Lietuvoje

2019.07.01 05:30

Kaip Lietuvoje gyvena senjorai: patiria vaikų skriaudas, o dėl mažos pensijos dalis jų priversti badauti

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.07.01 05:30

Kas antrą dieną iš asociacijos patalpų išeinu kaip ligonis, juk pas mane beveik niekas neateina su šypsena – visi su bėdomis, su vargais arba su krūvomis išrašytų vaistų, LRT.lt sako Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos vadovė Grasilda Makaravičienė.

Anot G. Makaravičienės, nors į asociaciją neretai kreipiasi vaikų nuskriausti, skurstantys ir viltį praradę senjorai, dauguma jų – aktyvūs žmonės, jie noriai dalyvauja organizacijos veikloje. Vadovė džiaugiasi, kad dalis vienišų asociacijos narių, patekę į organizaciją, įsimylėjo ir sukūrė naują šeimą.

G. Makaravičienė piktinasi, kad kai kurie senjorai sėdi namie ir visus keikia, o imtis kokios nors veiklos atsisako. Nereikia tingėti, gulėti prie televizoriaus ir verkti, kad viskas blogai, negalima apsileisti iki tokio kraštutinumo, kai tikiesi, jog kas nors už tave viską padarys, tvirtina ji.

Prieš eidama fotografuotis LRT.lt portalui, G. Makaravičienė susigriebia, kad reikėjo lūpas pasidažyti, bet tučtuojau pradeda juoktis ir sako, jog  paprastai lūpų nesidažo, nes niekada negali žinoti, ar nereikės bučiuotis. Vėliau moteris šypsodamasi priduria, kad kažkada buvo jauna ir graži, o dabar yra tiesiog graži.

Asociacijos nariai atšoko ne vienerias vestuves

Daugiau nei 15 metų asociacijai vadovaujanti G. Makaravičienė pasakoja, kad ši sąjunga vienija beveik 60 tūkst. žmonių, o dažniausiai prie jos prisijungia intelektualai. Asociacijos tikslas – padėti žmonėms, kad jie nesijaustų vieniši, – juk neretai žmonės ateina su ašaromis akyse, pripažįsta ji.

Pasak G. Makaravičienės, moralinė pagalba senjorams net svarbesnė nei finansinė: „Mūsų žmonės pripratę gyventi įvairiai – ir karas, ir pokaris, ir visokios revoliucijos... Jie moka gyventi bet kaip, tačiau jiems labai svarbu, kad būtų galima ir pabendrauti.“

Pagyvenusių žmonių asociacija savo nariams suteikia nemokamų teisinių paslaugų, kaip sako G. Makaravičienė, teisininkų paslaugos paprastai brangiai kainuoja, todėl patys senjorai tokių išlaidų negalėtų sau leisti. Ji džiaugiasi, kad įvairios verslo įmonės noriai bendradarbiauja ir nepasiturintiems asociacijos nariams dovanoja rūbų ar batų, o organizacijos meno kolektyvai rengia koncertų, asociacijos nariai bendrauja su mokyklomis, darželiais, dalyvauja dienos centrų veikloje, padeda rūpintis sergančiais senjorais.

„Ir savivaldybės skiria žmonių, kurie gali slaugyti, tačiau kai kurie žmonės yra tiek įbauginti, kad nepasitiki svetimais, o kai mūsų žmonės ateina, tai jiems vis ramiau“, – kalba G. Makaravičienė.

Pasak organizacijos vadovės, jos vadovaujama asociacija rengia įvairių susitikimų, sveikina senjorus su gimtadieniais, o jei turi šiek tiek pinigų, ir dovanėlę nuperka.

„Jie susitinka su savo amžiaus žmonėmis, pasikalba, o ne vienas ir naują šeimą sukūrė! Juk senatvėje lieka vieni... Mes pasamdome muzikos grupę, žmonės pasišoka, pasikalba, atsineša kokį sumuštinuką, pasidalina vieni su kitais“, – savo veikla dalijasi G. Makaravičienė.

