Lietuvoje

2019.08.04 06:59

Kaip lietuviai suvokia vaikų auklėjimą: nuo rykštės iki bauginimo visą gyvenimą

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.08.04 06:59

Bet kokį smurtą taikantys tėvai vaikui sukelia didžiulį nesaugumo jausmą, tokie vaikai patiria sudėtingų vidinių išgyvenimų, o vėliau patys būna labiau linkę smurtauti prieš savo vaikus, diskusijoje apie smurtą bei fizinių bausmių taikymą sakė Vilniaus universiteto ekspertai.

Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakultete vyko diskusija „Už vieną nemuštą dešimt muštų duoda“, kurios metu įvairių sričių ekspertai analizavo, kokį poveikį turi vaiko patiriamas smurtas.

Anot VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesorės, konsultavimo ir mokymo centro vadovės Romos Jusienės, fizinės bausmės vaikams vienareikšmiškai daro neigiamą poveikį – ji kritikuoja tėvų nuomones, kai šie sako, jog ir juos vaikystėje mušė, tačiau jie užaugo gerais žmonėmis. Profesorė teigia, kad atlikus tyrimą paaiškėjo, jog vaikystėje mušti ir tas bausmes pateisinę tėvai fizines bausmes paprastai naudojo ir auklėdami savo vaikus.

„Matau daugybę klientų, jau suaugusių žmonių, kurie vaikystėje buvo mušti. Tokios pasekmės neretai būna skaudžios“, – apgailestauja R. Jusienė.

Jos teigimu, didžioji dalis kalinimo įstaigose esančių žmonių taip pat vaikystėje patyrė fizinių bausmių.

„Ką tai rodo kalbant apie fizinių bausmių efektyvumą? Matome, kad jos neišauklėjo žmonių dorų“, – svarsto R. Jusienė.

Kuo vaikas skiriasi nuo žmogaus?

Psichologijos instituto profesorė pasakoja, kad atliekant tęstinius tyrimus galima teigti, jog fizinės bausmės ir jų taikymas ne tik neprognozuoja geresnio vaikų elgesio, bet ir sukelia didesnių emocinių sutrikimų. 2009 m. tyrimas parodė, kad abiejų tėvų, o ypač mamų, taikomos fizinės bausmės vaikams sukelia sudėtingų vidinių išgyvenimų, depresijos jausmą ar kitų emocinių sunkumų.

„Kodėl suaugusieji vis dar taiko vaikams bausmes? Jaunesniems, silpnesniems, labiau pažeidžiamiems... Kodėl suaugusieji galią turi demonstruoti fizine jėga? Vienas iš atsakymų – bejėgiškumas“, – tikina R. Jusienė.

Ji argumentuoja, kad tėvai vidinį išgąstį bei sveiką vidinės galios jausmą, jog sugeba būti gerais žmonėmis ir tėvais, kompensuoja išoriniu galios demonstravimu – fiziniu smurtu.

Anot R. Jusienės, situaciją Lietuvoje palyginus su situacija Latvijoje matyti, kad Lietuvoje tėvai dažniau taiko fizines bausmes. Tai, sako profesorė, galima paaiškinti labai paprastai – tuo metu, kai buvo atliktas šis tyrimas, Latvijoje jau ilgiau nei 10 metų galiojo vadinamasis nemušimo įstatymas, buvo priimtos atitinkamos nuostatos netaikyti fizinių bausmių ugdant ir auklėjant vaikus. Ji pabrėžia, kad Lietuvoje tėvai dažniau taiko psichologinę kontrolę, pavyzdžiui, sukelia vaikams kaltės jausmą, grasina.

Išskirti galima ir tai, sako R. Jusienė, kad tėčiai fizinių bausmių taiko dažniau nei mamos, o berniukus tėvai muša dažniau nei mergaites. Profesorė teigia, kad 2005 m. 57 proc. apklaustų tėvų sakė, kad auklėdami vaikus taiko fizines bausmes, o 64 proc. tėvų vaikystėje patys buvo baudžiami tokiomis priemonėmis.

