Lietuvoje

2019.06.03 21:44

Politologas: ne tik Karbauskis, bet ir Landsbergis turėtų pagalvoti apie pasitraukimą iš partijos lyderių

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“2019.06.03 21:44

Po prezidento rinkimų naujos valdančiosios koalicijos formavimas sukėlė nemažą sumaištį. Ramūno Karbauskio noras keisti Viktorą Pranckietį koalicijos partnerių socialdemokratų Darbo partijos atstovu nepasirodė priimtinas pačiam V. Pranckiečiui ir, kaip jis sako, nemažai daliai partijos narių.

Seimo pirmininkas, o ir Premjeras mano, kad pačiam R. Karbauskiui metas tikrintis pasitikėjimą partijoje. Tuo metu kitoje, konservatorių, pusėje rinkimai iškėlė naują ryškią lyderę, tegul ir netapusią prezidente Ingridą Šimonytę. Ją partijos vadovo, vėliau ir premjero poste mato ne tik politikos apžvalgininkai, bet ir patys konservatoriai. Ar reikia pokyčių po rinkimų partijų ir Seimo postuose ? Ir ar jie bus? VU TSPMI docentas Kęstutis Girnius ir VDU profesorius Mindaugas Jurkynas – „Dienos temoje“.

– Pone K. Girniau, jūs šiandien paskelbėte nuomonę, kad konservatorių vadovas Gabrielius Landsbergis turėtų užleisti konservatorių partijos pirmininko postą, nes jis nėra tinkamas, bet jūs nesakote, ar jį turi pakeisti I. Šimonytė?

K. Girnius: Manyčiau, pusiau  natūraliai turėtų būti  I. Šimonytė. Pats G.Landsbergis pasakė, kad ji turėtų būti pirmoji sąraše ir vadovauti. Jai pačiai to nepasakė, bet manau, kad čia yra visiškai aišku. Ji dabar yra iškilusi ir turi daug privalumų, net neturi tų neigiamų savybių, kurios kenkia konservatoriams. Manau, tie rinkimai parodė, kad vis dėlto yra tos konservatorių lubos. Nemaža žmonių dalis, kuri balsavo už Gitaną Nausėdą, faktiškai balsavo  prieš konservatorius. Manau, iš dalies dėl to, jog G. Landsbergis ten tebėra vadovas. Tai kuo labiau tolstama nuo  jaunojo G. Landsbergio, tuo naudingiau konservatoriams. Juo labiau, kad jis buvo išrinktas iš esmės dėl to, jog yra vaikaitis. Reikia prisiminti: 32 metų ir staiga jis trečias sąraše į Europos Parlamentą, o po metų – partijos pirmininkas, ir taip toliau. Jei jis būtų buvęs, pavyzdžiui, koks Gabrielius Antanaitis, tai dirbtų kažkur kitur.

– Tai sakote, kad G. Landsbergis yra visų pirma nepotizmo pavyzdys? Ir antras dalykas yra jo pavardė – ji dirgina rinkėjus labiau nei jo savybės partijos pirmininko poste?

K. Girnius: Manau, daugeliui rinkėjų [kliūva] jo pavardė, jo ryšiai su seneliu, kurio nuopelnai labai dideli.  Antra vertus, jis, kaip vaikaitis, gali perimti senelio poziciją, bet jis turi įrodyti, kad yra itin kvalifikuotas ir veiksmingas, kad jis tą laimėjo ne dėl palaiminimo iš viršaus, bet kad  turi vadovo ir lyderio savybių. O iš jaunojo G. Landsbergio vadovo savybių nematyti. Jis dabar vadovauja partijai  4 metus. Ką jis yra pasakęs? Ryškių pasisakymų nėra. Partija neturi ryškių gairių. Ji nemažai kur skundžiasi, kad yra pasimetusi, blaškosi. Tai jau tik buvusios konservatorių partijos šešėlis.

– Pone M. Jurkynai, ką jūs manote, ar tikrai I. Šimonytei yra geresnė išeitis konservatoriams? Ar gal per mažai laiko praėjo, tik keleri metai, tame poste? Gal dar nespėjo G. Landsbergis tų lubų savo pramušti, bet dar galėtų tą padaryti?

