Lietuvoje

2019.06.18 21:39

Politologas apie Grybauskaitę: nelinkėčiau jai formalios politinės karjeros nei Lietuvoje, nei užsienyje

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2019.06.18 21:39

Vis mažiau laiko lieka iki liepos 12 d., inauguracijos dienos, kai bus prisaikdintas išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda, o prezidentė Dalia Grybauskaitė po 10 metų darbo išvyks iš Daukanto aikštės rūmų. Ji jau perskaitė paskutinį metinį pranešimą Seime, o ketvirtadienį išvyksta į Briuselį – Europos Vadovų Tarybos susitikimą. Ir dabar vis netyla kalbos, kokia veikla ji užsiims, koks postas galėtų jai tikti, ar ji liks Lietuvoje, ar čia jos lygio politikui per mažai erdvės.

Apie tai – pokalbis „Dienos temoje“ su Mykolo Romerio universiteto Komunikacijos fakulteto dekanu Virgiu Valentinavičiumi  ir viešųjų ryšių ekspertu Mykolu Katkumi.

– Pradėkime nuo to, ar tokio lygio politikė, kokia yra D. Grybauskaitė, galėtų rasti savęs vertą užsiėmimą Lietuvoje?

V. Valentinavičius: Teoriškai taip. Lietuvoje sunkiau, Europoje, ko gero, lengviau, nors ta tikimybė nėra didelė. Lietuvoje jos vertas postas galėtų  būti tik  kita prezidento kadencija po 5 metų. Eiti žemyn, kad ir  koks garbingas postas bebūtų, – nelabai įprasta, nelabai prasminga.

– Gal ir žinant jos charakterį, būtų neįprasta?

V. Valentinavičius: Juo labiau. Būtų per didelės kvalifikacijos klausimas. Geriau jau kokia nors geros širdies labdaringa organizacija ar dar kas nors.

– Pone M. Katkau, o kaip jūs manote, ar po tų 5 metų tai, ką ponas V. Valentinavičius sako, dar kartą bandyti – yra realu?

M. Katkus: Pirmasis šią temą pasakiau, bent jau viešai. Manau, tai yra gana realu, turint omeny, kad paprastai Lietuvoje pareigas baigę prezidentai išlieka populiarūs. Kodėl ponia D. Grybauskaitė turėtų būti mažiau populiari? Ji, ko gero, dar gali būti sveika ir gyva, ir tos temos, kuriomis ji kalbėjo, dar gali būti nepranykusios, bet, aišku, viskas priklausys nuo dabartinio prezidento G. Nausėdos populiarumo ir jo politinio veikimo sėkmės.

Nes, kaip čia pasakyti, mes mylime savo prezidentus ir mėgstame juos perrinkti... Ko gero, ir poną Algirdą Brazauską būtų galėję perrinkti, jeigu jis būtų nusprendęs balotiruotis antrai kadencijai. Manau, turbūt nuo G. Nausėdos sėkmės ir politinio veikimo situacijos priklausys D. Grybauskaitės tolesnė karjera.

– Kitaip sakant, jeigu ponui G. Nausėdai nesiseks, tai ji...

M. Katkus: Jei ponui G. Nausėdai nesiseks... Nežinau, pas mus ir apkaltų yra buvę, ir riaušių, ir dar kitų dalykų. Tada tikrai manau, kad D. Grybauskaitės nurašyti negalėtume, bet jos geriausias veikimo modelis Lietuvoje turbūt yra realistiškiausias, atmetus įvairius labiau fantastinius pasvarstymus, vis dėlto yra toks, kaip mėgsta sakyti amerikiečiai, all the statesman – toks žmogus, kuris gali įsikišti tada, kai reikia moralinio autoriteto, kai reikia pasakyti savo nuomonę, galbūt reikia spręsti kažkokią krizinę situaciją arba rasti dialogą tarp skirtingų visuomenės grupių. Tai, manau, ponia D. Grybauskaitė tam kol kas, jeigu liktų Lietuvoje, ko gero, tiktų labiausiai.

– Bet tokių pareigų nėra.

V. Valentinavičius: Jos susikuria, jos visada yra, jos yra neformalios, ir jų yra žymiai daugiau. Nelinkėčiau jai apskritai kažkokios tolesnės formalios politinės karjeros nei Lietuvoje, nei Europoje ir pasaulyje. Sakyčiau, kad jos dvi kadencijos – nuomonės, aišku, įvairios, – bet buvo gana sėkmingos, nuveikta daug. Ji galėtų būti patenkinta tuo, ką nuveikė. O jeigu ilgainiui išryškėtų knietėjimas veikti ką nors daugiau, tai būtų netiesioginis pripažinimas, kad galbūt per mažai pasiekta, kad reikia dar kažko daugiau, ir panašiai.

– Ką jūs turite galvoje sakydamas „formalios politinės karjeros“? Kitaip sakant, jūs sakote, kad ji negalėtų tapti Donaldo Tusko įpėdine, kas dabar yra kalbama?

V. Valentinavičius:  Aišku, ji galėtų, bet ar tikrai reikia, ar tikrai yra ta motyvacija siekti kažko daugiau, kai pasiekta pakankamai daug.

– Pone M. Katkau, ką manote apie tai, apie tas kalbas, kad ji galėtų tapti Europos Vadovų Tarybos pirmininke ir pakeisti D. Tuską?

M. Katkus: Bent jau ta informacija, kuri man yra žinoma, tai skeptiškai vertinčiau  jos galimybes tapti Vadovų Tarybos pirmininke. Tam reikėtų labai daug sėkmingų faktorių sukritimo į vieną vietą. Dalį  faktorių ji turi: yra iš mažos šalies, iš šiaurės šalies, iš Centrinės Europos šalies. Ji – moteris, gerai pažįstama visam politiniam elitui. Tačiau faktorių reikia gerokai daugiau, nes vis dėlto Vadovų Tarybos Pirmininką nulemia didžiųjų šalių tarpusavio dėlionės, ir nuspėti, kokios bus tos dėlionės, yra beveik neįmanoma.

Iš kitos pusės, nereikia nuslėpti to dalyko, kad ponia D. Grybauskaitė Europos politinėje arenoje yra vienas ilgiausiai esančių lyderių. Kartu su Angela Merkel jos yra labai panašiu laiku pradėjusios politinę karjerą. Ji buvo ryškus lyderis, buvo išsiskirianti komisarė, buvo labai ryžtinga šalies vadovė. Užsienio žurnalistai iki šiol, kai reikia mažos šalies nuomonės po didžiųjų derybų, nubėga paklausti nuomonės apie Donaldą Trumpą, Emmanuelį Macroną, dar ką nors.

Kitaip tariant, ji yra tai visuomenei, bendruomenei pažįstama, ir, ko gero, jeigu ji  parodytų tokią iniciatyvą arba jos didžioji politinė sąjungininkė ponia A. Merkel parodytų tokį norą padėti kartu su kitomis Europos valstybėmis, tikrai neatmesčiau galimybės jai daryti karjerą. Kas jai pačiai geriau, turbūt atsakyti gali tiktai ji, bet  pagal tuos kartais jos energijos blykstelėjimus pastaruoju metu, skeptiškai vertinčiau jos ilgalaikio gėlių auginimo perspektyvas. Manyčiau, kad vis tiek kokį nors vaidmenį tikrai gali susirasti.

– Čia jūs tarsi ir atsakėte – ar galima įsivaizduoti, kad D. Grybauskaitė tiesiog puoselės bites, suks medų ir augins gėles?

M. Katkus: Turbūt įsivaizduoti galima ir keistesnių dalykų.

V. Valentinavičius: To tikrai ne, bet be formalios politinės karjeros yra toks... Anksčiau ar vėliau tai bus vadinama „patriarcho statusu“ ir galimybė komentuoti Lietuvos politinius įvykius ir veikėjus. Ką, tiesą sakant, ji sėkmingiausiai darė per visą kadenciją,  siūlydama savo komentarą Vyriausybės ir Seimo darbui, kuris ne visada, ne visiems  patiko. Bet sprendžiant iš populiarumo reitingų, visuomenei labai patiko, tai šią funkciją ji gali tęsti. Siūlyčiau paskirti vieną dieną per savaitę ir tą dieną lipti ant bačkos ir padėti paaiškinti tos dienos valdžiai, kas ji tokia ir ką  daro blogai.

– Tos dienos valdžiai nebūtų saldu.

M. Katkus: Dar pasakyčiau, kad D. Grybauskaitė išeina su gana dideliu autoritetu, ir tas autoritetas yra susijęs su skirtingai negu, pavyzdžiui, pono Valdo Adamkaus autoritetas, kuris yra susijęs turbūt labiau su jo charakterio, asmenybės savybėmis, kuris tikrai patiko žmonėms ir iki šiol patinka.

Ponia D. Grybauskaitė vis dėlto ateina su tam tikromis dalykinėmis savybėmis, kurias žmonės vertina: visų pirma kova už skaidrumą, kova  už teisėsaugos skaidrinimą, nors ir permainingą. Vis dėlto akivaizdu, kad tai buvo turbūt didžiausias ženklas, įspaudas, kurį ji paliko Lietuvoje. Tas atvėrė kelią visai eilei politikų, kurie visai kitaip elgiasi su skaidrumu.

Prisiminkime vis dėlto Darbo partija 2008 m. turbūt šiek tiek kitokį turėjo skaidrumo požiūrį negu, tarkim, dabar naujos besikuriančios partijos, kurios skaidrumą kelią kaip savo pagrindinį dalyką. Manyčiau, galbūt čia būtų įdomus dalykas, tarkim, turint omeny, kad teisėsauga patiria didelių reputacijos problemų, galbūt ji galėtų būti žmogus, kuris galėtų Patarėjų tarybos forma ar kokios Teisėjų komisijos tarybos forma padėti toje srityje. Jeigu  ji matytų norą savo talentus ir toliau naudoti valstybės tarnyboje. Bet jeigu ne,  pritarčiau ponui  Virgiui, kad toks populiarus Vytautas Landsbergis, mums irgi  būtų visai neblogai, kuris retkarčiais išlenda ir duoda savo vertinimą. Tai V. Landsbergis tą daro labai sėkmingai, bet jis ne visuomet priimamas vienodai, bet turi interesą, anūką, dar kažką.

