Lietuvoje

2019.06.13 05:30

Į Seimo konservatorių gretas grįžtantis Adomėnas: skyrybų be emocinių pėdsakų nebūna

Modesta Gaučaitė, LRT.lt2019.06.13 05:30

Pokyčiai Seime nerimsta. Kol valdantieji derasi dėl naujos koalicijos sudarymo, persistumdymai vyksta ir opozicijoje. Vienas po kito politikai jungiasi prie konservatorių frakcijos. Kol kas paskutinis prisijungęs, tiksliau, grįžęs į šią frakciją, – Mantas Adomėnas. Tiesa, jis atviravo, kad skyrybų be nuoskaudų nebūna, ir sukritikavo buvusius partijos kolegas.

Portalas LRT.lt vasarą publikuoja interviu su įvairiais politikais bei kitų sričių atstovais. 

Kvietimo grįžti į frakciją, iš kurios prieš metus pasitraukė, M. Adomėnas sulaukė visai neseniai. Iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos jis pasitraukė po to, kai partijos Priežiūros komitetas nutarė, kad M. Adomėnas turėtų būti šalinamas iš partijos dėl galimų ryšių su korupcijos byloje įtariamu koncernu „MG Baltic“.

Pats M. Adomėnas portalui LRT.lt pasakojo, kad kvietimas grįžti į frakciją buvo netikėtas. Ir nors Seime jis vėl dirbs konservatorių frakcijoje, kol kas apie grįžimą į partiją nekalba, nes tam kelią užkerta partijos įstatai, o ir ar pats nori – nežino.

– Kaip manote, kodėl jus iš partijos pašalinę konservatoriai vėl pakvietė prisijungti prie frakcijos?

– Klausimas turbūt ne man turėtų būti adresuotas, o frakcijos vadovui, kodėl jis pasikvietė. Tačiau galiu spėti, kad dirbant ir matant, jog į Europos Parlamentą išeina tokie žmonės, kaip Andrius Kubilius, akivaizdu, kad partijos intelektualinio potencialo niekada nebūna per daug. Turbūt su tuo labiausiai viskas ir susiję.

Iš tikrųjų, plika akimi žiūrint matyti, kad reikia naujos strategijos, reikia galvoti apie naujas idėjas ir turbūt nėra labai daug žmonių, kurie galėtų tai daryti.

– O jūs tikėjotės to kvietimo grįžti į frakciją?

– Buvo ganėtinai netikėta. Aš jau buvau išbraukęs iš gyvenimo galimybių akiračio tą politinę jėgą ir tai privertė iš naujo pasižiūrėti į viską. Aišku, reikia suprasti, kad tai – kvietimas į frakciją, ne į partiją. Į partiją grįžti, aišku, yra ir formalių kliūčių, bet jei jų ir nebūtų, aš žiūrėčiau šiek tiek skeptiškiau į tai.

Per beveik metus, praleistus atskirai nuo tos politinės jėgos, žiūrėdamas nebe iš vidaus, o iš išorės, pradėjau matyti daug daugiau dalykų, kurie mus skiria. Mano ideologija nepasikeitė – kaip buvau konservatorius iki įstodamas į Tėvynės sąjungą, taip esu ir išėjęs iš jos, matau poreikį tą ideologiją plėtoti ir ginti.

Tačiau matau, kiek elementų partijoje yra visai svetimi. Arba jiems ta pasaulėžiūra nerūpi, arba jie atvirai yra priešiški ir t. t. Grįžimas į partiją man būtų žymiai labiau komplikuotas ir asmeniškai.

– Ar jaučiate TS-LKD pasitikėjimą jumis? O gal jis susvyravo po to, kai buvote pašalintas iš partijos?

– Manau, kad partijos pirmininko pasitikėjimas manimi ir yra išreikštas tuo, kad buvau pakviestas grįžti į frakciją. Reikia pasakyti, kad dalis radikalesnių frakcijos kolegų garsiai ir aršiai protestuoja, o atlaikyti tai nėra lengva. Tai rodo tam tikrą jo pasitikėjimą.

Ar aš galiu pasitikėti? Dialogas prasidėjo, bet jis atsiranda ne iš karto. Pasitikėjimo kreditas yra, bet skyrybos nepraeina be emocinių pėdsakų. Gali sutarti nebesipykti, bet tokios meilės iš pirmo žvilgsnio turbūt nebebus.

– Kaip, žiūrėdamas iš šiandienos perspektyvos, vertinate partijos Priežiūros komiteto sprendimą jus šalinti iš partijos, nors, tarkime, Lauryno Kasčiūno nepašalino?

