Lietuvoje

2019.06.13 14:52

„Barnevernet“ Norvegijoje lietuvių akimis: vieniems kelia siaubą, kitiems – pasitikėjimą

Giedrė Čiužaitė, Adomas Šimkus, LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2019.06.13 14:52
LRT RADIJO projektas „Keturi milijonai“. Norvegijos lietuvių istorijos

Aš manau, kad žiniasklaida yra galingas ginklas ir ji gali viską pasukti į tą pusę, į kurią nori – tai buvo išpūstas burbulas, LRT RADIJUI projekte „Keturi milijonai“ apie Norvegijoje atimamus vaikus komentuoja gydytoja Birutė Stankūnienė, neretai vertinanti, ar prieš vaiką buvo smurtaujama.

Dviejų vaikų mama Šarūnė Bartašiūtė tikina, kad tokios istorijos, kai iš tėvų yra atimami vaikai, turi dvi puses.

Šiuo metu Lietuvoje gyvenanti Indrė dėl sprendimo palikti Norvegiją teigia visiškai nesigailinti. Tokio kardinalaus žingsnio priežastis – baimė dėl Norvegijos vaiko gerovės apsaugos tarnybos „Barnevernet“ galių. Kaip LRT RADIJUI sako Indrė, gyvenimo ramybę sudrumstė laikas, kai vaikai buvo masiškai paimami iš emigrantų šeimų.

„Mano sūnui buvo ketveri ir jis nebuvo labai ramus vaikas – nuolat dūkdavo darželyje. Vieną dieną mano vyras nuvažiavo jo pasiimti ir pamatė „Barnevernet“ automobilį, kurio viduje gulėjo daug segtuvų. Vyras pasiėmė vaiką, iškart atvažiavo pas mane ir pasakė, kad mes grįžtame į Lietuvą“, – išgyvenimais dalijasi Indrė.

Tik kirtusi Švedijos sieną moteris pranešė tuometinei darbovietei, jog nežino, ar dar pasirodys darbe – šeima norėjo kuo greičiau susirasti saugų kampą.

„Pasakiau, kad, jeigu viskas bus gerai, aš grįšiu ir išdirbsiu man likusį laiką, o tada išeisiu. [...] Grįžę į Lietuvą palikome berniuką vyro sesei, nuvažiavome į vaikų teises Norvegijoje, susitvarkėme visus dokumentus ir vyro sesuo tapo oficialia vaiko globėja, kol grįžome. Jautėme baimę, kad kas nors gali atsitikti ir Lietuvoje“, – pasakoja iš Norvegijos pabėgusi moteris.

Indrė teigia apie pusmetį gyvenusi baimėje, kad, laiku neatvykusi į darželį pasiimti sūnaus, gali jo ten neberasti. „Vyras važiuodavo iš darbo beveik 100 kilometrų ir bijodavo nespėti pasiimti vaiko dėl kamščių. Apie pusmetį gyvenome baimėje“, – LRT RADIJUI sako Indrė.

Yra ir kita pusė

Viena iš Lietuvių bendruomenės lyderių, rengiančių konsultacijas ir tėvystės kursus emigrantams, Lina Baltrukonienė į Indrės išgyvenimus žiūri kiek kritiškai. „Mes n kartų vėlavome į darželį atsiimti vaikų, skambinome ir sakėme, kad esame kamštyje ir nieko nenutiko“, – atkerta L. Baltrukonienė.

Lietuvių bendruomenės atstovė tikina suprantanti tėvų išgąstį dėl griežtos vaiko teisių apsaugos sistemos Norvegijoje. „Jeigu tavo elgesys pradedamas kvestionuoti, o tu nemoki paaiškinti, kaip iš tiesų yra, tai kelia daug baimės. Natūralu, kad žmogus nesijaučia saugiai“, – sako L. Baltrukonienė.

Š. Bartašiūtė apie susidūrimą su „Barnevernet“ tarnyba atsiliepia teigiamai. Anot moters, Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba padėjo jos šeimai integruoti vaiką norvegiškoje mokykloje.

„Mano sūnus niekaip negalėjo susirasti draugų, nes jo bendraamžiai buvo visiškai kitokio mąstymo – jie iš mano sūnaus tyčiojosi. „Barnevernet“ padėjo galutinį tašką ir iš mokyklos pareikalavo ieškoti išeičių, kad mano vaikas galėtų integruotis“, – pasakoja Š. Bartašiūtė.

Reaguodama į drastiškus Indrės šeimos veiksmus, Š. Bartašiūtė atkerta, jog taip paprastai vaikų niekas neatima.