M. Jurkynas: Galima būtų sakyti: „Koks netikėtas klausimas!“ Sutinku su gerbiamu kolega Kęstučiu, kad galima išsakyti kritinių elementų partijos vadovavimui. Tačiau tai yra tik mokslų terminologijos hipotezės. Jas galima patikrinti atliekant rinkėjų apklausas – porinkimines ir visas kitas, nes jeigu žiūrėsime  rezultatus Europos Parlamento rinkimuose, konservatoriai surinko daugiausia mandatų. Jie pasirodė geriau nei buvusiuose savivaldybių tarybų rinkimuose ir Europos Parlamento rinkimuose. Tiesa, Seimo rinkimuose jie surinko keliais mandatais mažiau. Jeigu žiūrėsime į partijos vadovo rinkimus, tai G. Landsbergis laimėjo, futbolo terminais kalbant, „vieni vartai“ – sutriuškinęs kitus varžovus. Tai iš esmės partijos lyderio keitimo ar palikimo problema yra dviejų grupių rankose. Pirma, tai yra rankose partijos narių, kurie renka savo lyderį. Antra, rinkėjų rankose. Jeigu rinkėjai reitinguoja partijos lyderį Seimo rinkimuose pirmu numeriu, ar netgi Europos Parlamento rinkimuose, kaip K. Girnius  minėjo, kad jis  iš trečios vietos iškilo būtent konservatorių rinkėjų dėka – tų, kurie balsavo už konservatorių partiją Europos Parlamento rinkimuose anksčiau. Jį reitingavo į pirmąją vietą. Pavardė prisidėjo, bet jie, matyt, norėjo matyti jį lyderiu. Tai yra būtent tų rinkėjų ir partijos narių reikalas išrinkti. Bet ar tai yra stiklinių lubų pramušimas – tai yra tik hipotezė, vienas iš variantų. Bet atsakant į jūsų klausimą, ar I. Šimonytė yra geresnė, tai vėlgi yra hipotezė. Jinai  nevadovavo partijai. Mes nežinome, kokia būtų jos komanda, kokia būtų strategija, koks būtų komunikavimo stilius. Kad ji dabar yra ant bangos – niekas neabejoja. Mes matome antrąjį rinkimų turą, ir antrame rinkimų ture ji vis tiek, ir dichotominis pasirinkimas – ar vieno, ar kito kandidato. Aišku, pralaimėjo santykiu vienas su dviem prieš Gitaną Nausėdą. Bet, kita vertus, yra labai didelis potencialas. Tai manau, kad šiek tiek reikia skirti prezidentų rinkimus ir Seimo rinkimus.  Bet ji dabar aiškiai atpažįstama – viena iš konservatorių lyderių. Ar ji gali tapti partijos lydere, ar partijos statutas leidžia būnant nepartinei tapti partijos pirmininke – vėlgi yra atskiras klausimas.  Bet, manau, jį lengva patikrinti.

– Tai jūs neskubėtumėte siūlyti konservatoriams pasikeisti savo lyderį?

M. Jurkynas: Jeigu būčiau konservatorių partijos narys, sakyčiau: „Palaukime parlamento rinkimų“, ir jeigu mes pasirodysime geriau, lyderis išlieka. Jeigu mes pasirodytume prasčiau, keltume klausimą, ar nereikia kito lyderio.

K. Girnius: Manyčiau, kad čia būtų to paties G. Landsbergio sąžinės reikalas. Jis galėtų savęs klausti: „Ar aš tikrai deramai vadovauju ir aš tikrai dėl priimtinų priežasčių buvau išrinktas į šitą postą?“ Manau, abiem atvejais atsakymas būtų „ne“.

– Gerai, o kaip tada su R. Karbauskiu? Ar jis irgi neturėtų sąžinės ir atsakomybės pasiklausti ir prisiimti atsakomybę bei ryžtis bent jau pasitikrinti pasitikėjimą partijoje? O galbūt netgi iš tiesų po tokių skambių pažadų, kurie, pripažinkime, baigiasi nesėkme, trauktis? Juolab, kad ten irgi yra ryškus lyderis, turintis didesnį palaikymą, – Saulius Skvernelis?

K. Girnius: Tikrai manau, kad turėtų ir R. Karbauskis galvoti apie pasitraukimą. Atminkite, prižadėjo tris pergales, o buvo trys pralaimėjimai. Jis bando aiškinti, kad čia buvo pergalės, nes surinko šiek tiek daugiau, negu buvo surinkę prieš 4–5 metus, kai buvo labai mažai surinkę. Antra vertus, jis prisidėjo prie to chaoso, kuris yra partijoje. Staiga, su niekuo nepasitaręs, paskelbė, kad „jei mes nelaimėsime prezidento rinkimų, mes pasitraukiame“. Tai irgi partija turi teisę piktintis, kad jis vienas priima sprendimus, kurie turėtų būti partijos bendrai priimta. Toks šokinėjimas, kai baigiasi rinkimai, jis turi  dabar teisintis. Antra vertus, irgi manau, kad yra toks neigiamas dalykas, kad bent man susidaro įspūdis, jog jis veda tokią asmeninę vendetą prieš V. Pranckietį. Būtinai nori jį pašalinti, ir manau, kad tai nereikalinga. V. Pranckietis teisingai pasakė: jeigu mėgintų jį pašalinti, jis turbūt išliktų. Čia būtų savotiškas klausimas. Pamatytume, kiek žmonių nepasitiki pačiu R. Karbauskiu. Nenustebčiau, jei staiga kiltų Seime tas klausimas dėl V. Pranckiečio pašalinimo.

– Ką jūs manote apie pasitikėjimą R. Karbauskiu, jo išlikimą partijoje ir kovą su V. Pranckiečiu?

M. Jurkynas:  R. Karbauskis yra pažadėjęs pasitikrinti pasitikėjimą partijoje – to mes dar nematėme. Ar tai yra taktinis laukimas, buriant šalininkus ir žiūrint, ar yra alternatyvų? Ar tai yra vis dėlto, kaip ir ponas V. Pranckietis sakė, tam tikrų autoritarinių, autokratinių užmačių partijos viduje turinčio žmogaus veiksmai – tai yra atviras klausimas.  Kita vertus, tų konfliktinių linijų įžvelgčiau daugiau. Galbūt užslėpta konfliktinė linija su premjeru S. Skverneliu, nes, kaip matome, tokio tandemo, kad dirbtų ranka rankon ir kad pasisakytų visais klausimais vienodai, tikrai nėra. Net ir to paties V. Pranckiečio atveju ar partijos lyderio atveju. Manau, ta konkurencija Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje ir netgi pačioje frakcijoje yra daugiau ar mažiau matoma. Būtent toje konkurencijoje, galbūt šiek tiek netgi ir nematomoje srityje, R. Karbauskis dabar laukia, delsia. Nors iš esmės tas klausimas bus keliamas: kodėl tu nepasitikrini savo populiarumo partijoje kaip partijos lyderis, nes kritinių balsų yra daug daugiau, nei buvo anksčiau?

– O kiek jam tai gali kainuoti, jeigu iš tiesų ta situacija su V. Pranckiečiu jam bus nepalanki? Aš suskaičiavau – 71 balsą gauti sunku. Priežasties skelbti nepasitikėjimo  Seimo pirmininku tarsi nėra. Tada kaip jį pašalinti, jeigu jis pats to nesutiks padaryti? O momentas gražiuoju to paprašyti, tarsi praleistas...

M. Jurkynas: Pažadais. Jeigu nori gauti tam tikrą rezultatą, turi sąjungininkams, kaip  seriale „Sostų karai“, kažką pažadėti. Ne pilį, bet kažką. Ar tai būtų „Tvarkos ir teisingumo“ frakcija, ar Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Toks variantas įmanomas, bet klausimas, ką pažadėsi. Ar nepanorės tie, kurie norėtų balsuoti už pono V. Pranckiečio pašalinimą, daugiau, nei R. Karbauskis galėtų pažadėti. 