– Laikausi tos pačios pozicijos, kurios laikiausi ir prieš metus. Tą sprendimo kardinalumą diktavo ne mano galimo nusižengimo apimtis, o kiti motyvai. Valdas Benkunskas (jis vadovauja TS-LKD Priežiūros komitetui – LRT.lt) gal kada nors sau prisipažins, kas privertė jį keršyti, nes išsiaiškinti, kaip buvo iš tiesų, jam nerūpėjo. Jam rūpėjo surasti tinkamų žodžių, kuriais galėtų nubausti. Jis faktografijos smarkiai nesiaiškino. Taip, kaip ir prieš metus, taip ir dabar manau, kad tai nebuvo adekvatus sprendimas.

– Jus iš partijos pašalino, nes, kaip teigiama, tenkinote „MG Baltic“ interesus. Kaip jūs tą visą situaciją aiškinate?

– Vienintelis dalykas, kurį galiu sau prikišti, tai, kad balsavau dėl tos pataisos, kuri, kaip paskui paaiškėjo, buvo svarbi „MG Baltic“ interesams. Tuo metu, nematant to paveikslo, kuris į viešumą iškilo 2016-ųjų gegužę, matyti, kad tai interesų tenkinimas, buvo labai sunku. O jokių kitų interesų aš netenkinau ir tas bandymas primesti, kad prieš G. Landsbergį kandidatavau, nes to reikalavo „MG Baltic“, yra visiškas faktų iškraipymas.

To paprasčiausiai nebuvo. Aš buvau apsisprendęs kandidatuoti į partijos pirmininkus dar tada, kai nebuvo aišku, kad A. Kubilius atsistatydins. Kitaip tariant, V. Benkunsko santykis su tiesa yra labai paviršutiniškas. Tačiau tai ne mano partija, ne mano daržas ir ne mano pupos, jeigu jiems tinka tokie žmonės, kurie gana ciniškai žiūri į faktus, į tiesos paieškas, bet vadovauja Priežiūros komitetui, – ką aš galiu padaryti? Ir kodėl man turėtų rūpėti?

Taip pat skaitykite

– Nebūnant partijoje gyventi lengviau?

– Organizaciškai – taip (šypsosi). Nesaisto įsipareigojimas daugybei skyrių. Juose yra daug puikių žmonių, su kuriais turėtum važiuoti, bendrauti, kalbėti apie politiką. Logistiškai dabar yra žymiai paprasčiau. Aišku, kita vertus, sunku yra tai, kad tos bendruomenės, tų tikrai puikių žmonių, man stinga. Jie irgi išreiškė apgailestavimą. Tai yra sunkesnis momentas.

Tačiau dabar suprantu, kodėl Lietuvoje žmonės taip nenoriai jungiasi į partijas. Kai pabuvau truputį ne partijos nariu, pradėjau suprasti, kad tai yra gana dygliuotos bendruomenės. Praeini tą narystės ribą kaip kokią spygliuotos vielos zoną ir atsiduri tvirtovėje, kur visi vienas kitą atpažįsta iš tam tikrų slaptažodžių, iš ideologinių žodžių, kuriuos sako, ir laiko vienas kitą vos ne šventųjų bendruomenės nariais. Suprantu tą tvirtovės mentalitetą, jis, viena vertus, save pateisina. Bet kai pabūni už sienų, supranti, kad toje tvirtovėje vienu klausimu tiesos yra daugiau, kitu – mažiau.

Tai nekeičia mano bendros ideologinės nuostatos. Vis dar manau, kad konservatizmas yra svarbiausia ideologija. Pirmiausia turbūt todėl, kad klasikinis konservatizmas, kaip jis suprantamas, bando pabrėžti, kad nėra vienos doktrinos ar tezės, kurią kartodamas išspręsi visuomenės problemas. Jis kaip tik sako, kad pagrindinės vertybės konfliktuoja. Tarkime, jei tu nori labai daug laisvės, nukentės valstybės saugumas. Reikia ieškoti protingo vidurio, kuris, viena vertus, nenuskriaustų žmogaus teisių, bet galėtų užtikrinti ir kitus svarbius dalykus. Konservatizmas yra pozicija, kuri leidžia moderuoti.

Kas mane liūdina šiuolaikiniame konservatizmo projekte, kuris yra TS-LKD? Tai dalies žmonių nuėjimas į aklas ideologines pozicijas. O klasikinis konservatizmas, kurį Lietuvoje siečiau su A. Kubiliumi, mato, kad viskas nėra taip paprasta, kad yra įtampa ir visą laiką turi ieškoti optimalaus, kūrybiško, išmintingo sprendimo.