„Man atrodo, kad tokios istorijos turi dvi puses ir vienos jų mes nešgirdome. Mano pažįstamas Norvegijoje neteko trijų vaikų. Aš lygiai taip pat jo gailėjau, kol neišgirdau, kad jam pateikti kaltinimai dėl savo vaikų seksualinio išnaudojimo. Tą pagrindžiančių įrodymų taip pat buvo“, – LRT RADIJUI tvirtina Š. Bartašiūtė.

B. Stankūnienė pritaria, kad tokios istorijos neatskleidžia dalies informacijos. Kaip bebūtų, gydytoja teigia, kad emigravusių tėvų baimę prarasti savo atžalas sukelia nežinia ir kalbos trūkumas.

„Pirminis atvažiavusių šeimų tikslas – susirasti darbą, užsidirbti pinigų ir įsitvirtinti, o integracinis aspektas paliekamas nuošaly. Norvegų kalbos žinių trūkumas sukelia nepasitikėjimą bendruomene. [...] Žmonės, kurie nebendrauja su norvegais ir dirba aplinkoje, apsuptoje užsieniečių, visiškai nesiintegruoja, o tai išugdo baimę“, – komentuoja gydytoja.

Vaikų paėmimas – išpūstas burbulas

B. Stankūnienės teigimu, tuo momentu, kai kelios šeimos neteko savo vaikų, buvo išpūstas didžiulis burbulas, paveikęs Lietuvos visuomenę. Ji priduria, kad „Barnavernet“ turi tylejimo įžadus, kurių negali sulaužyti ir kalbėtis su žiniasklaida apie priimtus sprendimus.

„Jeigu žmonės nėra susipažinę su situacija ir nepažįsta bendruomenės, atsiranda labai didelė baimė prarasti vaiką. Aš manau, kad žiniasklaida yra galingas ginklas ir ji gali viską pasukti į tą pusę, į kurią nori. Tai buvo išpūstas burbulas“, – įsitikinusi B. Stankūnienė.

L. Baltrukonienė pritaria, kad tokios bylos paliečia itin jautrią informaciją, kurios paviešinti negalima. „Pasirašoma konfidencialumo sutartis, kuria pasižadama niekam neviešinti žinomos informacijos. Dėl to jie ir nekalba“, – priduria L. Baltrukonienė.

Nors, L. Baltrukonienės teigimu, vaiko teisių apsaugos tarnyba dažnu atveju atlieka daug puikių darbų, pašnekovė sutinka, kad ši institucija neturėtų būti tokia uždara. Tai, anot L. Baltrukonienės, yra dalis problemos.

„Priimdama jautrius sprendimus, paliečiančius daug žmonių, ši tarnyba turėtų atsižvelgti ne į vieno ar dviejų žmonių nuomonę – į minėtų sprendimų priėmimą turėtų būti įtraukiama daugiau specialistų, kad šie pasakytų, kas yra gerai. Uždarumas nėra į naudą nei visuomenei, nei pačiai institucijai“, – akcentuoja L. Baltrukonienė.

Vaikų auklėjimas skiriasi

Vertindama tėvų elgesį su vaikais, Š. Bartašiūtė tikina, kad norvegai su savo ir net svetimais vaikais elgiasi kur kas tinkamiau. Pasak jos, žmonės turi atkreipti dėmesį ne tik į savo, bet ir į kitus žmonių atžalas, kurie yra viso pasaulio ateitis.

„Pastebėjau skirtumus tarp lietuvių draugų, kurie tempia savo vaiką ir su juo elgiasi ne kaip su žmogumi. Apie 90 proc. norvegų į savo ir į kitų atžalas žiūri kaip į sau lygiavertes“, – komentuoja Š. Bartašiūtė.

L. Baltrukonienė priduria, kad Norvegijoje vaikai užauga be baimės išsakyti savo nuomonę. „Manau, kad taip yra dėl to, nes jie nėra pajutę baimės būti nuskriaustiems“, – teigia pašnekovė.

Gydytojos teigimu, vaikų auklėjimas Norvegijoje ir Lietuvoje skiriasi, tačiau po truputį matomas supanašėjimas.

„Lietuvoje į vaiką įdedama daugiau vilčių, ką jis turėtų veikti ir ko išmokti. Norvegijoje vaikai yra asmenybės, jie nuo pat ankstyvo amžiaus pasisako, ko nori, išreiškia savo nuomonę ir yra laisvesni. Žinoma, mano draugų vaikai auga taip pat, kaip ir maniškiai, nors ir gyvena Lietuvoje, tai, manau, kad daug kas keičiasi“, – teigia gydytoja.

Norvegijoje lankėsi LRT RADIJO žurnalistai Giedrė Čiužaitė ir Adomas Šimkus. Jų kelionė yra dalis projekto „Keturi milijonai“, skirto Pasaulio lietuvių metams.

Išsamiau – laidos „10–12“ įraše (teksto viršuje).

Parengė Gabrielė Sagaitytė.