Lietuvoje

2019.06.16 11:46

Homoseksuali mergina apie LGBT Lietuvoje: jaučiasi nesuprasti, serga depresija ir bijo darbdavių reakcijos

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.06.16 11:46

Ne vienas mano pažįstamas LGBT bendruomenės narys sirgo depresija ir bandė žudytis, aš taip pat nemažai laiko jausmus laikiau savyje, bandžiau nuslopinti potraukį moterims ir norą būti su vaikinais, man prireikė maždaug trejų metų, kad galėčiau save priimti, LRT.lt sako LGBT bendruomenei priklausanti Karina Latyšovič.

Mergina pasakoja, kad jai nuo vaikystės buvo diegiama, jog merginos susitikinėja su vaikinais, todėl, net ir jausdama trauką kitoms merginoms, neįsivaizdavo, kad galėtų būti laiminga ir gyventi su kita moterimi.

Anot K. Latyšovič, nors LGBT bendruomenės situacija Lietuvoje gerėja, vis dar turime, kur tobulėti. Merginos teigimu, Lietuva yra puiki vieta siekti karjeros ir kurti šeimą, tačiau ji neatmeta galimybės išvykti į užsienį, kur galėtų susituokti ir kartu kurti gyvenimą.

Birželis minimas kaip LGBT Pride mėnuo. Tai laikas, kai visame pasaulyje vyksta eitynės už lygybę ir prieš priespaudą seksualinės orientacijos ir lyties tapatybės pagrindu. Praėjusį šeštadienį Vilniuje surengtos eitynės „Už lygybę“, jose dalyvavo apie 10 tūkst. žmonių.

– Apie tai, kad priklausote LGBT bendruomenei, jūsų šeima bei draugai žinojo ne visada. Su kokiomis artimųjų reakcijomis susidūrėte, kai pasidalijote savo istorija?

– Tikriausiai esu apsupta labiau išsilavinusių žmonių, todėl faktą, kad priklausau LGBT bendruomenei, visi priėmė labai pozityviai, dėl to nebuvo didelių nesklandumų. Vis dėlto esu susidūrusi su tokiomis reakcijomis, kai žmonės sako, kad mano homoseksualumas yra tik stadija, kuri praeis. Kiti sakė, kad dar nežinau, ko noriu, kad tiesiog dar neradau sau tinkamo vyro.

Iš vieno draugo mamos esu išgirdusi keistą komentarą, kuris man nebuvo priimtinas, – ji stebėjosi, kad aš labai graži, o nesugebu susirasti vaikino. Vyresnė karta tiesiog nesupranta, todėl jiems sunkiau tai priimti, – jie buvo auginti vienaip, o pasaulis dabar vystosi kita linkme.

Dirbu kompanijoje, mano darbdaviai žino, kad priklausau LGBT bendruomenei, dėl to nesulaukiau jokių negatyvių komentarų. Mano šeimoje apie mane žino mama ir brolis, jie priėmė šią naujieną visiškai ramiai ir sklandžiai.

Tačiau kol kas dar nepasakiau savo tėčiui, jis gana konservatyvus žmogus, todėl man sunkiau jam tai pasakyti. Reikia atrasti tam laiko – nėra taip, kad aš slepiuosi, tiesiog tai pasakyti reikia šiek tiek daugiau jėgų. Informacija plinta, LGBT žmonės nebijo pasireikšti ir eina į įvairius renginius, jie tampa geriau matomi, bet daugelis dar bijo darbdavių reakcijos ir slepiasi.

– Kai kuriems LGBT žmonėms prireikia šiek tiek laiko save priimti, jie bėga nuo savo jausmų, stengiasi juos pamiršti. Ar su tuo susidūrėte ir jūs? Papasakokite savo istoriją.