– Paskutiniu metu jūs dirbote Mišrioje Seimo grupėje. Ten žmonių yra tikrai įvairių. Kaip sekėsi dirbti?

– Būtent, kad dirbi su ta pačia etikete, bet ne kartu. Galiu pasakyti, kad kartu mes dirbome su Aušra Maldeikiene, Aušrine Armonaite, Gintaru Steponavičiumi, Bronislovu Mateliu. O Mišri grupė yra tuo įdomi, kad ji iš tikro nėra frakcija, buvimas joje niekuo neįpareigoja – nei bendru balsavimu, nei kažkuo kitu.

Su kita žmonių dalimi, pavyzdžiui, su Petru Gražuliu, mes ne tik kad niekada kartu nedirbome, bet nelabai ir susitikdavome.  Aišku, nėra smagu būti vienoje grupėje su žmonėmis, kurių pažiūros yra pačios atgrasiausios. Bet, kita vertus, supranti, kad tai nėra klubas, o duobė, į kurią sumeta visus, niekam nepriklausančius. Nepavydžiu kolegoms, kurie liko ten ir bus kontroliuojami radikalesnių personažų.

Taip pat skaitykite

Mišri grupė konceptualiai yra nesąmonė. Mišri iš ko? Iš kitų frakcijų? Ne. Šiaip turėtų, kaip civilizuotame parlamente, vadintis Nepriklausoma grupe – kurie nepriklauso frakcijoms. Tada būtų lengviau suprasti, nes dabar atrodo, kad ta mišri grupė yra tarsi frakcija šalia kitų.

–  Gabrielius Landsbergis sakė, kad keli „valstiečių“ frakcijos nariai panoro prisijungti prie opozicinės frakcijos. Ar jums teko girdėti apie tokius norus?

– Man nėra nežinoma, kad yra tai svarstančių žmonių, bet nepasitarnaučiau nei savo, nei jų ar TS-LKD frakcijos interesams, jei juos įvardinčiau. Taip, tokių yra, ir ne vienas. Būdami žmonės, jie laukia optimalaus laiko, kada pereiti. Galbūt laukiama, kaip iškris kortos politinių jėgų persidėliojime, kuris susijęs su Vyriausybės patvirtinimu, ar neatsiras naujų frakcijų. Žmonės svarsto pozicijas, bet manau, kad ilgai nelauks, nes visi supranta, kad jei nori bent minimalaus patikimumo, turi bent metams likus iki rinkimų persikelti į kitą frakciją.

– Jūs, kaip švietimo ekspertas, kritikavote buvusią švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę dėl Vyriausybės reformų – tiek aukštojo mokslo, tiek bendrojo ugdymo. Kaip vertinate dabartinį ministrą Algirdą Monkevičių?

– J. Petrauskienė yra puiki specialistė. Mano pagrindinė kritika buvo todėl, kad ji, kaip politikė, nedarė tų dalykų, kuriuos matė kaip specialistė. Darė žingsnių, kuriuos diktuoja ne jos ekspertinės įžvalgos, o politinės konsteliacijos, ir savo ekspertiškumu suteikė savotišką priedangą politiniam Sauliaus Skvernelio cinizmui.

Ministras A. Monkevičius yra visai kitokio tipo politinė figūra. Jis yra toks reikalų tvarkytojas, tikrai ne reformatorius. Emociškai nekyla noras išsakyti jam tokių pačių reikalavimų, kokie buvo keliami J. Petrauskienei. Ji buvo reformatorė. Ji atėjo reformuoti, ją buvo galima kritikuoti dėl to, kad ji nedaro reformų ar daro jas netinkamai.

Dabar net nekyla noras ginčytis, nes supranti, kad ministras atėjo nuraminti visko, nuraminti bendruomenių ir kad drastiškų pokyčių nebus. Bendrąja prasme manau, kad J. Petrauskienė buvo geresnė ministrė, atsakinga už švietimą, nes ji kėlė teisingų klausimų ir su ja buvo galima kalbėtis. Iš A. Monkevičiaus galima tikėtis stabilumo, bet stabilumas labai blogoje situacijoje yra stagnacija. Bet ar gali būti šioje Vyriausybėje, likus metams iki rinkimų, drąsių reformų planų? Labai abejoju. Manau, kad A. Monkevičius bus patvirtintas iš naujo, bet niekam nuo to daug geriau nebus.

– Jei toliau kalbėtume apie aukštąjį mokslą, matome, kad kai kurių universitetų jungimas stringa. Seimas metams nukėlė Vilniaus ir Šiaulių universitetų sujungimą, kalbama ir apie stringantį Mykolo Romerio ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto konsolidavimą. Ar buvo galima tai numatyti tik pradedant reformą?

