Lietuvoje medikai klaidas slepia ir apsimeta, kad jų nedaro, nes už jas reikia brangiai mokėti. Dažnai – dar ir iš savo kišenės. Todėl ir ligos istorijas gydytojai įpratę rašyti taip, „kad prokuroras neprisikabintų“. Taip Seime vykusioje konferencijoje kalbėjo medikai.
Rašyk kaip prokurorui
„Yra gynybinė medicina, ir klaidos slepiamos. Priėmimo skyriuje dirbu beveik dvejus metus ir nepadariau nė vienos klaidos. Nes taip yra, tokia Lietuvos realybė“, – aiškina Jaunųjų gydytojų asociacijos narė Gabrielė Mickutė.
Tiesa, ji sako žinanti ne vieną ir ne du atvejus, kai klaidų padaryta, bet apie jas kalbama tik artimiausiame rate, su tais, kuriais pasitiki.
„Su kolegomis aptarėme, pasišnekėjome ir pagalvojome, kaip reikėtų daryti kitą kartą, kad tos klaidos nebūtų. Bet visa tai vyksta tokiuose pogrindžiuose“, – iliustravo ji.
Kaip aiškina Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Asta Kubilienė, šiuo metu galioja tvarka, kad medikui padarius klaidą žmogus kreipiasi į teismą, tada prokurorai apklausia gydytojus. „Prasideda tokia kaip nusikalstamos veiklos karuselė“, – sakė A. Kubilienė.
Vienos klaidos istorija
Lietuvoje mediciną studijuoti pradėjusi Lina Grauslytė sakė taip pat mokyta klaidų neafišuoti. „Rašai ligos istoriją – rašai kaip prokurorui: taip, kad niekas neprisikabintų“, – atviravo ji. Todėl ne kartą nustebo, kai su klaidos kultūra susidūrė Jungtinėje Karalystėje.
Anesteziologijos reanimatologijos rezidentė tiksliai žinojo, ką reikia daryti, kai jai į rankas pakliuvo lemtingas pacientas.
„Suvaldyti situaciją mums, kaip ir daugeliu atvejų, reikėjo vadinamosios centrinės prieigos. Tai yra didžiulis kateteris, įvedamas per vieną iš didžiųjų venų iki širdies. Tada ten galima tiekti visus medikamentus, kurie užtikrins, kad dirbs širdis, kad bus pakankamas kraujo spaudimas išlaikyti gyviems kitiems organams“, – aiškino L. Grauslytė.
Ji pabrėžė, kad tai nėra išskirtinė procedūra, daugybę tokių buvo padariusi dar iki rezidentūros studijų. Po procedūros padaryta rentgeno nuotrauka parodė, kad kateteris teisingoje vietoje, pacientui skirti vaistai.
Kitą dieną grįžusi į darbą medikė sužinojo netikėtą žinią – pasirodo, kateterį į širdį ji įvedė ne per veną, o per miego arteriją.
„Tai arterija, kuri suteikia visą kraujotaką smegenims. [...] Ne tik kad aš ten įvedžiau kateterį – aš ten dar ir paleidau bėgti visus vaistus. Ir tuos, kurie sutraukia kraujagysles“, – pabrėžė ji.
Ne medikams miego arterijos pažeidimą ji paaiškino taip: kaip Quentino Tarantino filmuose, kai perpjaunamas kaklas ir visos sienos aptaškomos krauju. Būtent taip, pasak jos, ir būna ją pažeidus. Ji šioje arterijoje padarė piršto storio skylę.
„Geriausiu atveju, žmogui reikės gyvybei grėsmingos operacijos tai sutvarkyti. Blogiausiu atveju, dėl paskirtų vaistų į šitą kateterį jam sukėliau globalų vienos smegenų pusės insultą, po kurio jis mirs. Šimtu procentų“, – kalbėjo medikė.
Suvokusi, ką padarė, ji jau įsivaizdavo, kad jai gresia deportacija ir medikės karjeros pabaiga. Tačiau iš tiesų toliau sekė mokymasis iš klaidos.
