Lietuvoje

2019.06.20 16:51

Amerikoje gimę lietuviai apie „Dainavos“ stovyklą Mičigane: ten iš tiesų buvo Lietuva

Edvardas Kubilius, Rūta Kupetytė, LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2019.06.20 16:51

„Iki dabar gyvuojanti „Dainavos“ stovykla Mičigano valstijoje buvo mūsų tėvų sukurta svajonė, kurioje jie galėjo savo vaikams perduoti Lietuvą. Ten iš tikrųjų buvo Lietuva“, – sako Amerikoje gimę Daina ir Saulius Čyvai.

Pašnekovų teigimu, stovykla, jungianti Amerikos lietuvius, yra išlikusi iki šių dienų – dabar ten atostogauja LRT projekte „Keturi milijonai“ kalbintų lietuvių anūkai.

– Jūs gimėte Amerikoje. Sauliau, kokia Jūsų šeimos istorija?

– Mano mama gimė Amerikoje, nes prosenelis buvo atvykęs prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir dirbo plieno gamykloje Pitsburge. Jis pasikvietė savo žmoną, o čia atvykusi mano močiutė susitiko lietuvį, kuris taip pat dirbo gamykloje.

Po poros metų užsidirbę pinigų jie žadėjo grįžti į Lietuvą. Grįžo, nusipirko vandens malūną ir ten gyveno daugiau nei dvidešimt metų. Tačiau, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jie pasitraukė į Vokietiją ir tada antrą kartą atvažiavo į Ameriką.

Mano tėvelis gimė Lietuvoje, studijavo Kaune, tarnavo kariuomenėje, vėliau pasitraukė į Vokietiją ir galiausiai persikraustė į Ameriką. Mama ir tėvas susitiko Amerikoje, susilaukė vaikų ir taip prasidėjo jų pasaka.

– Daina, kokia Jūsų istorija?

– Mano mama ir tėvas gimė Lietuvoje. Mamai buvo devyneri, kai prasidėjo karas. Ji pasitraukė su savo tėvais ir penkiais broliais. Mano mama ir tėvelis nepažinojo vienas kito. Abiejų tėvų šeimos Vokietijoje praleido ketverius metus. Po karo tėvai susitiko Klivlande, kur sukūrė šeimą. Mano tėveliui pasiūlė darbą Čikagoje ir mes persikraustėme.

– Aš žinau, kad dipukų karta savo vaikams apie Lietuvą pasakodavo kaip apie pasakų šalį. Sauliau, kai Jūs pamatėte Lietuvą 1992 metais, kaip ji atrodė?

– Man buvo šokas, nes tai buvo niūri vieta – ant kiekvieno kampo stovėjo sovietų kareiviai, atvažiavo šimtmečio senumo autobusas – atrodė nuslėgtas kraštas. Kai atvažiavau kitą kartą, jau buvo geriau, o praėjusią vasarą viskas atrodė nuostabu, nes Vilnius, Kaunas, kaimai atrodo atsigavę.

– Jūs susipažinote legendinėje „Dainavos“ stovykloje, Mičigano valstijoje. Lietuvoje tikrai ne visi žino, kas tai per stovykla. Kaip ją apibūdintumėte?

– Tai buvo mūsų tėvų sukurta svajonė, kurioje jie galėjo savo vaikams perduoti Lietuvą. Jie visi buvo pabėgę ir tikėjosi, kad netrukus galės grįžti į Lietuvą. Tas laikas išsitęsė į dešimtmečius. „Dainava“ buvo ta vieta, į kurią visi galėjo atvažiuoti vasarą ir ten iš tikrųjų buvo Lietuva, kur visi kalbėjo lietuviškai. Stovykloje susitikome savo draugus iš Klivlando, ten vyriausias sūnus sutiko savo žmoną. Dabar ten visi šoka, dainuoja, sportuoja – mes pasenome, o ta vietovė liko tokia pati. Dabar ten atostogauja mūsų anūkai, draugų vaikai ir anūkai.                                                                                                                                                      

– Jūs turite penkis vaikus, kurie kalba lietuviškai. Kaip Jums tai pavyko?

– Darėme tą patį, ką ir mūsų tėvai. Mes nemokėjome anglų kalbos iki tol, kol nepradėjome eiti į mokyklą. Šį rudenį mūsų vyriausias anūkas pradės lankyti vaikų darželį ir jis nemoka anglų kalbos, bet per dvi savaites pramoks. Mūsų tėvai su mumis elgėsi griežčiau – su mumis dieną naktį kalbėjo lietuviškai. Dabar mus moko anūkas, nes jis labai gerai pramoko lietuviškai iš mokytojų, kurie atkeliavo iš Lietuvos. Šeštadieninė mokykla, stovyklos padarė įtaką lietuvių kalbos mokėjimui. Nesakyčiau, kad mūsų kalba labai gera, bet mes ir vaikai stengiamės.

Čikagoje lankėsi LRT RADIJO žurnalistai Edvardas Kubilius ir Rūta Kupetytė. Jų kelionė yra dalis projekto „Keturi milijonai“, skirto Pasaulio lietuvių metams.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.