Lietuvoje

2019.06.11 21:12

Politologė: kritika valstybei turėtų būti suvokiama ir kaip kritika pačiai Grybauskaitei

Liko lygiai mėnuo ir viena naktis iki naujojo šalies prezidento inauguracijos. Gitanas Nausėda pakeis dešimtmetį šaliai vadovavusią Dalią Grybauskaitę. Antradienį Seime nuskambėjęs jos metinis pranešimas buvo trumpiausias iš visų – tik 2 075 žodžiai. Tarp tų žodžių – ir frazė „Iš esmės su valstybe viskas gerai“.

Ar tikrai su valstybe viskas gerai? Apie tai LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“– politologai Ramūnas Vilpišauskas ir Rima Urbonaitė.

– Pati prezidentė savo kalboje kalbėjo, kad kova su korupcija perauga į kovą su Konstitucija. Jeigu yra tokia situacija, ar tikrai galima konstatuoti, kad su valstybe yra viskas gerai?

R. Urbonaitė: Mes jau šiek tiek šaržavome, kad tai buvo vienas pirmųjų sakinių, jog viskas su valstybe gerai, o paskui buvo daug „bet“. O viskas, kas pasakyta iki „bet“, ne visai yra tiesa. Šiuo atveju reikia pasakyti, kad mes įvertiname tam tikras tendencijas, ir tas sakinys turbūt rodo tą tendenciją, kad vis dėlto mes einame tam tikro progreso keliu. Tačiau tų iššūkių, kurie atsiranda ir keičiantis valdžioms, ir ateinant naujiems sprendimų priėmėjams, ir apskritai visuomenėje, valstybėje, manau, niekada netrūko ir netrūks. Tai vis dėlto tas kelias, kuriuo einame, įvardytas kaip pakankamai pozityvus.

Tačiau labai aiškiai yra identifikuotos tos problemos, ir šiuo atveju būtent vienas iš aštresnių taškų šioje kalboje buvo Konstitucijos klausimas, kai mes matome, jog noras keisti Konstituciją yra labai labai dažnas. Dažnai netgi yra labiau pagal poreikius tam tikros politinės grupės, bet ne formuojamas pagal valstybės poreikius. Tai tą galima matyti.

R. Vilpišauskas: Man atrodo, kad 10 metų prezidentavus reikia rasti tą subtilų balansą, kai tu turi ir parodyti paskutiniame metiniame pranešime, ką padarei būdama prezidente ir kaip prisidėjai prie šalies raidos ir svarbiausių visuomenės problemų sprendimo. Kita vertus, lygiai taip pat išlaikyti distanciją ir kritinį vertinimą, ypač, kaip ir būdinga prezidentei, kalbant apie tai, kas vyksta Seime, ką sprendžia valdantieji, ką daro Vyriausybė.

Man atrodo, kad visas metinis pranešimas ir yra šito balanso paieškos, ir taip jau galima suprasti iš to, ką sakė prezidentė, kad užsienio politikoje, tarptautinėje arenoje Lietuva yra pripažįstama, gerbiama, ir, žinoma, reikia pripažinti čia ir prezidentės indėlį. Yra padaryta nemažai darbų ir kalbant apie teismų veiklą, kai kurias kitas sritis. Ji taip pat daug kalbėjo ir apie įvairias visuomenines iniciatyvas, socialines akcijas. Bet tiek kalbant apie Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių apsaugą, tiek apie tas pačias nuolat primenamas reformas, kurių ėmėsi ir ši Vyriausybė: švietimo, sveikatos apsaugos, pensijų, ji gana kritiškai įvertino tai, ką dabartiniai valdantieji yra nuveikę per daugiau nei porą metų.

– Bet iš tiesų prezidentė gana kritiškai ir net įspėjimų tonu kalbėjo apie laisvę ir laisvo žodžio išsaugojimą. Ji minėjo, kad tai yra pasikėsinimas į žodžio laisvę, netgi nacionalinio saugumo reikalas. Kartu turime omenyje valdančiųjų bandymą politizuoti LRT. Iš tiesų – įspėjimas ateinančiam prezidentui, kad bus politikų, kurie gali bandyti daryti įtaką. Ar tai yra jos draugiškas patarimas Gitanui Nausėdai netapti valdančiųjų kišeniniu šalies vadovu?

R. Urbonaitė: Taip. Ir jos žinutės buvo kelios, ir kalbant apie tarptautinę erdvę, kad nereikėtų leisti, jog valstybė galėtų būti kažkaip stumdoma, o kaip tik reikėtų to tvirto stuburo ir tarptautinėje arenoje. Aišku, čia galima daug diskutuoti, kiek mes galime pasiekti, kur yra mūsų ribotumai, bet čia irgi buvo aiški žinutė.

Dėl tų kalbėjimų, dėl įvairių bendradarbiavimų su kaimynais, kad irgi reikėtų labai aiškaus vektoriaus ir labai tvirto stuburo ir kalbant ir apie mūsų vidų, tai yra ir apie mūsų demokratijos būklę, ir šiuo atveju apie tuos pamatinius principus. Tai akivaizdu, kad vėlgi yra žinutė, jog yra dalykai, dėl kurių mes net neturėtume diskutuoti. Vienas iš jų yra būtent ta žodžio laisvė, nors iš kitos pusės puikiai suprantame, kad politikos ir žiniasklaidos santykis yra labai komplikuotas, ir politikai labai dažnai nori žiniasklaidą taip padėlioti, kad ji kuo labiau būtų palankesnė jiems.

Tos žinutės tokios buvo, nors manau, kad jos yra ir kartu bendro pobūdžio, ne tik prezidentui G. Nausėdai, kuris priesaiką priims po mėnesio, bet iš kitos pusės ir apskritai visiems politikams, kad yra pamatiniai ir principiniai dalykai, kurie neturėtų būti judinami.

R. Vilpišauskas: Man atrodo, gana aiški žinutė išrinktajam prezidentui buvo apie tai, kad Lietuvos žmonės, kaip mano prezidentė D. Grybauskaitė, tikisi, kad prezidentas nebus pasyvus politinio gyvenimo stebėtojas, kad nebus nustumtas į paraštes, o aktyviai dalyvaus ir dirbs sprendžiant Lietuvos problemas.

Bet ko, man atrodo, galima per šiuos 10 metų pasigesti, tai prezidentės aktyvesnio telkiančio ir bendradarbiaujančio vaidmens santykyje su Seimu. Ne tik šiuo –  ir su ankstesniais Seimais, ir jų valdančiosiomis daugumomis ar mažumomis, ir Vyriausybe. Man atrodo, iš tiesų čia buvo mažiau pastangų ar mažiau pasiekimų, kalbant apie prezidentės 10 darbo metų, negu kad užsienio politikoje.

– Prezidentė valdantiesiems negailėjo kritikos, kalbėjo ir apie politinę kultūrą, galbūt jos stoką, ir apie bandymą draudimais valdyti visą tautą, bet valdančiųjų pirmininkas kritikos negirdėjo. Ar iš tiesų jos ten nebuvo?

R. Urbonaitė: Čia turbūt jau nėra nieko naujo, kai bandoma tą kritiką arba ignoruoti, arba bandoma pasakyti, kad turbūt kalbos apie „tijūno bizūną“ yra kalbos apie pačią save. Galbūt tai yra kažkoks bandymas šaržuoti, humoro tam tikra forma permesti kamuoliuką atgal. Vis dėlto sveikas kritikos nepriėmimas. Taip, tu gali su ja nesutikti, bet negebėjimas jos įvertinti ir priimti to, kas yra svaru, yra mūsų politikų tam tikra problema. Tai tik dar kartą įrodo būtent tai, kad prezidentės santykis su šita valdančiąja dauguma labai komplikuotas. Apie jokį potencialą telkti, vystyti dialogą mes nelabai ir galime kalbėti.

Nors turėčiau pasakyti, kad ir su ankstesnėmis vyriausybėmis, ir daugumomis niekada nebuvo jokio medaus mėnesio ar dar kažko, jeigu mes pažiūrėtume pranešimus. Kitaip tariant, tas kalbas, kurios buvo skirtos, pavyzdžiui, 2010 metais, kai tie patys konservatoriai buvo valdžioje, – ten jokios panegirikos tuometei Kubiliaus vyriausybei nerasime. O paskui, kai jau ji baigė beveik savo darbą, buvo šiek tiek įvertinta, kad gerai, išvengėme krizės. Bet tos kritikos buvo labai daug ir visoms vyriausybėms. Toks kelias buvo, bet ar jis optimalus ir pats geriausias? Galbūt iš laiko perspektyvos labiau pamatysime, bet kartais politikoje balansavimas, bendro vardiklio ieškojimas vis dėlto gali leisti pasiekti geresnių rezultatų.

– Ar buvo tame pranešime kiek nors savikritikos, kurią tarsi pastebėjo valdančiųjų lyderis Ramūnas Karbauskis? Nes tie patys valdantieji, ypač jų premjeras Saulius Skvernelis atviru tekstu yra pasakęs, kad šalyje yra vienintelis neklystantis žmogus, turėdamas omenyje šalies vadovę.

R. Vilpišauskas: Savikritikos aš neradau, bet, man atrodo, gerai tai, kad prezidentė pripažino daugelio kitų Lietuvos žmonių indėlį į tai, kas yra gero Lietuvoje, kalbant ir apie verslą, verslo iniciatyvas, ir apie akademinį pasaulį, ir apie menininkus, apie visuomenininkus. Čia yra brandos požymis. Tai, kad savirefleksijos, kritinio požiūrio į savo pastangas keisti situaciją Lietuvoje ten, kur ją reikia keisti, trūksta – nėra nieko naujo.

Mes tik praėjusiais metais girdėjome tokį lakonišką pripažinimą apie tai, kas nepavyko. Tiesiog turbūt tai yra toks asmenybės bruožas ir prie jo daug kas priprato. Kas man dar patiko šiame pranešime – pasirodė gana brandu tai, kad kalbama apie privačias įvairias iniciatyvas, visuomenines iniciatyvas ir grįžimas prie vertybių svarbos. Pavyzdžiui, užsienio politikoje vertybių svarba, man atrodo, iš tiesų yra šis tas naujo ir iš esmės labai panašu į tai, ką Valdas Adamkus užsienio politikoje labai pabrėždavo. Tas yra įdomu.

– Valdo Adamkaus metiniai pranešimai, beje, būdavo kokius porą kartų ilgesni, negu paprastai skaitydavo D. Grybauskaitė. Laukdami šio paskutinio pranešimo, daug kalbėjome ir LRT RADIJUJE, ir portale LRT.lt, ir per LRT TELEVIZIJĄ. Visi tikėjosi ir prognozavo, laukė, koks jis bus. Ar tokį jūs abu įsivaizdavote 10-ąjį paskutinį metinį pranešimą prieš perleidžiant postą kitam prezidentui?

R. Urbonaitė: Mes, aišku, čia susikuriam kažkokius idealius vaizdinius, kaip tas pranešimas turėtų atrodyti, ir kiekvienais metais vis sakome, kad kažkas buvo nepadaryta. Paskui, beje ir deja, greitai tie pranešimai pasimiršta, nes kartais juose ir politikams tos žinutės būna svarbios. Iš kitos pusės, tai, kas yra kritikuojama, jog kažkas mūsų valstybėje nėra gerai, manau, kartu turėtų būti suvokiama ir kaip kritika pačiai prezidentei dėl to, kad niekas politinėje sistemoje neveikia izoliacijoje, ir tai politikams labai svarbu suvokti, kad dėl to mes atsakomybę ir dalijamės nuo rinkėjų iki prezidento ir iki kiekvieno Seimo nario atsakomybės.

Aišku, jos našta yra visai kitokia, kuri slegia pečius, bet taip yra. Aš dėl to ir vertinu, kad dėl to jame ir buvo kritikos, bet iš kitos pusės buvo pozityvumo ir laisvės leitmotyvas. Tai paskutiniam pranešimui galbūt visai yra gerai.

Dienos tema. Ar metinėje ataskaitoje tikrai girdėjome draugišką patarimą naujajam prezidentui netapti „kišeniniu“ politiku?