Kaip mokėsi iš klaidos
Visų pirma ji turėjo užpildyti keliolikos puslapių formą, kas tądien nutiko, po to – susėsti su intensyvios terapijos konsultantais pasikalbėti. Taip pat pačiai medikei reikėjo pacientą pažadinti iš komos ir įvertinti, kokio dydžio žala jam padaryta: „Kiek jis galūnių judins, kiek nejudins, kiek jis bus gyvas, kiek nebus. Tai turėjau padaryti pati.“
Pati ji turėjo ir susisiekti su žmogaus šeima, pasikviesti ją į ligoninę ir paaiškinti, kas atsitiko. „Čia jau nebuvo galimybės sakyti „įvyko komplikacija, kažkas nutiko“. Ne. Aš turėjau atsisėsti ir pasakyti: „Aš padariau, aš sukėliau tokį pavojų“, – teigė L. Grauslytė.
Po to – dar vienas pokalbis su konsultantais, kuriame reikėjo paaiškinti, ką ji kitą kartą darys kitaip ir ką galima padaryti, kad daugiau niekas šioje ligoninėje tokios klaidos nepadarytų. Kitą kartą, kai ji vėl atliko tokią procedūrą, šalia jos stovėjo kolega: „Ne dėl to, kad manimi nepasitikima – dėl to, kad pati labiau pasitikėčiau savimi.“
Į protokolą, kuriuo ligoninėje reikia remtis atliekant tokias procedūras, buvo įtraukta naujų žingsnių, kurie užkardytų tokias klaidas, o į medicinos studentų, besimokančių šioje ligoninėje, „stoteles“, kur jie mokosi atlikti procedūras, įtraukta dar viena – kateterio įvedimo. Pati L. Grauslytė apmokė pirmuosius čia atėjusius studentus.
Galiausiai atvejis, neminint nei gydytojo, nei paciento, buvo aptartas viešame ligoninės darbuotojų susitikime. „Tam, kad būtų žinoma ir suprantama, kad taip gali atsitikti. Ir man daugiau apie tai niekaip nebuvo priminta, nebuvo rodoma pirštais“, – pabrėžė medikė. Po 2–3 mėnesių ji netgi sulaukė paaukštinimo.
Tačiau L. Grauslytė pabrėžia, kad klaidos kultūra nėra dar vienas patogumas medikui. Tai, pasak jos, yra būdas mokytis ir pripažinimas to, kad visi esame žmonės ir visi darome klaidų.
Bręsta pokyčiai
Seimo komitetuose šiuo metu svarstomas vadinamasis žalos be kaltės modelis, kuris užtikrintų, kad atsakomybė, medikams netyčia padarius klaidą, kristų ne ant jų, o ant sistemos pečių.
„Šitas įstatymas leis susitarti su pacientu (netyčinės klaidos atveju), kad jam bus išmokėta kompensacija ir ji nebus išieškoma iš mediko. Įvyko klaida: apgailestaujame, kad ji įvyko, ir pacientas gauna tam tikrą kompensaciją“, – aiškino Sveikatos komiteto pirmininkė A. Kubilienė.
Pasak jos, teismai tokiu atveju bus neapkraunami darbu, o pacientams nereikės 3–5 metus suktis teismų karuselėje.
Tiesa, galimybė kreiptis į teismą liks – tai galės daryti tie, kurių netenkina valstybės skiriama kompensacija.
„Nuo gynybinės medicinos pereisime prie klaidų taisymo, nes dabar, jeigu žinai, kad tuoj ateis prokuroras, slepi klaidą“, – pabrėžė parlamentarė.
Tačiau Jaunųjų gydytojų asociacijos atstovė G. Mickutė sako, kad, įteisinus žalos be kaltės modelį, pakeitus įstatymus, medikai nepradės iš karto dalintis klaidomis, – turi keistis ir pačių gydytojų bei kito medicinos personalo kultūra.
„Gerai, kad pataisos nuo gydytojo ir medicinos personalo nuims kaltę. Tai bus vienas iš aspektų, leidžiančių mums kalbėti. Bet kad mes tiesiog iškart imsime dalintis, tai to nebus“, – teigė ji.
A. Kubilienė patikslino, kad nauja tvarka galios tik netyčia medikams padarius klaidą, o tyčinėmis veikomis laikoma, pavyzdžiui, jeigu medikas dirba neblaivus arba nenueis pas pacientą, pas kurį privalo nueiti. Žalos be kaltės modelis buvo įrašytas į šios Vyriausybės programą.
Praktikoje dabar ikiteisminiai tyrimai medikams dažniausiai pradedami pagal Baudžiamojo kodekso straipsnius:
132 – neatsargus gyvybės atėmimas;
137 – sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo;
139 – nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo;
144 – palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei.
Kaip tikina Lietuvos policija, statistika, kiek tokių ikiteisminių tyrimų pradedama, nėra vedama.
