Lietuvoje

2019.06.09 13:00

Pirmas įrašas Lietuvoje susuktas dar 1917-aisiais: kas filmuota

„Istorijos detektyvai“
Virginijus Savukynas, LRT TELEVZIJOS laida „Istorijos detektyvai“, LRT.lt2019.06.09 13:00

Šiandien savo gyvenimo neįsivaizduojame be vaizdo įrašų. Jie yra visur – kino teatruose, televizijoje, interneto platybėse. Nufilmuoti tai, kas vyksta aplink, gali bet kuris žmogus, turintis išmanųjį telefoną. Tačiau koks kino įrašas pirmą kartą susuktas Lietuvoje?

Kino istorija Lietuvoje prasideda 1917-aisiais, kai vyko I-asis pasaulinis karas. Lietuva buvo okupuota vokiečių. Ir į Vilnių liepos 29 dieną atvyko Vokietijos kaizeris Vilhelmas II -asis. Atvyko traukiniu. Ir stotyje, kaip ir pridera, jis buvo iškilmingai sutiktas. Ta proga buvo pakviestas ir kino operatorius, kuris turėjo įamžinti šias akimirkas. Štai jos.

Pirmajame lietuviškame vaizdo įraše – Vilniuje žygiuojantis kaizeris Vilhelmas II-asis

Šie dvylikos sekundžių trukmės kadrai yra seniausias mums žinomas kino įrašas, padarytas Lietuvoje.

Štai kokį įrašą tą dieną paliko savo dienoraštyje Petras Klimas: „Šiandien į Vilnių atvažiavo kaizeris Vilhelmas. Visos eskorto gatvės tankiai nustatyta kareiviais. Kaizeris išrodo gerai. Geriau bent, kaip pernai. Matyti, Galicijos katastrofa ūpą vokiečiams taiso. Gal ir čia ims varyti ofenzyvą.“

Iš nuotraukų žinome, kad jis aplankė šv. Kazimiero bažnyčią. Vokiečių okupacijos laikais ji buvo paversta evangelikų liuteronų maldos namais.

Ką kaizeris veikė Vilniuje? Aišku, pirmiausia jis norėjo įkvėpti savo kariams drąsos. Antras dalykas, – jam reikėjo galvoti, kas bus po karo. Istorikai teigia, kad kai Vokietija pradėjo karo veiksmus, neturėjo aiškių planų, ką darys su okupuotais kraštais.

„Jau pradėtos daryti tam tikros minčių revizijos, permąstymai ir pradėta galvoti, kokia turėtų būti tolimesnė kaizerinės Vokietijos politika. Esminis momentas yra tas, kad 1914 m. rudenį Vokietijos politikai neturi aiškaus plano, ką jie veiks, jei karas jiems bus sėkmingas. Viskas radosi gana spontaniškai. Jos spontaniškai kildavo ir spontaniškai mirdavo“, – teigia istorikas A. Kasparavičius.

Taigi kokios buvo spontaniškos idėjos dėl Lietuvos karo pradžioje?

Kai užima Kauną, ateina į Vilnių. Užėmus šiuos kraštus, juos pirmiausia reiktų aneksuoti ir įjungti į kaizerinės Vokietijos imperiją. Tokiu panašiu statusu, kokį turi kitos sujungtos Vokietijos žemės. Šie planai nelabai pakito ir jam einant į pabaigą. Tiesiog Vokietijos politikai suprato, kad jiems reikia ir vietos gyventojų pritarimo.

Bet kuriuo atveju vokiečiai norėjo, kad Lietuva būtų provokiška. O tam reikėjo parodyti dėmesį. Tikriausiai tokiu tikslu kaizeris Vilhelmas II-asis atvyko į Vilnių.

Beje, tai buvo ne pirmoji kaizerio Vilhelmo kelionė į Lietuvą. Kai tik 1915 metų rugpjūčio mėnesį vokiečiai užėmė Kauną, vieną didžiausių to meto Rusijos tvirtovių, šios pergalės pažymėti atvyko Vilhelmas II-asis. Apsistojo generalgubernatoriaus rūmuose, dabartinėje Istorinėje Lietuvos respublikos prezidentūroje. Jo garbei vokiečių okupacijos metais net Laisvės alėja buvo vadinama Kaizerio Vilhelmo gatve.