– Bet jis tą darė ir būdamas Europos Parlamente.

M. Katkus: Ir ponia D. Grybauskaitė tą darydavo, būdama Europos komisare, kai ji vis duodavo velnių ponui  G. Kirkilui. Atsimenu tokį dalyką apie moralinį autoritetą, kai ponia Astrida Lindgren parašė raštą  šalies Vyriausybei, ir ši po to atsistatydino. A. Lindgren yra vaikų rašytoja, turinti didelį autoritetą. Įtariu, kad D. Grybauskaitė galėtų šitokį moralinio autoriteto  ginklizavimą tęsti ir Lietuvoje.

– Tik rašyti nereikėtų, nes apie ją jau ir taip parašė...  Grįžtant prie to, kad jūs sakėte, jog reikia dar daugiau aplinkybių, kad ji galėtų tapti D. Tusku, užimti jo vietą. Kokios tos aplinkybės, ko dar trūksta, kad Vyšegrado šalys, pavyzdžiui, jos nepalaiko. Tokia informacija atsirado, čia yra tiesa. Kaip manote, ar galima tuo patikėti?

V. Valentinavičius: Visiškai sutinku su Mykolu. D. Grybauskaitė ir Lietuvoje, ir Europoje yra gana ryški, ko nepasakysi apie D. Tuską. Jis nebuvo kažkokia žvaigždė Europos padangėje, politikoje, prieš  tapdamas tuo, kuo tapo. Atitinkamai tas ryškumas gali būti ne privalumas, o trūkumas. Gal jai galėtų padėti buvimas arčiau vidurinių pozicijų, ką  sunku įsivaizduoti.

– Kas tos „vidurinės pozicijos“?

 V. Valentinavičius: Tiesiog daugiau nuosaikumo. Gal aštrus charakteris, taip sakant, praverčia kovojant su blogio jėgomis Lietuvoje, bet Europos Sąjungoje, kai tiek daug skirtingų interesų,  kuriems atstovauja irgi labai stiprios asmenybės, tai ten kalba eina daugiau apie kompromisų meną. ES vadovai bus renkami iš tokio globalaus vadovų klubo.

– O tas kompromisų menas, jeigu mes paskaitytume knygą, kuri, jau sakiau, yra parašyta apie prezidentę, tai ten yra  net keli kartai, kai ji sugeba suvaldyti Vadovų Tarybos nuomones, pasakyti savo ir tarsi padėti tašką. Lietuvoje sunkiau būtų atrasti tokių dalykų. Kiek ji yra ta, kuri gali susodinti ir surasti tą kompromisą?

M. Katkus: Akivaizdu, kad  kiekvienam, kuriam yra tekę būti tarp europinių, bet kokioje europinėje struktūroje, iš Lietuvos, tai puikiai žinai, kad iš Lietuvos gali būti kažkam įdomus tiktai būdamas šiek tiek išskirtinis, toks išsiskiriantis arba tiesos balsas, arba, priešingai, moderavimo balsas.

Tas jos aštrus charakteris, panašu, jai Europoje daugeliu atvejų padėjo. Buvo ir tebėra gandų, kad  daugeliu atvejų padėdavo, nes ji nebijodavo imtis iniciatyvos, ir kai koks nors vengras ar  latvis kažkaip už nugaros trypčiodavo, ji  imdavosi ir puldavo, ir sakydavo ar vieną, ar kitą kartą. Manau, tais anekdotais tikėjo, bet, kaip čia pasakyti, yra per daug žinių apie tuos anekdotus ne tiktai iš tos knygos, kad būtų galima tikėti, kad jai ten tikrai  sekėsi neblogai. Matyt, kažkada ir nepasisekė – mes apie tai turbūt neišgirsime, bent  iš  jos patarėjų lūpų.  Bet tikrai nemanyčiau, kad  iš principo Europoje nematytų niekas jos, kaip žmogaus, galinčio suvaldyti skirtingus interesus.

Tačiau noriu pasakyti, kad mes turime labai didelę šachmatų lentą su 25 skirtingais kintamaisiais. Tie kintamieji  dar spręsis, dėliosis per visą mėnesį. Tai, kad ji gaus ar negaus kokį nors postą, gali būti su ja visiškai nesusiję dalykai. Tiesiog  paaiškės, kad  prancūzams reikia iškeisti  ką nors su vokiečiais, ir vokiečiai pasiūlys ką nors kitą.

Dienos tema. Politologas: vienintelis Dalios Grybauskaitės vertas postas Lietuvoje – kita prezidento kadencija
20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius