Lietuvoje

2019.06.05 17:48

Čikagoje gyvenanti lietuvių rašytoja Vilma Kava: čia man patinka laisvė

Rūta Kupetytė, Edvardas Kubilius, LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2019.06.05 17:48

Emigravus į Ameriką jaučiama euforija, tačiau kiek vėliau imama be galo ilgėtis gimtinės, taip LRT RADIJUI sako Čikagoje gyvenanti žurnalistė ir rašytoja Vilma Kava. Nors atvykęs į Ameriką žmogus privalo prisitaikyti, nes čia nėra giminaičių, kurie galėtų padėti, pašnekovės teigimu, kiekvienas turi galimybė būti savimi.

– Ilgą laiką gyvenote Lietuvoje, buvote žurnaliste, tačiau atsidūrėte kitoje Atlanto pusėje. Kaip taip nutiko?

 – Kartais gyvenimas būna labai įdomus. Jeigu būčiau planavusi gyvenimą Amerikoje, nežinau, ar viskas būtų taip susiklostę. Vieną dieną atvykome pailsėti į Ameriką ir pamatyti pasaulį, tačiau pasilikome 13 metų.

– Kas taip patraukė Amerikoje? Kodėl žmonės nusprendžia viską mesti ir emigruoti?

– Man labai sunku atsakyti į šį klausimą. Mes su dukra ne kartą kalbėjome, kodėl taip atsitiko, tačiau iki šiol neradome atsakymo.

Vienintelė priežastis, kuri man šauna į galvą – laisvė. Žinoma, pagalvotumėte, kad Lietuvoje taip pat yra laisvė, tačiau Amerikoje man daug erdviau, plačiau – visa tai mane užbūrė.

– Kaip atrodo gyvenimas Čikagoje?

– Mes čia gyvename lietuvišką gyvenimą: valgome lietuviškus patiekalus, organizuojame tiek lietuviškų renginių, kad nespėjame apsilankyti amerikietiškuose, kurie taip pat nepaprastai traukia.

Čikaga yra trečias didžiausias miestas Valstijose, čia yra absoliučiai viskas, ko žmogui reikia. Šiame mieste kiekvienas turi galimybę tobulėti ir rasti veiklą pagal savo poreikius.

– Kaip atrodo pirmieji mėnesiai atvykus į svetimą šalį?

– Dažniausia pradedama nuo paprastų darbų. Gyvenimą svetur žmogus pradeda nuo pirmo šaukšto, pirmo rankšluosčio ir įsikūrimo.

Dabar yra labai smagu, nes visus jungia socialiniai tinklai, kur galima paprašyti paramos, tave gali rekomenduoti ir duoti darbą. Amerikoje aš jaučiau didelį aplinkinių palaikymą.

Kiekvienas tavo virsmo procesas turi tam tikras fazes. Kai tik atvyksti, jauti begalinę euforiją. Viskas atrodo kitaip, todėl bandai pažinti naują kontinentą ir visko išmokti. Kiek vėliau ateina liūdnoji fazė, kai pasiilgsti namų ir žmonių, kuriuos palikai gimtinėje. Tenka visą tai praeiti ir galiausiai užaugti.

– Ar čia atvykusi ilgėjotės žurnalistikos?

– Labai. Norėjau rašyti, tačiau nemokėjau anglų kalbos. Manęs nepriėmė į „Draugo“ redakciją, todėl pradėjau dirbti kitame laikraštyje. Kiek vėliau tapau „Draugo“ redakcijos tarybos nare, kartais rašydavau, tačiau didžiąją dalį laiko rūpinausi kitais dalykais.

Mane žavi „Draugo“ redakcijos veikla, žmonės ir šio laikraščio tęstinumas. Viliuosi, kad jis niekada nesustabdys savo veiklos.

– Kaip atrodo lietuvių žiniasklaida Amerikoje?

– Kai atvykau į Ameriką prieš 13 metų, buvo leidžiama daug laikraščių – kultūrinis gyvenimas virte virė. Per šį laikotarpį, kol esu Amerikoje, užsidarė 4–5 trečiosios bangos emigrantų laikraščiai. Anksčiau mes turėjome lietuvišką televiziją, tačiau po krizės ji užsidarė. Turėjome kelias radijo laidas, bet jų taip pat nebeliko.

Dabar turime tris laikraščius. „Draugas“ yra leidžiamas tris kartus per savaitę, o kiti du laikraščiai yra leidžiami dukart per savaitę. „Draugą“ sudaro visa leidybinė grupė – „Draugas News“, kuris yra leidžiamas kartą per mėnesį, ir žurnalas „Lithuanian Heritage“, kuris yra leidžiamas kas antrą mėnesį ir turi be galo daug prenumeratorių. Ši anglų kalba leidžiama spauda yra nepaprastai populiari ir skaitoma.

– Ar nešokiravo kultūriniai skirtumai?

– Prie visko galima prisitaikyti. Atvykęs į Ameriką žmogus privalo prisitaikyti prie žmonių bendravimo ir prie buities, kuri visiškai kitaip klostosi. Žmogus patenka į absoliučiai kitokią aplinką, kur nei dėdė, nei teta nepadės, nes jų čia nėra. Kaip bebūtų, kiekvienas čia gali būti savimi.

– Ar čia gyvenantys lietuviai gyvena amerikietišką gyvenimą? Atrodo, kad emigravusieji už Atlanto dainuoja liaudies dainas, žaidžia krepšinį ir valgo cepelinus.

– Taip ir yra – visi šoka, dainuoja ir valgo cepelinus. Aš gyvenu kiek toliau, Čikagos šiaurėje, bet 3–4 kartus atvykstu į pietus, nes čia yra daugiau lietuvių.

Kiekvienas turi laisvę rinktis, kiek jam yra reikalinga lietuvybė – jos niekas per prievartą nekiša. Jeigu žmogus norės, jis visada lietuvybę atras kurdamas ar užsiimdamas bet kokia kita veikla.

Man be galo džiugu, kad dauguma jaunų šeimų rūpinasi lietuvybės puoselėjimu. Mes turime daug lituanistinių mokyklų, kurių mokiniai įsitraukia į lietuvišką gyvenimą, o galiausiai perduoda lietuvybę ir savo vaikams. Tokius virsmus aš matau per savo 13 gyvenimo metų Amerikoje.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.

 

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius