Lietuvoje

2019.06.16 15:20

Sėkmingo gyvenimo Čikagoje negana: lietuvį sieja jautrus ryšys su gimtine

Rūta Kupetytė, Edvardas Kubilius, LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2019.06.16 15:20

Visą laiką sakau, kad esu amerikietis, bet juk esu ir lietuvis, todėl dabar kaip įmanydamas stengiuosi atgauti pilietybę, taip LRT RADIJUI sako Čikagoje gyvenantis investuotojas Paulius Majauskas. Pašnekovas dalijasi skaudžiais prisiminimais apie tėviškėje subombarduotus namus ir žuvusius žmones.

– Kai buvote vaikas, ar sakydavote savo draugams, kad esate lietuvis, ar stengėtės tai nuslėpti?

– Labai sunku neparodyti, iš kur esi – atrodai taip, kaip atrodai. Užsidėjęs beisbolo lygos komandos uniformą visada norėjau atrodyti taip, kaip likę kiti. Tačiau, kalbant apie draugus, kartais jiems buvo sunku išaiškinti, kodėl einu į lituanistinę mokyklą.

– Kuo Jūs šiandien labiau jaučiatės – amerikiečiu ar lietuviu?

– Ir tuo, ir tuo. Esu gimęs Amerikoje ir labai dėkoju savo tėvams bei seneliams, kad jie atvyko čia ir suteikė man galimybę mokytis valstybėje, kurioje gali pasidaryti gerą karjerą ir daug užsidirbti. Tokiu būdu jie man įteikė didelę dovaną.

Mano tėvas lankė universitetą ir buvo fizikas, bet visai nenusimanė apie amerikiečių sporto šakas. Į tėvą pasižiūrėjus galėjai suprasti, kad jis yra atvykėlis. Kadangi mama daugiau dirbo su amerikiečiais, jai buvo lengviau susikalbėti ir ji buvo panašesnė į amerikietę. 

Visą laiką sakau, kad esu amerikietis, bet taip pat esu ir lietuvis, todėl dabar renku ir ieškau visų dokumentų, kad galėčiau atgauti pilietybę, nes mano žmona ir vaikai jau atgavo. Tikiu, kad už poros mėnesių ir aš gausiu.

– Ar tikrai Amerika yra galimybių šalis ir čia galima viską pasiekti?

– Galima, jeigu esi pasiryžęs sunkiai dirbti. Čia yra labai daug žmonių, kurie tą daro. Jeigu nori bėgti su greitais arkliais, tai ir sėsk ant jo – jok ir atlik tai, ką nori.

Šiuo metu čia tikrai gali dirbti ir galvoti apie dalykus dėl savo šeimos ir bendruomenės. Nereikia diena dienon sukti galvą, kaip pragyventi.

– Šiuo metu dirbate su investicijomis, taip?

– Taip. Kai buvau jaunesnis ir mokiausi gimnazijoje, Amerikoje gavau darbą banke. Tada nesupratau nieko apie pinigų operacijas, todėl reikėjo pačiam viską perprasti.

Kai baigiau universitetą, gavau darbą kompanijoje, kuri dirba su investicijomis. Buvau labai žalias šioje srityje, mažai žinojau apie akcijas ir fondus, todėl pradėjau skaityti knygas ir domėtis. Dabar suprantu, kaip veikia biržos ir kompanijos, kaip jos auga, kaip galima investuoti ir užsidirbti.  

– Kiek lietuvių Amerikoje yra padarę išties gerą karjerą? Ar Jūsų aplinkoje yra daug tokių žmonių?

– Taip, galėčiau parodyti labai daug sėkmingų šeimų. Amerikiečiai kalba apie tokius žmones ne tik iš Lietuvos. Jie gali būti iš Vietnamo arba Azijos ir, jei esi čia gimęs ir tavo tėvai tau padėjo, kažkodėl ta generacija čia labai daug reiškia. Žmonėms reikia labai daug ko išmokti ir tada jiems pradeda sektis.

– Prieš kelerius Jūs metus bandėte surasti savo tėvų ir senelių namą. Kaip Jums sekėsi?

– Iš tikrųjų buvo sunku. Susitikau su pussesere Vilkaviškyje prie bažnyčios, kuri, iš dalies, žinojo, kur yra tas namas. Apvažiavę apylinkes ir nieko neradę pasibeldėme į vieną iš aplinkinių namų. 

Vienas gyventojas sakė nieko nežinantis, esą įsikūręs ten vos porą metų, tačiau pasiūlė mums pasišnekėti su netoliese gyvenančiu senoliu. Jis mums parodė, kur yra subombarduotas mano tėvų ir senelių namas. Ten buvo vien griuvėsiai, aukšta žolė, todėl net negalėjome įeiti.  

Senolis pasakė, kad kartu su mano tėvu eidavo į bažnyčią ir taip aš susipažinau su žmogumi, pažinojusiu mano tėvą, kai jam buvo dešimt metų. Tada aš padėjau ranką ant senuko peties ir pasakiau: „Pone Juozai, esu Broniaus sūnus“. Abu apsiverkėme, jis buvo labai malonus.

Stovėjome ir kalbėjomės, kaip ta vieta buvo subombarduota, kaip iš lėktuvų krito bombos ir namą sudegino... Buvo žuvusiųjų...

Galėjau „prisiliesti“ prie mirusio tėvo, o apie jį ilgą laiką neturėjau progos pasikalbėti...

Čikagoje lankėsi LRT RADIJO žurnalistai Rūta Kupetytė ir Edvardas Kubilius. Jų kelionė yra dalis projekto „Keturi milijonai“, kuris skirtas Pasaulio lietuvių metams.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.