„Kodėl niekada nesvarstome, kad suaugusius žmones reikėtų bausti fizinėmis bausmėmis? Mėgstu klausti, kuo vaikas skiriasi nuo žmogaus. Jei kalbame apie pagarbą žmogui ir jo poreikius, tai vienas esminių kiekvieno žmogaus, o ypač vaiko, poreikis yra saugumas. O mes skriaudžiame vaikus. Bet kokį smurtą, o ypač fizinį, taikantys tėvai vienareikšmiškai sukelia vaikui didžiulį nesaugumą“, – apgailestauja R. Jusienė.

Tėvai tampa grėsmės šaltiniu

VU Psichologijos instituto docentė dr. Danguolė Čekuolienė kelia klausimą, ką muštas vaikas darys rytoj. Anot jos, vaikystėje patirtas smurtas daro įtaką ir tolimesniam gyvenimui. Docentė pateikia pavyzdį, kai į kliniką kreipėsi aštuonių savaičių mergaitės mama, ji skundėsi sunkiai toleruojamais dukros priepuoliais. Dukros verksmą ši mama interpretavo kaip tyčinį prieš ją nukreiptą elgesį, kuris sukelia pačią mamą bauginančius pykčio ir smurto protrūkius, agresiją.

Pasak D. Čekuolienės, pasikalbėjus su motina paaiškėjo, kad vaikystėje ji pati patyrė mamos smurtą, o blogiausias moters prisiminimas – isteriškas motinos klyksmas. Moters santykiai su tėvu taip pat buvo komplikuoti – jis buvo priklausomas nuo alkoholio ir tik vieną kartą skubiai sugrįžo namo, kai ji, būdama vaikas, jam pranešė, kad jos gyvybei gresia pavojus.

Pasak VU profesorės, dabar ta moteris pati tapo mama, o jos dukros verksmas iš praeities nesąmoningai prikelia isterišką mamos klyksmą. Taigi, daro išvadą D. Čekuolienė, vaikystėje patirtos traumos, pavyzdžiui, fizinis smurtas, prognozuoja elgesio sutrikimus, o žmogus, iš kurio vaikas tikisi saugumo jausmo, ir yra grėsmės šaltinis.

D. Čekuolienės teigimu, jei šalia tėvų vaikas jaučiasi saugus, jis geba išreikšti ir suprasti savo emocijas, o jei vaikystėje žmogus patiria stiprų stresą, jis ir suaugęs negali reflektuoti bei suprasti, kas su juo vyksta streso metu.

Patyrusieji smurtą negeba valdyti emocijų

Dėstytoja pasakoja apie atliktą tyrimą, kurio metu buvo kalbamasi su paaugliais, turinčiais įvairių elgesio problemų, ryškių agresijos apraiškų.

„Mažai kas susimąsto, kas darosi to paauglio viduje. Tačiau kai mes pažiūrėjome į jų kasdienybę ir tai, kas su jais vyksta, tai buvo kraupus vaizdas. Dažniausiai praleidžiamas aspektas, kad toks elgesys atsiranda bėgant laikui, jis akumuliuoja daug nepalankių šeimos ir aplinkos veiksnių, kur daug smurto – ir fizinio, ir ekonominio, ir seksualinio“, – kalba D. Čekuolienė.

Pasak jos, smurtą patyrę vaikai pokalbių metu vengė kalbėti apie artimus santykius, apie santykius šeimoje, o kartais elgdavosi itin agresyviai, net grasindavo. Tokie vaikai, sako ji, kito žmogaus veiksmus iš anksto suvokia kaip priešiškus ir nukreiptus į jį, pavyzdžiui, kitam žmogui nusišypsojus, smurtą patyręs vaikas tokį veiksmą gali suprasti ne kaip draugiškumo, o kaip pašaipos ženklą.

„Tas traumuotas vaikas sunkiai tvarkosi su neigiamomis emocijomis ir greičiausiai yra linkęs jas nukreipti, nusisukti, užpulti kitą, nes suprasti, kas darosi, jam labai sunku“, – tvirtina D. Čekuolienė.

