Lietuvoje

2019.06.16 07:00

Albinas Kentra į akis mirčiai žiūrėjo ir partizanaudamas, ir per Sąjūdį: mes mirti nebijojome

žiūrėkite pokalbio įrašą
Ineta Nedveckė, LRT.lt2019.06.16 07:00

Jeigu Lietuvos kova už nepriklausomybę gautų žmogaus pavidalą, tai neabejotinai būtų Albinas Kentra. Parodykite kitą žmogų, kuris Lietuvą gynė kartu su broliais miške, kalėjo gulage, grįžęs mezgė ryšius su Vakarais, o prasidėjus Sąjūdžiui smogė okupantams visa jėga ir svariai prisidėjo prie nepriklausomybės, kurią turime dabar.

Svajonė telpa Totorių gatvėje

Šiandien A. Kentros svajonė telpa patalpose Totorių gatvėje. Jis vaikšto po čia sustojusias statybas – betoninės grindys, išlygintos, paruoštos dažyti sienos, kyšantys elektros laidai. Daug čia pavyko nuveikti nuo 1992-ųjų, kai miško broliams suteiktos patalpos Lietuvos partizaniniam pasipriešinimui įamžinti. Jau išdėliotos nuotraukos liudija, kad to, ką miško broliai gavo, patalpomis anuomet vadinti nebuvo galima, tai buvo griuvėsiai – be langų ir stogo, su dalimi išorinių sienų.

Jau tada A. Kentra turėjo labai aiškią viziją, kas čia bus: žmonės nuo ankstyvo ryto galės rinktis patalpose, skaityti, domėtis, klausytis ryšininkų dainų, analizuoti neišsemiamus klodus jo filmuotos ir kitaip surinktos medžiagos ir tiesiog būti čia iki pat vidurnakčio. Čia baigiamoje įrengti salėje, pasak jo, galės vykti konferencijos, pasirodyti chorai.

„Jeigu viskas gerai, dar 2–3 metai ir jau veiksim“, – šypsosi 90-metis nepriklausomybės sergėtojas. Tiesa, ryšininkių dainų įrašyti jau nepavyks – nespėta. O nespėta ne dėl tingumo ar entuziazmo trūkumo – šiandien A. Kentra nėra tikras, ar visa tai liks miško brolių rankose. 2012 metais Vyriausybė nusprendė, kad miško brolių iš griuvėsių prikeltas pastatas turi būti nacionalizuotas. Jis supranta, kodėl geroje vietoje esantis namas taip masina valdininkus, tačiau daro viską, kad tai netaptų realybe.

Laisvės gynėjas Albinas Kentra: Lietuva yra pavyzdys, kad kova niekada nesibaigė

„Mūsų Lietuva yra pavyzdys, kad kova už laisvę niekada nesibaigia. Daug ką reikia ištaisyti, daug ką gero reikia padaryti, kad valstybė, tauta išliktų ir neišsivaikščiotų“, – LRT.lt teigia jis.

Bėgdami iš namų nė šuns nespėjo atrišti

A. Kentra gimė 1929-aisiais Gūbrių kaime, netoli Šilalės, turėjo 3 brolius ir 2 seseris. Iš brolių buvo jauniausias.

„Iš vaikystės prisimenu labai sparčiai gražėjančią Lietuvą. Kai ją okupavo, mano brolis įjungė radijo imtuvą, su jauduliu išklausė laidą ir graudžiu balsu sako: „Albinuk, nebėra Lietuvos.“ Tai buvo 1940 m. birželis“, – prisimena A. Kentra.

Jam tuomet buvo 11 metų.

Kai 1944 metais Raudonoji armija pakartotinai veržėsi į Lietuvą, išstumdama vokiečius, po namu, kuriame gyveno Kentrų šeima, buvo iškastas bunkeris. Tai ne tik slėptuvė, bet ir gynybinis įtvirtinimas. „Su šiuo bunkeriu prasideda mūsų rezistencijos istorija“, – pasakoja jis.

