Lietuvoje

2019.06.20 21:12

Partizano Kraujelio-Siaubūno sesuo: jis buvo laisvės simbolis

Rita Miliūtė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2019.06.20 21:12

Paskutinio Lietuvos partizano palaikus radę mokslininkai sako, kad jų paieškos buvo nuolat klaidinamos. Nepaisant visų sunkumų, partizano Antano Kraujelio-Siaubūno sesuo vadina tai pergale. A. Kraujelis-Siaubūnas į mišką kovoti su sovietų okupantais išėjo būdamas 20 metų. Nusišovė apsuptas KGB 1965 m., po mirties pripažintas kariu savanoriu, jam suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis, apdovanotas valstybės apdovanojimu.

„Dienos temoje“ – A. Kraujelio-Siaubūno sesuo Janina Kraujelytė-Šyvokienė ir tyrimus vykdęs Vilniaus universiteto archeologas Gintautas Vėlius.

– Viena iš jūsų seserų brolio kūną norėjo pamatyti vos gavusi žinią apie jo mirtį. Kaip jai tai sekėsi?

J. Šyvokienė: Sesuo Bronė nuvyko į Uteną. Prisistatė į miliciją ir paprašė leidimo pažiūrėti, ar tai tikrai brolis. Jeigu jis, labai prašė leisti jį palaidoti. Milicininkai sesę išstūmė iš patalpų, ji stovėjo už durų. Pasitaikius progai, vėl įėjo ir vėl paprašė to paties. Ją vėl išvarė. Ji taip visą dieną buvo prie durų, progai pasitaikius, įeidavo ir prašydavo. Taip ir parvažiavo namo nepamačiusi brolio. Apie palaidojimą net nebuvo kalbos. Žmoniškumo tikrai trūko.  

– Visa jūsų šeima buvo ištremta ne vieną, o du kartus. Taip režimas norėjo atkeršyti šeimai, nes negalėjo sugauti jūsų brolio. Kai grįžote iš tremties pirmą kartą, brolis dar buvo gyvas. Jis sakė, kad nesitikėjo sulaukti laisvės, bet kalbėjo, kad jūs, seserys, turėsite jį rasti, jo žodžiais tariant, rasti jo kaulus. Kiek iš jūsų brolių ir seserų sulaukė dienos, kai galėsite jį palaidoti deramai?

J. Šyvokienė: Dvi seserys iš šešių.

– Tyrinėtojai aiškinosi įvairias versijas, kur galėtų būti paskutiniojo Lietuvos partizano palaikai. Artimieji spėliojo, kad kūnas galėjo būti ir žvyro karjere, kad buvo įmestas į ežerą, kad galėjo būti užkastas milicijos kieme. Net buvo teigusiųjų, kad jie patys palaikus užkasė. Kiek iš viso buvo tų versijų?

G. Vėlius: Aš pats betarpiškai nedalyvavau ankstesnių versijų tyrime, ponia Janina geriau papasakotų, nes betarpiškai dalyvavo ir ieškojo, bandė išsiaiškinti, ar tos versijos yra tikros. Jos nepasitvirtino. Manau, tai yra logiška, kadangi mes kalbame apie 1965 m. Tai nėra tie pokario laikai, kai partizanai buvo metami į šulinius, pelkes, pakelių griovius. Jau buvo tam tikra kita sistema, kaip slėpti kūnus.

Sistema sugalvota ne vietoje – buvo tam tikros direktyvos iš Maskvos. Manau, jos taikytos ne tik Lietuvoje. Mano manymu, Našlaičių kapinės yra būtent ta vieta, kur tiek iš įkalinimo įstaigų, tiek, kaip matome, šiuo atveju net iš Utenos, buvo sistemingai vežami palaikai tų asmenų, kurie turėjo būti ištrinti iš atminties, iš mūsų istorijos.

– Kas užvedė ant sėkmingos paieškos kelio, kad A. Kraujelio-Siaubūno reikia ieškoti tose pačiose Našlaičių kapinėse, kuriose buvo rastas Adolfas Ramanauskas-Vanagas?

G. Vėlius: Buvo du esminiai dalykai. 2017 m. įvyko pirmieji Našlaičių kapinių tyrimai. Aptikome nuo kulkos žuvusį asmenį, bet su diržu – nepaprastu, o su įspūdinga sidabrine sagtimi, ant kurios buvo išgraviruotas Geležinis Vilkas, Gediminaičių stulpai. Akivaizdu buvo tai, kad tai nėra kalinys, nes jie negalėjo turėti tokių daiktų. Tai negalėjo būti ligonis, juo labiau, kad turėjo šautinių sužalojimų. Maždaug 35 metų vyras.

Jau tuomet kilo mintis, kad Našlaičių kapinėse galėjo būti slepiami to meto kovoje žuvę vyrai. Tai buvo pirmas rodiklis. Dar informacijos atėjo iš M. Misiukonio, kad kūnas išgabentas į Vilnių. O jeigu į Vilnių, tai kurgi daugiau jei ne į Našlaičių kapines?

– Ar gerai suprantu, kad vienas iš svarbių dokumentų, padėjusių identifikuoti partizano palaikus, buvo ir 1965 m. Utenoje surašytos patologo-anatomo išvados?

G. Vėlius: Šios išvados mums padėjo tiesiog greičiau suprasti, ką mes radome. Šiais laikais genetika padėtų netgi be tų išvadų, bet jos, be abejo, padėjo. Būtent tyrimo metu tą pačią dieną sutapo, suskaičiavau, 8 dėmenys – tai negalėjo būti atsitiktinumas. Vieta kape, diržas, konkretūs sužalojimai.

