Dalis lietuvių nori gauti įspūdingus atlyginimus vien už tai, kad pasirodo darbe, LRT RADIJUI sako statybų įmonės Norvegijoje įkūrėjas Ernestas Liobikas. „Jie nieko nemoka, tačiau mano esantys patys svarbiausi“, – sako pašnekovas.
– Užsiimate statybomis. Kokie yra pagrindiniai projektai? Kiek žmonių dirba Jūsų įmonėje?
– Turime įvairių projektų, pavyzdžiui, šiuo metu statome slidinėjimo areną su viešbučiu, kur dirba apie 20 žmonių. Dalis darbuotojų dirba Oslo centre, kur yra renovuojamas naujas rajonas – ten dirba apie 60 mūsų žmonių.
Dauguma darbuotojų – lietuviai, kurių amžius svyruoja tarp 24 ir 50 metų. Jie yra išties puikūs žmonės, gerai dirba. Labai džiaugiuosi dėl komandos, kurią subūrėme per pusantrų metų.
– Ar nekyla problemų su lietuviais, kurie nenori dirbti, bet siekia daug uždirbti?
– Kyla. Didžiausia problema yra ta, jog jie galvoja, kad yra verti didelių pinigų. Tokie darbuotojai nori gauti įspūdingus atlyginimus vien dėl to, kad ateina į darbą. Tikrai nežinau, kodėl kai kurie žmonės mano, kad yra tų pinigų verti.
Jie nieko nemoka, tačiau mano esantys patys svarbiausi. Mes siūlome darbuotojams pradėti nuo minimalios algos Norvegijoje, kad šie būtų motyvuoti stengtis ir mūsų įmonėje užaugtų. Žinote, kiek tokių, kurie tam pasiryžta? Iš 50 – gal trys.
Mes darbuotojams keliame paprastus reikalavimus – laiku atvykti į darbą ir dirbti, o ne naršyti feisbuke. Nesakau, kad visi jie yra tinginiai, bet didelė dalis nesupranta, kas yra darbas. Jiems tai yra vieta, kur yra mokami pinigai nežinia už ką.
Kita dalis dirbančiųjų supranta, jog, atlikus darbą gerai, tai bus naudinga tiek įmonei, tiek pačiam žmogui. Mes nuolat rengiame susitikimus su darbuotojais, klausiame, kas negerai, netgi išsirinkome žmogų, atstovaujantį darbuotojų interesams. Nuolat vyksta bendradarbiavimas.
Sunkiausia surasti žmones, kurie būtų motyvuoti ir norėtų susikurti aplinką, kurioje jiems būtų gera. Noriu tikėti, kad šiuo metu mes tą ir darome.
– Ar girdite kalbas apie darbdavius Norvegijoje, kurie apgaudinėja darbuotojus ir neišmoka atlyginimų?
– Šia tema galėčiau kalbėti labai ilgai. Visų pirma, kyla klausimas, ar patys darbuotojai žino, kodėl jiems nėra sumokamos algos? Įsidarbindamas Norvegijoje žmogus gauna darbo drabužius ir įrankius, jam yra skiriamas laikas, tačiau kitą dieną po įdarbinimo jis darbe nepasirodo arba padirba vos dvi dienas ir toliau dirbti atsisako.
Suprantama, galbūt žmogus neatlaiko darbo krūvio ar jam nepatinka kolektyvas, bet darbo sutartyje nurodyta, kad prieš išeidamas iš darbo jis privalo atidirbti dvi savaites. Darbdaviai suplanuoja darbo projektus, o išeinantieji atsisako dirbti ir padaro didžiulius nuostolius.
Įstatymai Norvegijoje yra labai griežti, todėl atleisti žmogų – ypač sudėtinga, nes darbuotojas gali užginčyti sprendimą jį atleisti, esą tam nebuvo pagrindo, o tada tenka ilgai derėtis. Norvegijoje darbuotojai yra ypač saugomi profesinių sąjungų ir valstybės. Darbdaviais taip niekas tikrai nesirūpina, todėl didžioji dalis tų darbuotojų, kuriuos neva apgavo, nesupranta, kad, padirbdami dvi dienas, išvažiuodami ir negrąžindami jiems nepriklausančių daiktų, įmonei padaro milžiniškus nuostolius. Jie neturi visiškai jokio supratimo, o po to sako, kad juos apgavo.
– Galima suprasti, kad valstybinės institucijos labai griežtai prižiūri statybų eigą ir darbuotojų gerovę. Kas Jus, kaip darbdavį, labiausiai erzina?
– Manęs neerzina, man kaip tik tai patinka. Yra tokių atvejų, kada darbuotojai yra apgaudinėjami ir darbdaviai tikrai meluoja, pavyzdžiui, sako, kad atostoginius išmoka valstybė. Valstybė ir profesinės sąjungos yra ypač reikalingos, nes tokiais žmonėmis pasirūpina ir jiems padeda.
Mano manymu, darbo kultūra Norvegijoje yra teisinga. Čia egzistuoja bendravimas tarp darbdavių ir darbuotojų, nebijoma išreikšti savo nuomonę. Tai yra paprasti dalykai, kurie turėtų būti savaime suprantami.
Lietuvoje vyrauja stereotipas, esą statybininkai yra kvaili, neišsilavinę ir mėgstantys išgerti. Norvegijoje to nėra, čia statybininkas nėra vien žioplas alkoholikas.
Norvegijoje lankėsi LRT RADIJO žurnalistai Giedrė Čiužaitė ir Adomas Šimkus. Jų kelionė yra dalis projekto „Keturi milijonai“, kuris skirtas Pasaulio lietuvių metams.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