1915 metų gruodžio mėnesį jis taip pat apsilankė ir Vilniuje. Iš to vizito mes žinome daugiau detalių. Štai ką apie tą vizitą dienoraštyje įrašė Petras Klimas: „Pats Wilhelmas eina gana „drūtai“, paprastai kareiviškai apsitaisęs, su bašliku ant ausų. Wilhelmas buvo lipęs ant Pilies kalno, ten, kaip Napoleonas, žiūrėjo į savo nukariautą kraštą iš aukšto apie pusę valandos. Apžiūrėjo taip pat, kaip Napoleonas, šv. Onos bažnyčią ir kažin ką lazda vis rodė. Žmonės jau bešneką, kad Wilhelmas atvažiavęs pažiūrėt, ar gražus Vilniaus miestas – ir jei jam patiksiąs, tai, girdi, Vilniaus rusams jau neatiduosiąs.“

O čia dar iškyla viena paslaptis. Kaizerio vizitą prisiminė ne tik lietuviai, bet ir lenkai. Walerijanas Meysztowiczius štai kaip aprašo Kaizerio vizitą į šv. Onos bažnyčią. Ją aprodė lenkų kunigas Leonas Puciata.

„Rodydamas šv. Onos bažnyčią Vilhelmui, užsiminė apie tuo metu priimtą teoriją, kad tą bažnyčią statęs Konradas von Jungingenas. Vilhelmas pašiaušė ūsus. „O ar kunigas žinai, kas buvo Konradas fon Jungingenas?“ – paklausė. Neužsimindamas apie Žalgirio mūšyje kariavusį giminaitį, kunigas Puciata surado neįžeidų atsakymą: „Tai buvo vienas didžiausių ordino kūrėjų“, – pareiškė. Vilhelmas nebeieškojo priekabių“, – rašoma W. Meysztowicziaus prisiminimuose.

Žinome legendą, kad Napoleonas norėjo ant delno į Paryžių nusinešti šv. Onos bažnyčią. W. Meysztowiczius pateikia dar vieną legendą, kuri, anot jo, buvo populiari tarp to meto lenkų – esą šią bažnyčią pastatė K. von Jungingenas.

Kodėl ši legenda atsirado ir kodėl ji prigijo, sunku pasakyti. Juk Konradas buvo Kryžiuočių ordino vyriausias magistras ir žuvo Žalgirio mūšyje 1410 metais. Jis niekaip negalėjo pastatyti bažnyčios tuometiniame Vilniuje. Be to, puikiai žinome, kad ši bažnyčia pradėta statyti 1495 metais. Taigi žymiai vėliau nei gyveno K. von Jungingenas. Vienintelė sąsaja yra ta, kad jis palaidotas Marienburge šv. Onos koplyčioje. Gal tai lėmė legendos atsiradimą.

Tačiau grįžkime prie kaizerio Vilhelmo II-ojo. Jo pirmasis vizitas Vilniuje turėjo ne tik padrąsinti karius. Buvo ir kitas tikslas. Tuo metu Vilniuje kunigaikštienės Oginskienės rūmuose jau kurį laiką gyveno jo sūnus Oskaras. Taigi šis vizitas buvo ir proga aplankyti savo sūnų. Oginskienės rūmai buvo ten, kur dabar yra įsikūrusi Rašytojų sąjunga. Buvo pasakojama, kad ji atsistojo pasisveikinti kaizerį tik tuomet, kai jis įėjęs į kambarį nusiėmė šalmą.

Beje, matyt tuose namuose vyko ir įnirtingi politiniai ginčai. Aleksandras Szklenikas savo prisiminimuose taip rašo: „Apsigyveno pas sūnų kunigaikštienės Oginskienės rūmuose. Du kartus nusileido žemyn pas kunigaikštienę, o kalbėdamas apie karą labai įsiplieskė ir trankydamas kumščiu į stalą šaukė: „Ne aš sukėliau šią kraujo jūrą!“.“

Ji buvo kilusi iš Poznanės ir buvo labai gerbiama Vokietijoje. Todėl pas ją apsistojo kaizerio sūnus. Ir todėl žinojo savo vertę kaizerio akivaizdoje. Beje, amžininkai rašė, kad ji net kaizeriui priekaištavo dėl karo sukelto bado. Tokią drąsą sau leisti galėjo nedaug to meto vilniečių.