Praradę viltį kreipiasi pagalbos

Asociacijos vadovė apgailestauja, kad susiduria su nemažai atvejų, kai vaikai skriaudžia savo vyresnio amžiaus tėvus. Yra tokių vaikų, kurie visą gyvenimą veltėdžiauja, gyvena iš pašalpų, dirbti nenori ir siekia tėvų turtų, sako G. Makaravičienė. Tačiau juk tėvų turtai paprastai menki, liūdnai šypsosi asociacijos vadovė, nebent koks namelis ar žemės sklypelis – tik tiek.  

Organizacijos pirmininkė prisimena neseniai nutikusį įvykį, kai sulaukė žinių, jog vaikai į slaugos namus atidavė sveiką, savimi pasirūpinti gebantį tėvą. Nuvažiavusi jo aplankyti moteris pamatė, kad sūnus savo tėvu visai nesirūpina – retai aplanko, nieko neatveža, o jo spintelė tuščia – jokio maisto. G. Makaravičienė apgailestauja, kad sūnus iš tėčio atėmė viską – ir banko kortelę, ir buto raktus, pasą. Esant tokiai situacijai vyriškis negalėjo grįžti namo.

„Kai žmogus praranda viltį, kai jau nežino, ką daryti, tada jis ieško tokių organizacijų kaip mūsų. Mes patys neieškome narių – jų jau labai daug, tačiau žmonės darosi aktyvesni, jie nori bendrauti, būti kartu, jie iš mūsų daug tikisi. Žinoma, aš kiek galiu, tiek padedu žmonėms, bet aš juk ne visagalė“, – tvirtina asociacijos vadovė.

Įvardijo, kokia būtų ori pensija

Pagyvenusių žmonių asociacijos pirmininkė akcentuoja, kad 62 proc. organizacijos narių badauja, anot jos, pensininkai moka pragyventi ir gaudami mažesnę pensiją, kai maistui pirkti lieka 100 eurų, tačiau, tvirtina ji, ori pensija turėtų siekti 800 eurų. Už tokią nuomonę, sako ji, yra susilaukusi nemažai kritikos.

„Sako, kad aš labai negera, bet negaliu tylėti – man labai gaila žmonių. <...> Aš kas antrą dieną iš asociacijos patalpų išeinu kaip ligonis, juk pas mane beveik niekas neateina su šypsena – visi su bėdomis, su vargais arba su krūvomis išrašytų vaistų“, – pasakoja asociacijos vadovė.

Ji pabrėžia ir neigiamą emigracijos poveikį: vaikams išvykus gyventi ir dirbti į užsienį, tėvai neretai lieka vieni, neturi, kas jais pasirūpintų. Anot G. Makaravičienės, naujosios technologijos leidžia su vaikais bei anūkais bendrauti ir kasdien, tačiau kas iš to, jei seneliai patys negali nueiti į parduotuvę duonos nusipirkti. Situacija prastesnė kaimo vietovėse, ten, sako ji, ne visada važiuoja ir autobusai, todėl vyresniems žmonėms sunkiau keliauti.

Ragina veikti, o ne verkti prie televizoriaus

Lietuvoje veikia kelios senjorų asociacijos, organizuojančios įvairių renginių, susitikimų, taip pat veikia trečiojo amžiaus universitetai, jų veikloje gali dalyvauti vyresni žmonės, todėl paklausus, ar senjorams yra ką veikti Lietuvoje, G. Makaravičienė nedaugžodžiauja: „Tikrai yra ką veikti.“

Nors didžioji dalis asociacijos narių – aktyvūs žmonės, kartais apsilanko ir tokių, kurie patys bijo pajudinti savo smegenis ir yra pripratę, kad kas nors už juos viską padarytų, teigia G. Makaravičienė. Su tokiais lankytojais pirmininkė griežtesnė – ragina pačius nueiti ir susitvarkyti dokumentus, siūlo patiems viską išsiaiškinti.