– Į tuos jungimus buvo žiūrima kaip į biurokratines pratybas – be deramų lėšų, be deramos paramos. Vienintelis jungimas, kuris pavyko, tai Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) prijungimas prie Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), pakeliui prigriebiant Aleksandro Stulginskio universitetą. Jis pavyko tik todėl, kad LEU, kaip institucija, buvo praktiškai nebegyva, jai buvo sustabdyta galimybė priimti naujų studentų, problemos buvo gilios. Todėl jos perėmimas įvyko sklandžiai.

Bet vėlgi buvo nusižengta pirminiam reformos planui, kad pedagoginės studijos persikelia į Kauną. Dabar jau VDU, visiškai nesibodėdamas susitarimų, skelbia, kad ir Vilniuje vykdys priėmimą. Pasirodė, kad tai buvo būdas VDU kelti koją į Vilnių.

Taip pat skaitykite

Bendrąja prasme, palyginti su lėšomis, kurių universitetų jungimams skiriama Vakaruose, Lietuvoje buvo skirti visiški trupiniai. Natūralu, kad tuomet prasideda institucinė kova už išgyvenimą. Tą mes matome ir ŠU atveju, ir MRU su VGTU, kur nesutariama dėl vizijos.

Kažkada sakiau, kad MRU ir VGTU jungimas man atrodo konceptualiai įdomiausias, nes du skirtingo profilio universitetai susijungia komplementarumo principu. Tačiau nėra mediatoriaus, kuris pasakytų, kad vyksta ne MRU suvirškinimas, o dviejų akademinių bendruomenių sujungimas bendram darbui. Būtų labai gaila, jei ši galimybė būtų iššvaistyta.

–  O apskritai, žiūrint į dabartinę politinę padėtį, ar reformos vyksta?

– Manau, kad reformos apskritai nevyksta. Reforma vadinama tai, kas nėra reforma. Tai blogai dėl dviejų dalykų. Vyriausybė sako, kad padarė daug reformų, o iš tiesų tik truputį pakeitė darbo mokesčių skaičiavimo sistemą, įvedė etatinį apmokėjimą ir t. t. Bet iš tikro nė viena reforma neįvyko. Kas yra reforma? Realus pokytis, siekiant naujos kokybės.

Blogai ne tik tai, kad Vyriausybė giriasi reformomis, nors iš tiesų pasikeitė tik apskaičiavimo tvarka ir kažkokie buhalteriniai mechanizmai. Blogai ir tai, kad žmonės pavargsta nuo reformų. Sako: „Žiūrėkit, kiek reformų padarė, o niekas nepasikeitė.“ Reikia sutelkti politinę valią, nes reikia reformų. To paties švietimo reformų, kurios keistų kokybę: gali tekti ir mokyklų tinklą peržiūrėti, ir su universitetais kažką daryti. Tokios reformos nuovargis bus didžiulis, kaip gali būti ir kitose srityse.

Reikia labai aiškiai sakyti, kad reformos nevyksta. Reforma turi turėti aiškų tikslą ir aiškią naują kokybę. O perstumdyti figūras ir pavadinti tai reforma yra tingu ir diskredituoja pačias reformas. Tai labai liūdna, nes Lietuvai reformų reikia.

– Šiuo metu jūs nepriklausote jokiai partijai. Ar ketinate dalyvauti 2020 metų Seimo rinkimuose? Jei taip, su kokia politine jėga?

– Kol kas nenoriu atskleisti visų kortų. Galiu pasakyti, kad dar anksti atsakyti į tokį klausimą. Viena vertus, visada buvau entuziastas to, kad žmonės neturėtų būti politikoje be galo ir būti tik todėl, kad neturi daugiau, ką veikti.

Todėl man labai patrauklus grįžimas į akademinį gyvenimą. Tačiau jaučiu, kad tie tikslai, kuriuos sau kėliau 2008 metais eidamas į politiką – pakeisti švietimą, švietimo, kultūros politiką, – iki šiol yra nepasiekti. Nenoriu kol kas sakyti, kad liksiu politikoje, bet nenoriu sakyti ir kad išeisiu, nes jei jau savaitė politikoje yra ilgas laikas, tai metai yra dar ilgesnis, daug kas gali pasikeisti.

Prasmingai prisidėti prie kaitos tikrai norėčiau. Dar kartą būti opozicijoje ir stebėti, kaip niekas nevyksta, neatrodo prasmingas laiko leidimas. Laikas nuspręsti, kokia ateitis laukia, manau, dar neatėjo.