– Manau, kad apie savo homoseksualumą žinojau visą gyvenimą, tačiau mano aplinkoje tokių žmonių, kaip aš, nebuvo. Nuo vaikystės man buvo įdiegta, kad merginos susitikinėja su vaikinais, tačiau trauką merginoms jaučiau visada, tiesiog niekada negalėjau pagalvoti, kad šie jausmai galėtų būti kas nors rimčiau.

Kai mokiausi universitete, kuriam laikui išvažiavau mokytis į užsienį, ten pamačiau, kad yra labai skirtingų žmonių, susidūriau su kitokiu požiūriu – ten nesvarbu, kokiai socialinei grupei priklausai ar kokių pažiūrų esi. Bestudijuodama pradėjau galvoti, kad galiu būti biseksuali, tačiau vėliau pradėjau domėtis LGBT tema ir supratau, kad man patinka moterys.

Prireikė maždaug trejų metų, kad galėčiau save priimti. Kol savęs nepriimi, negali ir kitiems parodyti, kad tau viskas yra gerai, kad tavęs nereikia guosti ir kad esi patenkintas, o gyvenimas nuo to nesikeičia. Po kelerių metų apie savo jausmus papasakojau artimiausiems draugams, jie puikiai tai priėmė ir leido jaustis normaliai. Tačiau vaikinai mano pasakojimą priėmė šiek tiek asmeniškai, jie tarsi klausė, kodėl man nepatinka vaikinai, kas jiems blogai.

Tikriausiai sunkiausia buvo pasakyti mamai, nes ji – artimiausias žmogus, todėl bijai, kad tavęs nesupras ir nepriims. Neslėpsiu, manau, kad mano mamai buvo šokas, ji stebėjosi, tačiau iš jos niekada neišgirdau kokios nors replikos.

Kai kurie žmonės klausia, ar nenoriu turėti vaikų, stebisi. Tačiau aš nematau problemų – vaikų aš turėsiu. Pašaliniai žmonės kažkodėl labai mėgsta susirūpinti LGBT žmonių ateitimi ir šeimos planavimu. Juk ne kiekvienas to nori, ne kiekvienam to reikia. O jeigu homoseksualūs žmonės nori vaikų, visada galima įsivaikinti, taip pat yra dirbtinio apvaisinimo galimybė. Aš apsvarstysiu visus galimus variantus.

Kartais susiduriu ir su tokiais stereotipais, kai žmonės sako, jog esu per daug graži būti lesbiete, – žmonės įsivaizduoja, kad homoseksualių merginų plaukai trumpi, jos vyriškos, mėgsta berniukiškus dalykus... Kiti mano, kad homoseksualūs vaikinai yra labai mergaitiški, tačiau tai netiesa – yra visokių žmonių.

– Ar augdama jautėte, kad gaunate užtektinai informacijos LGBT tema, ar vis dėlto trūko žinių?

– Manau, kad vaikai apie LGBT turėtų sužinoti anksčiau, tačiau vaikų nereikia versti pasirinkti, o dabar mokykla skiepija vieną ideologiją. Nors esu iš Vilniaus, niekada negirdėjau apie LGBT, tai buvo tema, kurios visiškai neišmaniau: nei turėjau tokių draugų, nei mane mokė, kad tai normalu.

–  Ar manote, kad atviras kalbėjimas apie LGBT padėtų bendruomenės nariams, ypač paaugliams ar vaikams, save priimti?

– Mano mokykloje buvo berniukas ir mergaitė, kurie priklausė LGBT. Kiti iš jų šaipėsi, jų seksualinę orientaciją pateikė taip, tarsi jie būtų nenormalūs. Neturėtų taip būti – derėtų, kad vaikai nuo vaikystės būtų ugdomi taip, kad suprastų, jog priklausyti LGBT yra normalu.

Ne vienas mano pažįstamas LGBT bendruomenės narys sirgo depresija, bandė žudytis. Taip nutinka dėl to, kad visuomenė jų nesupranta – dauguma žmonių jaunystėje neranda, su kuo pasišnekėti, todėl emocijas ir jausmus išgyvena vieni. Aš taip pat nemažai laiko jausmus laikiau savyje, bandžiau nuslopinti potraukį moterims ir būti su vaikinais, nekalbėti šia tema.

Man buvo skiepijama, koks yra šeimos standartas, – tiek mano šeimoje, tiek edukacinėje sistemoje. Visą gyvenimą save mačiau kaip susituokusią su vyru. Mano mintyse net nebuvo tokios idėjos, kad būsiu su moterimi ir gyvensiu laimingai. To aš dabar siekiu.

Manau, kad einame geru keliu. Mano brolis, jam šiuo metu yra 17 metų, labai palaiko LGBT bendruomenę, jis pasakojo, kad jo mokykloje tai taip pat gerai priimama. Galbūt žmogui, kuriam pasakai, iš pradžių gali būti keista, bet tik dėl to, kad visą gyvenimą tave matė vienaip, o dabar – šiek tiek kitaip. Vis dėlto požiūris neturėtų pasikeisti.

– Ar pastebite, kad bėgant laikui žmonių reakcijos keičiasi, o visuomenė darosi liberalesnė?

– Sunku atsakyti, nes savo socialinėje aplinkoje matau daug liberalių žmonių, tačiau paskaičiusi komentarus pastebiu ir daug homofobiškų pasisakymų. Vis dėlto su visomis savo merginomis einu susikibusi rankomis ir niekada nesulaukiu jokių komentarų. Ar situacija būtų tokia pati ir prieš penkerius metus? Tikriausiai tada viešumoje savo merginos už rankos nebūčiau laikiusi – ir pati nebūčiau savęs priėmusi, ir nemanau, kad visuomenė būtų tai priėmusi.

– Kartais susidaro įspūdis, kad dažniau kalbame apie homoseksualius vyrus, o homoseksualios moterys yra tarsi pamirštos, apie jas kalbame mažiau. Kaip jūs vertinate LGBT temos pateikimą visuomenėje?

– Apie homoseksualias moteris yra kažkodėl nutylima ir kalbama mažiau, nors Lietuvoje tikrai yra nemažai lesbiečių ir biseksualių merginų. Keista, kad homoseksualūs vaikinai dažniau sulaukia kokių nors neigiamų komentarų nei merginos, todėl manau, kad merginoms šiek tiek lengviau – ne todėl, kad žmonės tolerantiškesni, kai kuriems tai tiesiog gražu.

Tačiau tokie žmonės nesuvokia paprasto dalyko – tai nėra kaip nors ypatingai gražu, tai yra tiesiog meilė ir tikri jausmai. Man taip pat yra sakę, kad, kadangi esu mergina, mane toleruoja, tačiau, jei būčiau homoseksualus vaikinas, tolerancijos neliktų.

– O kaip vertinate bendrą LGBT situaciją Lietuvoje? Kaip manote, kokių pokyčių labiausiai reikėtų?

– Lietuva yra puiki vieta siekti karjeros ir auginti vaikus ar kurti šeimą. Vis dėlto aš galbūt planuoju išvykti į užsienį. Viena pagrindinių priežasčių ir yra tai, kad ten būtų paprasčiau kurti šeimą – gali susituokti, lengviau auginti vaikus, o Lietuvoje pripažįstama tik užsienyje sudaryta partnerystė, todėl yra tokių niuansų, kai svarstau, ar norėčiau su tuo ateityje kovoti.

Nors Lietuva tobulėja, reikėtų daugiau edukacijos ir švietimo moksleiviams bei vyresnio amžiaus žmonėms. Pagelbėti galėtų ir ministrai bei kiti politikai – jie yra Lietuvos veidas, o jei pradėtų rodyti iniciatyvų, galėtų pakeisti situaciją. Viena yra kalbėti, tačiau visai kita yra daryti.