„Būna ir tokių senjorų, kurie sėdi namie, nieko nenori ir visus keikia, jie klausia, kas iš to, kad prisijungs prie mūsų veiklos, netiki, kad kas nors pasikeis. Kartą į mano surengtą mitingą iš rajonų atvyko keli autobusai žmonių, o vilniečių atėjo tik 70. Kiti sakė, kad matė mūsų mitingą per televizorių. Dalyvaudama mitinge aš susirgau plaučių uždegimu, nes šalta buvo, o jie tuo metu žiūrėjo televizorių!

Tai ko jūs tada norite? Jei nekovosime, jei nereikalausime, niekas nesikeis. Aš ne už tai, kad eitume į gatves ir langus daužytume, – viską reikia derinti civilizuotu būdu. Tik nereikia tingėti ir gulėti prie televizoriaus ir verkti, kad viskas blogai. Negalima apsileisti iki tokio kraštutinumo, kai tikiesi, jog kas nors už tave viską padarys“, – tikina G. Makaravičienė.

Bijojo, kad būnant pensijoje trūks veiklos

G. Makaravičienė noriai pasakoja ir apie savo asmeninį gyvenimą. Pasak jos, gyvenime ji patyrė nemažai sunkumų, todėl dabar siekia padėti žmonėms ir aktyviai dalyvauja asociacijos veikloje. G. Makaravičienės tėtis mirė, kai jai buvo 13 metų, todėl būdama tokio amžiaus Grasilda tapo šeimos galva ir turėjo rūpintis septynerių metų broliuku ir sergančia mama.

„Aš viską dariau – ir grindis ploviau, ir tualetus valiau, ir krosnis kūrenau... Mane skriaudė, kas norėjo. Todėl man dabar labai gaila žmonių, kuriuos skriaudžia, aš negaliu to atleisti. Vėliau mokiausi, dirbau. Kai iki stipendijos likdavo kelios dienos, nusipirkdavau tokį ilgą batoną, jį padalindavau kiekvienai dienai ir taip sulaukdavau stipendijos.

Kai kūrėsi kolektyviniai ūkiai, iš mūsų viską atėmė. Vėliau dirbau dieną ir naktį keliuose darbuose. Mano pirmoji valstybinė alga buvo 45 rubliai, juos gavusi nusipirkau saldainių, basutes ir knygą. Viskas“, – prisimena G. Makaravičienė.

Kalbėdama apie savo šeimą moteris nenustoja šypsotis, ji pasakoja anūkų neauginusi, nes tuo metu daug dirbusi ir neturėjusi tiek laisvo laiko, tačiau džiaugiasi, kad šeimoje jaučiasi reikalinga, o anūkai vaikystėje jai visada patikėdavo savo paslaptis, kuriomis negalėdavo pasidalinti su tėveliais.

„Aš labai turtinga – turiu du sūnus, labai geras marteles, nežinau, ar yra dar tokių gerų dukrų. Man Dievulis nedavė nei sesers, nei dukros, užaugau tarp berniukų. Mano penki anūkai suaugę, visi baigė mokslus, dar tik du nevedę, turiu tris proanūkes. Tai ar čia ne turtas? Daug pinigų aš nei turiu, nei turėjau, nei turėsiu. Bet aš turiu gražią šeimą, padorius vaikus, padorius anūkus. Aš tuo ir džiaugiuosi“, – kalba G. Makaravičienė.

Asociacijos vadovė pasakoja, kad išėjusi į pensiją turi daugiau darbo bei veiklos nei kada nors anksčiau, tačiau palikti darbą buvo didelis pokytis.

„Aš bijojau labai pensijos. Labai bijojau, kad nežinosiu, ką daryti. Bet mane įtraukė į šios asociacijos veiklą. Kažkaip visada turėdavau veiklos, todėl man jokių nuostatų nebuvo, žinojau, kad reikia dirbti atsakingai, kiek galiu, padėti žmonėms. Didelio streso taip pat nebuvo, pati išėjau iš darbo, nors manęs prašė dar pasilikti ir padirbėti“, – šypsosi G. Makaravičienė.