pagaliau galima buvo pradėti apie tai kalbėti. Pradėjus teritoriją tyrinėti, didžiausia kapaduobių koncentracija rasta prie buvusio garažo liekanų. „Jis jau buvo nugriautas, likęs tik akmeninis grindinys po žeme. Ir iš tikrųjų toje vietoje rasta virš 600 palaikų“, – sakė A. Šniaukštaitė-Beinorienė.

Aiškinantis, kurie žmonės galėjo patekti į šias kapavietes, pasitarnavo ir buvęs KGB darbuotojas, turėjęs priėjimą prie visų bylų.

„Pas mus atsidaro dokumentų kopijos, kadangi kažkas iš pačių saugumo darbuotojų buvo padaręs jas ir laikė atskirame seife. Todėl tie dokumentai niekur ir neišvažiavo. Kas tai darė, kokiais sumetimais, niekas nepasakys. Kas dabar norėtų prisipažinti, kad dirbo tokioje struktūroje?“ – retoriškai klausia muziejininkė.

Sovietinės okupacijos metu žmonės tiesiog prapuldavo ir tiek. Giminaičiai nieko ir nesužinodavo. Ir net šiomis dienomis pasitaiko, kad netyčia į Tuskulėnų rimties parką užsukę žmonės sužino, jog seniai dingęs jų artimasis galiausiai atsidūrė čia.

Pomirtinė akistata

Čia esančioje ekspozicijoje „Tuskulėnų dvaro paslaptys“ – ir bandymas atkurti teisingumą per aukos ir didžiausio budelio akistatą. Viena į kitą jų figūros žvelgia iš skirtingų patalpų.

„Šaudoma juk buvo iš nugaros. O jeigu tu toks drąsus užmušti žmogų, tai bent jau į akis išdrįsk pažiūrėti“, – pabrėžia istorikė. Akistatoje – Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius ir budelis Vasilijus Dolgirevas, iš viso nužudęs 650 žmonių.

Parke, ten, kur būta didžiausios kapaduobių koncentracijos, šiandien iškilęs kalnelis. Kaip pasakoja istorikė, pagrindinė mintis – aukų atilsio vietą formuoti kaip pilkapį iš išorės ir kaip bunkerį iš vidaus. Nusileidus žemyn į kolumbariumą net ir karštą bei saulėtą vasaros dieną pasitinka šalta, drėgna ir grubi realybė su daugiau nei 700 metalinių dėžučių.