Anuomet sovietai prieš Kentrų šeimą neturėjo jokių įkalčių, tad pavojus kurį laiką jiems negrėsė. Naktimis šeima eidavo susitikti su būsimais partizanais ir formuoti būrio. Taip pat pradėti kaupti ginklai.

„Daug ginklų ir šovinių rusai paliko 1941 m. pakrikai bėgdami iš Lietuvos, taip pat buvo ir vokiškų ginklų. Apsiginklavo ūkininkai, kaimo žmonės ir taip mūsų gynyba buvo pajėgi tęstis beveik 10 metų. Juk lietuvių tauta kovojo prieš galingiausią pasaulio totalitarinę valstybę. Vienui viena“, – pabrėžė A. Kentra.

Tačiau ginklais rūpinosi ir jis pats. Būdamas 15 metų nusuko kulkosvaidį nuo tanko, ginklą brolio partizanų būriui parūpino ir iš mokyklos palėpės.

A. Kentros broliai name su bunkeriu tepagyveno iki rudens. Tada jau buvo priversti trauktis į miškus. Pats jis su mama ir seserimis jame dar galėjo likti iki 1945-ųjų pavasario. Tada jau šeimą pasiekė žinia, kad rengiamasi ją ištremti.

„Kai 1945 metais balandžio mėnesį mums pranešė, kad atvažiuoja išvežti, palikome viską – net šuns nespėjome atrišti. Aš nubėgau į greta esantį miškelį ir laukiau sesers, grįžtančios iš gimnazijos, kad pasakyčiau, jog neitų į namus. Tuomet mūsų namais pasidarė gerų žmonių sodybos, bunkeriai miškuose ir kaimuose“, – pasakoja partizanas.

Paskutinę kulką pasilikdavo sau

Būdamas 15 metų jis miškuose priėmė partizano priesaiką ir pasivadino Aušros slapyvardžiu. Mama tapo Motinėle, broliai – Rūteniu Tauru ir Sakalu, sesės – Snaige ir Rasa.

Tačiau Albino partizanavimas baigėsi jau 1946-ųjų liepą. Tądien Šilalėje jis buvo įduotas ginklų tiekėjo. Tada jam teko patirti visko – į veidą atsukti šautuvų vamzdžiai, skaudūs smūgiai iki sąmonės netekimo, kelias paras besitęsiantys tardymai.

„Nežinai, ar gyvas liksi, ar ne. Mane du kartus buvo pastatę sušaudyti. Kai suėmė, nuvežė, 7 enkavėdistai nutaikė ginklus: „Pasakyk, kur kiti. Jei ne – sušaudome.“ Žiūrėjau ramiai, nes mes mirti nebijojome“, – tikina partizanas.

Jis pabrėžia, kad buvo prisiekęs nevykdyti nė vieno stribų reikalavimo: „Visi buvo pasiryžę žūti, jeigu nėra kitos išeities. Ir visuomet paskutinę kulką partizanas pasilikdavo sau.“

NKVD smogikams nepavykus iš partizano nieko išpešti, karo tribunolas jį nuteisė 10 metų Spasko lageryje.

„Į NKVD nagus patekau pirmas, bet tai, kaip dabar suprantu, buvo laimė, nes kitaip nebūtų išaiškintas į laisvės kovų gretas infiltruotas asmuo“, – pasakoja patizanas.

Grįžęs iš lagerio brolių jau nebesurado

Po sunkios dalios lageryje 1954-aisiais grįžęs į Lietuvą A. Kentra brolių čia jau nesurado. Gyva likusi buvo tik mama, vėliau iš lagerių grįžo ir abi seserys.

Motinėlė taip ir slapstėsi visą likusį gyvenimą, neturėjo rusiško paso. Kai 1961-aisiais ji mirė, buvo palaidota slapta, naktį.

Iš gulago A. Kentra grįžo jau su kita pavarde. Būtent tai pasitarnavo jam siekiant taip ir nebaigtų mokslų. Galiausiai jam netgi pavyko įsidarbinti Vilniaus universitete. Čia jis dėstė anglų kalbą ir suprato, kad jos mokoma taip, kad lietuviai angliškai nesusikalbėtų. Dėl to A. Kentra ėmėsi vieno didžiausių projektų savo gyvenime – įkūrė pirmą audiovizualinę laboratoriją. Čia studentai galėjo išgirsti, kaip ta kalba išties skamba.

Jis pripažįsta, kad šis uždavinys pareikalavo išties daug apsukrumo. Pavyzdžiui, universiteto vadovybei pradėjus priekaištauti, A. Kentra įtikino ją sakydamas, kad Baltarusija irgi tokią kuria ir Lietuvoje ji turi būti geresnė.

Atgimimo metraštininkas

Ginklą A. Kentros rankose dar sovietmečiu pakeitė vaizdo įrašymo kamera ir mokamos užsienio kalbos. Jų partizanas pramoko dar kalėdamas lageryje. Daugelis jo likimo draugų politinių kalinių buvo inteligentai, iš jų daug galima buvo išmokti.

Mokėdamas užsienio kalbų, A. Kentra per Sąjūdį darydavo spaudos konferencijas ir informacija, paskelbta per jas, pasklisdavo po užsienį: „Reikėjo įeiti į įvairių šalių spaudą. Tai tęsiau visą laiką, nes informacinis darbas labai svarbus.“

Norint kuo aiškiau pasauliui atskleisti, kas vyksta Lietuvoje, A. Kentrai teko pabuvoti karščiausiuose Atgimimo taškuose.

„Pavyzdžiui, Spaudos rūmai. Esu prie parlamento ir kažkas pasako, kad tankai važiuoja į tą pusę (galvojo, kad prie Televizijos bokšto). Neturiu automobilio. Staiga pasitaiko Antanas Burokas, jis turėjo automobilį. Sakau: „Pasivejam tankus“, – su šypsena pasakoja Atgimimo metraštininkas.

Ir ne tik pasivijo, bet ir aplenkė: „Iššoku iš automobilio ir pasitinku atvažiuojančius tankus. Dar nufilmavau, kaip vikšrai gręžia velėną.“

Kai šaudo, visi išsilaksto, bet tik ne lietuviai

Rezistentą tą dieną sužavėjo ginti Spaudos rūmų besirenkantys gyventojai. Jie tiesiog išlipdavo iš pro šalį važiuojančių autobusų ir troleibusų ir eidavo ant pastato laiptelių – tiesiai į akistatą su desantininkais.

„Priešą kartais įveikia drąsa – nekreipi dėmesio į kulkas, nekreipi dėmesio, ar išliksi gyvas, ar ne. Atsipalaidavęs dirbi darbą, kuris reikalingas“, – teigia jis.

Tas priešinimasis, pasak kovotojo, jau yra lietuvių genuose. O dvasia, kuria dabar spinduliuoja Lietuvos kariai, leidžia jam jaustis ramiam.

„Pasaulyje, kai sprogdina, kai šaudo, visi išsilaksto, o Lietuvoje buvo priešingai“, – pabrėžia jis.

Grėsmė gyvybei A. Kentrai nesibaigė su grįžimu iš lagerio. Mirčiai į akis pažiūrėti teko ir Atgimimo metu.

„Tankas, išsiliejo benzinas aikštėje, o aš bėgu filmuoti. Tą benziną bet kada gali uždegti ir sudegsiu. Tokių pavojų teko daug patirti“, – pasakoja partizanas.

Atgimimo metraštininkas yra sukaupęs labai daug filmuotos medžiagos, ji vis dar skaitmeninama. Epizodais iš jos A. Kentra dalijasi su tais, kuriems įdomi Lietuvos pasipriešinimo istorija: „Pamatę tą medžiagą jie pažino ne Europos istorijos puslapį, o visą knygos skyrių. Tai rodo, kaip mažai užsienį pasiekė informacijos apie tikrąją padėtį mūsų krašte.“

Jis ketina savo filmuotai medžiagai parengti titrus anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis, pats juos įskaityti. Tik tam trūksta laiko.

„Trūksta laiko dėl to, kad kaip ir po Antrojo pasaulinio karo turime ginti miško brolių rūmus“, – akcentavo jis.

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius