Maždaug 400 žmonių, minėdami 350-ąsias metines, žygiavo 7 kilometrų kryžiaus žygį. Vilniaus Kalvarijos 1669-aisais Verkių rajone sugalvotos įkurti kaip padėkos Dievui ženklas už lietuvių pergalę prieš rusų kariuomenę 1655–1661 metų Rusijos ir Lietuvos kare.
„Stengiamės pažinti savo istoriją ir savo miestą. Daugybė vilniečių nežino, kas yra Kalvarijos, kryžiaus kelias. Palengva skatiname, kad visa tai garsėtų ir kad žmonės atrastų ne tik kaip kančios kelią, bet ir kaip vilties. Juo labiau, kad Sekminės“, – LRT TELEVIZIJAI kalbėjo kunigas Mozė Mitkevičius.
1669-ųjų birželio 9 dieną Vilniaus vyskupas Aleksandras Sapiega prie Paskutinės vakarienės stoties tarė žodį susirinkusiems maldininkams ir pats vedė juos Kryžiaus keliu, barstydamas iš Jeruzalės atvežtą žemę, sustiprinančią simbolinį Kalvarijų ryšį su Šventąja Žeme.
XVII-ame amžiuje įrengiant Vilniaus Kalvarijas, buvo siekiama kuo tiksliau atspindėti Jeruzalės topografiją, orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu ir atstumus. Aplink esanti teritoriją imta vadinti Jeruzale.
Žmonės sako, kad žygis padeda stiprinti tikėjimą ir skatina bendruomeniškumą.
„Ta visa kelionė yra apmąstymas ir pajautimas Kristaus kelio, skausmo, nuovargio. Toks susitapatinimas su Kristumi labai artimas. Tai man yra tikėjimo stiprinimas“, – kalbėjo žygyje sutiktas jaunuolis.
„Kiekvieną kartą tai yra išbandymas. Išbandymas susiruošti rasti laiko. Dabar virtę tarnyste. Kažkada ėjau kaip tiesiog piligrimė, parapijietė, o dabar apsiimu įvairiausias pareigas, tai tą padaryti, tai tą, tai dabar tai yra ne tik dėl savęs, bet kad ir kitiems būtų gera. Bendruomenės džiaugsmas ir vienybė jaučiasi“, – kalbėjo kita žygio dalyvė.
Po mišių tikintieji kviesti į šventę Kalvarijų pievoje – iškilmingas Mišias, koncertą ir iškylą. Švęsti Sekminių į Vilniaus Kalvarijas kitomis dienomis renkasi šeimos, jaunimas, kunigai ir vienuoliai.