K. Girnius: Manau, irgi yra svarbu, kad „valstiečių“, kurie palaikys V. Pranckietį, tikrai yra. Jie nori pranešti  R. Karbauskiui, kad nusibodo jo autoritarinis elgesys. Manau, bent 10–15 „valstiečių“ tikrai palaiko V. Pranckietį arba bent yra priešiškai nusiteikę R. Karbauskio atžvilgiu.

– Jau buvo užsiminta apie tai, kad S. Skvernelio elgesys rodo, jog jisai kartais leidžia sau pasakyti, kad jis ne visada sutaria su R. Karbauskiu. Bet šitoje situacijoje jis tarsi puse lūpų visą laiką kalba ir nepasako, ar jis palaiko jo norą keisti Seimo pirmininką, ar jis palaiko naują koalicijos performavimą.  Tarsi palaiko. Iš kitos pusės, ar jis liks tuo premjeru, ar jis nori juo likti – niekas to nežino. Ar tas slapukavimas čia turi kažkokią prasmę?

K. Girnius: Nežinau, tikrai nežinau. Manau, jeigu S. Skvernelis  norėtų likti premjeru, jis aiškiai pasisakytų, kad „aš noriu būti premjeru“. Manau, kad jis laimėtų ir partijos pritarimą, ir naujojo prezidento G. Nausėdos pritarimą. Bet, kaip sakoma, tai dar visiškai neaišku, ir iš viso  tos  diskusijos dėl naujos koalicijos tik prasidėjusios. Yra toks amerikiečių posakis, kad „Nieko nėra sutarta, iki kol viskas nesutarta“. Ir dabar mes nebūtinai žinome, kas bus premjeras. Nežinome, ar G. Kirkilas taps Seimo pirmininku. Nežinome, ką reikės daryti su  R. Karobliu ir L. Linkevičiumi, kurie faktiškai tapo Vyriausybės nariais Prezidentės D. Grybauskaitės dėka. Viskas kol kas yra tik atviras klausimas.

– Ar jie tikrai gali būti priežastis performuoti koaliciją, kaip sako G. Landsbergis?

K. Girnius: Ne, ne, tikrai nemanau.  Mano manymu, čia yra vis dėlto giluminė krizė, bet tarp pačių „valstiečių“. O dėl tų postų tai čia išsiderės vėliau, bet irgi bus problema. Jau „darbiečiai“ nori 3, „tvarkiečiai“ nori 2, jei G. Kirkilas negaus premjero, jis norės ketvirtos pozicijos. Čia tikrai labai sudėtinga padėtis ir labai nedėkinga G. Nausėdai.

M. Jurkynas: Aš tai pasisakyčiau už vieną dalyką. Mes tikrai turime žinoti, kad niekas iš Valstiečių ir žaliųjų sąjungos nenori pirmalaikių rinkimų, nes jie nėra garantuoti, kad vėl bus išrinkti. Jų reitingai, manau, yra mažesni nei anksčiau. Jie nebus, spėju, tokie sėkmingi antrame ture, kaip buvo prieš 3 metus. Tai pirmalaikių rinkimų tikėtis tikrai neverta. Ar įmanoma sudaryti alternatyvią koaliciją be „valstiečių“? Aš irgi sunkiai įsivaizduoju. Ar „valstiečiai“ norėtų skilti ir prarasti poveikį politikai? Aš irgi tuo abejoju. Manau, vis tiek Seime politinio gyvenimo centras telksis apie „valstiečius“. Klausimas, koks ten bus lyderystės klausimas ir kaip jis išsispręs.

– Turbūt nemažai priklausys dar ir nuo to, ką pasakys prezidentas. Jis dabar susitikinėja su visais, rytoj ketina surengti spaudos konferenciją. Reikia manyt, rytoj mes šiek tiek daugiau sužinosim.

Dienos tema: Karbauskis ir Landsbergis turėtų galvoti apie pasitraukimą