Liaudies pedagogika – rykštės pedagogika?

Kalbėdama apie lietuvių liaudies pedagogiką, VU Filosofijos fakulteto dėstytoja Irena Stonkuvienė kelia klausimą, ar tikrai liaudies pedagogika yra rykštės pedagogika. Anot jos, pasirinkimą vaikus bausti fizinėmis bausmėmis tėvai argumentuoja tuo, kad tokios yra mūsų tradicijos, todėl tokia situacija priimama kaip duotybė, iš kurios nebegalime išaugti, nes prarastume savastį.

Pasak I. Stonkuvienės, vieni pagrindinių liaudies pedagogikos auklėjimo metodų yra drausminimo metodai, o geras elgesys traktuojamas tarsi savaime suprantamas. Čia galime atkreipti dėmesį ir į patarles, sako dėstytoja, pavyzdžiui: „Negirk dienos be vakaro.“

„Šis momentas be galo svarbus. <...> Liaudies pedagogikoje nebuvo pagyrimų, bet 2006 m. duomenys rodo, kad lietuviai linkę apdovanoti savo vaikus. Ne dėl to, kad myli, o dėl to, kad jaučia kaltę, jog skiria jiems per mažai dėmesio, baudžia, todėl tas apdovanojimas yra labiau kaip kompensacija ir nuodėmių atpirkimas“, – aiškina specialistė.

Dažniausiai mušė už neklausymą

Kaip sako I. Stonkuvienė, kitas liaudies pedagogikos auklėjimo metodas – bauginimas. Pradedama bauginti nuo mažens ir bauginama iki mirties – skiriasi tik bauginimo priežastys, kalba ji. Pavyzdžiui, mažus vaikus siekiama apsaugoti nuo neigiamos aplinkos įtakos ir pavojų, šiuo atveju gąsdinama varlėmis šulinyje, vėliau – vilkais miškuose. Pasak I. Stonkuvienės, bauginimas tęsiasi iki pat mirties – suaugusieji paprastai gąsdinami Dievu, o net ir bažnyčioje vyrauja nuostata apie Dievo baimę, o ne Dievo meilę.

Specialistės teigimu, vis dėlto tėvai vengdavo pasakoti išties baisias pasakas, todėl neretai būdavo sakoma, kad geriau naudoti fizines bausmes, o ne be reikalo bauginti. I. Stonkuvienė pasakoja atlikusi tyrimą, kurio metu kalbėjosi su žmonėmis apie smurto naudojimą šeimoje.

„Neretai bausmės įrankiai namuose būdavo eksponuojami, tačiau, jei paklausi informantų, kaip dažnai juos iš tiesų mušdavo, išaiškėdavo, kad jie nėra gavę dažniau nei kai kurie iš mūsų, o dažnai ir už tą patį. <...> Dažniausiai mušdavo už neklausymą, bet tai gana dažnai būdavo dėl tėvų bejėgiškumo. Informantų nuomone, juos mušdavo ne iš piktumo, o suaugę jie paprastai to nelaikydavo net bausme, nemanė, kad tai jiems kaip nors pakenkė“, – prisimena I. Stonkuvienė.

Kaip ji sako, svarbią reikšmę turi ir kultūriškai susiklostę tėvo bei motinos personažai – mama vaizduojama kaip mylinti ir švelni, o į tėčio „pareigas“ įeina įkrėsti vaikui. Taip dažniausiai yra ne dėl to, kad tėčiai yra smurtautojai, pabrėžia I. Stonkuvienė, o dėl to, kad iš visuomenės jie jaučia spaudimą, – nemažai tėvų patys nenorėdavo mušti vaikų.

Pasak specialistės, ir anksčiau būdavo tokių smurtinių atvejų, kai vaikus žiauriai mušdavo, ir nors visuomenė norėdavo įsikišti, o kaimynai girdėdavo, kaip vaikai verkia, visgi vyravo ta nuostata, kad tai, kas vyksta šeimoje, yra šeimos reikalas.