Lietuvoje

2019.06.09 16:35

Nausėdos iniciatyvai kelią skintis gali būti sunku: žmonėms regionuose kartais trūksta paprasčiausių dalykų

Aistė Valiauskaitė, LRT.lt2019.06.09 16:35

Regionus ir didmiesčius, dar vadinamus dviem Lietuvomis, sujungti į vieną užsibrėžęs išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė, kad žodžio „provincija“ turi visai nebelikti. Ekspertai sako, užduotis sudėtinga, nes regionams trūksta ir investicijų, ir tokių paprastų dalykų, kaip viešasis transportas. Pasak verslo atstovų, kartais vietos valdžia netgi užkerta kelią investicijoms, kad jau įsikūrusiam verslui nebūtų konkurencijos.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) duomenimis, didžiausias ir mažiausias vidutinis atlyginimas Lietuvoje skiriasi 55 procentais, nedarbo lygis savivaldybėse skiriasi iki 3 kartų. G. Nausėda pirmoje savo kalboje Daukanto aikštėje sakė, kad Lietuva nusipelno būti gerovės valstybe, kurioje gera visiems. Jis sakė, kad Lietuva turi būti šalis, kur „nesijaučia didžiulių socialinių skirtumų, regioninių skirtumų“.

Vilniuje dirbantis teisininkas, kriminologas Gintautas Sakalauskas iš sostinės į Širvintas su žmona persikėlė prieš 9–erius metus. G. Sakalauskas sako, kad jie abu dirba mokslinį darbą, gali dirbti iš namų, dėl to jiems patiems prisitaikyti nebuvo sunku. Nauji gyventojai Širvintose netrukus sulaukė svečių – pas Sakalauskus nuolat lankėsi vaikai.

„Kadangi buvom naujokai kaime, jie išdrįso, ateidavo, žaisdavom stalo žaidimus, supratom, kad jiems nėra ką veikti. Vaikams atrodė, kad mes čia atsikėlę neturim nei karvių, nei kiaulių, nieko neveikiam, tai pas mus galima ateiti visada, kai tik stovi mašina prie namų“, – sakė G. Sakalauskas. Vyras suprato, kad reikia kažko imtis, ir prieš 7–erius metus Širvintose įsteigė vaikų dienos centrą.

G. Sakalauskas vengia termino „dvi Lietuvos“, bet pripažįsta, kad vaikai didmiesčiuose ir provincijoje išties gauna skirtingus šansus. Dienos centro įkūrėjas skaičiuoja, kad kaimo vaikai turi tik dešimtadalį miesto vaikų galimybių.

„Jie grįžta namo, užsiima kažkokiais ūkio darbais ar nieko neveikia – nei kino, nei koncertų nėra“, – dėsto G. Sakalauskas. Netgi atsiradus dienos centrui, kur vaikai gali rasti alternatyvių veiklų, teko galvoti, kaip vaikus parvežti namo, nes viešojo transporto nėra. Centrui teko pirkti nuosavą autobusiuką.

Transporto trūkumą, kaip vieną pagrindinių atskirties veiksnių, įvardija ir ekonomistas Romas Lazutka. Anot jo, tie, kurių pajamos didesnės, be problemos kasdien įveikia 20 km automobiliu, uždirbantys mažai tokios prabangos negali sau leisti.

„Iš kaimo ar miestelio atvažiuoti dirbti Vilniuje prekybos centre kasininke – tai tiesiog neuždirbsi tiek, kad būtų verta važinėti automobiliu. Viešojo transporto dažnai nėra. Yra autobusas vieną kartą per dieną, arba jei grįžta į kaimą, grįžta 5 valandą, o darbas pasibaigia 8 ar 10 valandą, tai nėra išeities“, – sako R. Lazutka. Jis tokį transporto sunykimą vadina valstybės apsileidimu.

Trūksta ne tik paslaugų, bet ir galimybių jas įsigyti. Vilnietis į rankas gauna apie 800 eurų, Širvintose – ketvirtadaliu mažiau – apie 600 eurų. Kitur – skirtumai dar didesni. LLRI ekspertė Ieva Valeškaitė sako, kad yra tokių savivaldybių, kur kas antras bedarbis yra ilgalaikis bedarbis.

„Tai reiškia, kad jis darbo neranda ilgiau nei metus. Užsikuria užburtas ratas – gyventojai neranda darbo, jie tada tampa ilgalaikiais bedarbiais, praranda dalį įgūdžių, kompetencijų, dažnai ir išvyksta į užsienį, tada ir verslui nėra ką veikti tose savivaldybėse, jie nenori ten kurtis, nes nėra kam dirbti“, – dėsto LLRI ekspertė.

Pasak jos, ne viskas priklauso nuo centrinės valdžios, daugiau stengtis turėtų ir pačios savivaldybės.

„Jos nustato verslo liudijimų kainą, galėtų žemesnes nustatyti, kad žmonėms būtų lengviau verstis savarankiškai. Kartais reikia ir investuotojus už rankos, galima sakyti, pavedžioti per biurokratijos koridorius“, – sako I. Valeškaitė.

Pasak verslo atstovų, kartais savivaldybės ne tik nepadeda, bet netgi trukdo. „Investuotojų forumo“ vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė sako, kad savivaldoje dažnai tos pačios tarybos nariai – vietos verslininkai.

„Jie nesuinteresuoti, kad kurtųsi kiti verslai, ypač tie, kurie mokėtų didesnius atlyginimus, bijodami konkurencijos, būna neatviri investicijoms“, – teigia R. Skyrienė.

„Investuotojų forumo“ vadovė teigia, kad kai kurių savivaldybių nedomina nei investicijos, nei pokyčiai. „Arba jos klejoja, kad taps turizmo centrais, nors neturi ką parodyti“, – sako R. Skyrienė.