– Kaip jums atrodo, kodėl paliko tą diržą? Juk buvo tikimybė, kad kažkas galėjo jį nusegti, pasiimti sau, sunaikinti?

G. Vėlius: Ilgai galvojau, ir, beje, tai ne pirmas diržas. Manau, neturėjo, kur dėti diržo, ir atsikratė kaip daikto, kuris nereikalingas, turėjo taip pat išnykti.

J. Šyvokienė: Tikriausiai jis ketino persirengti moteriškais rūbais, jis prašė, kad žmona atneštų moteriškus rūbus ir sakė: „Bandysiu, gal pabėgsiu, gal nepastebės, gal į moterį nešaus.“ Galėjo būti ir taip, kad jis panaudojo tą diržą susijuosti.

G. Vėlius: Jis nebuvo apsijuosęs tuo diržu. Yra tokia detalė – mes galvojame, kad tiesiog į kapo duobę buvo įmestas kūnas, paskui ant viršaus – asmeniniai daiktai.

– Kaip pasijutote, kai sužinojote atsakymą, kad tai yra jūsų brolio palaikai?

J. Šyvokienė: Labai verkiau.

– Jūsų brolis buvo išvengęs pasikėsinimo netgi tada, kai jį išdavė artimas draugas. A. Kraujelis tada pats jį nukovė ir vėl pabėgo, pasislėpė. Už jo veiklą buvo ištremta jūsų šeima. Ar kada nors galvojote, kad gal būtų buvę geriau, jeigu jis nebūtų ėjęs partizanauti?

J. Šyvokienė: Visko buvo, žinoma, mes visą laiką norėjome, kad jis būtų kartu, nes jis vienintelis brolis, labai buvo mielas. Toks linksmas, geras, globojo seseris, mes buvome šešios, jis vienas. Ir drausmintojas buvo, nes tėtis labai užsiėmęs buvo. Labai geras. Mes norėjome, kad jis būtų kartu.

Kai grįžome 1959 m., mus visus po vieną su juo suvedė. Mane nuvedė vieną, prie miško, liepė suploti tris kartus. Jis išėjo iš miško, drobiniais baltiniais, galifė kelnėmis, basas ir ilgais garbanotais plaukais. Man jis pasirodė toks gražus. Buvo praėję 7 metai, o aš buvau ištremta aštuonerių. Jis priėjo prie manęs, pabučiavo, sakė: „Kokia tu graži, kokia tu didelė užaugai, einam...“, ir nusivedė mane į mišką. Ten buvo paklotas, toks kaip šieno ar šiaudų guolis. Mes atsisėdome, o ten buvo jo ginklai. Sakė: „Nebijok, jie be šovinių, nešaus.“ Man nedrąsu pasidarė. 

Mes ilgai kalbėjome apie mokslą, apie tai, kaip man sekasi. Kadangi grįžau iš Rusijos, mokiausi rusų kalbos, o čia iškart lietuviškai reikėjo. Sakiau, kad labai sunku, bet jis labai prašė, sakė: „Nesvarbu, kad sunku, bet labai noriu, kad tu mokytumeisi.“ Dar jis sakė, kad Lietuva tikrai bus laisva: „Sulauksite, jūs tikrai sulauksite, aš gal nesulauksiu, bet jūs sulauksite. Jūsų daug, šešios, suraskite mano kaulus ir deramai palaidokite.“

– Kaip jis sugebėjo būti toks stiprus, kai tiek metų turėjo slapstytis laisvės netekusioje savo valstybėje? Kaip jis slapstydamasis širdyje buvo toks laisvas?

J. Šyvokienė: Jis labai mylėjo Lietuvą. Jis gyveno okupuotoje Lietuvoje, bet jis buvo laisvas. Jis nepakluso, jis neturėjo paso. Jokiems įsakymams, jokiai valdžiai, jokiems legalizavimams jis nepakluso. Jis pasakė: „Aš maskolberniam niekada nepasiduosiu. Aš gyvenu laisvoje Lietuvoje. Lietuva turi būti laisva ir žmonės sulauks.“

Jis buvo laisvės simbolis. Aišku, kad jam sunku buvo, kada vežė mus į Sibirą. Penki maži vaikai... Jis buvo kapinėse ir matė. Sakė: „Pagalvojau, kad gal nusišausiu“, nes jam buvo labai sunku. Tada jis pagalvojo, kad vis vien nieko nebus, jeigu nusišaus, vis vien šeimą išveš.

– Bendroje kapavietėje buvo rasti dar bent kelių asmenų palaikai su šautiniais sužalojimais. Ar gali būti, kad tai irgi yra partizanų palaikai? 

G. Vėlius: Tai nėra bendra kapavietė, tai atskiros kapavietės. Vienu atveju buvo įmesti 2 individai, trimis atvejais – po vieną. Vienas jų buvo ir A. Kraujelio palaikai. Tai ne partizanų kūnai. Mes žinome datas – tuo metu nebuvo vykdomos egzekucijos. Tai jau 1965 m. – gana vėlyvas laikas. Mes išsiaiškinsime, kokie asmenys. Manau, kad jie iš Lukiškių kalėjimo, nusikaltėliai. 

Dienos tema. Janina Šyvokienė-Kraujelytė: rasti brolio palaikai – tikra pergalė
20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius