Lietuvoje

2019.05.31 16:39

Čikagos lietuvis pensiją ketina praleisti gimtinėje: negali būti nė kalbos

20 metų Čikagoje gyvenantis vilkiko vairuotojas Algis Zastarskis už Atlanto emigravo vedinas sunkių gyvenimo aplinkybių. „Pajutau, kad kišenės tuščios, o valgyti nėra ką – iš žmonos atlyginimo nebūtume pragyvenę“, – LRT RADIJUI teigia pašnekovas.

Kaip bebūtų, A. Zastarskis tikina pensiją praleisiantis tėvynėje.

– Kodėl nusprendėte persikelti į Ameriką?

– Pereinamuoju laikotarpiu, kai Lietuva jau buvo beveik atgavusi nepriklausomybę, aš, kaip ir daugelis lietuvių, verčiausi panaudotų automobilių iš Vokietijos prekyba Lietuvoje. Staiga rusams įvedus didelius muitus, verslas sustojo. Pajutau, kad kišenės tuščios, o valgyti nėra ką – iš žmonos atlyginimo nebūtume pragyvenę. Nusprendžiau viską kardinaliai keisti ir gelbėti šeimą.

– Kaip sekėsi svetur viską pradėti nuo nulio?

– Pati pradžia, kaip ir visiems, buvo labai sunki. Vidurinėje mokykloje mokiausi tik rusų ir vokiečių kalbas, todėl visiškai neturėjau anglų kalbos pagrindų. Atsikraustęs į Ameriką prisiverčiau lankyti koledžą, kur baigiau pradinius kursus ir galiausiai įsidarbinau pas amerikiečius. Pradėjau nuo minimalaus atlyginimo, dirbdamas pačius juodžiausius darbus.

– Kokius darbus dirbote atvykęs į Ameriką?

– Man, iš dalies, pasisekė, nes iškart pakliuvau pas santechniką, pas kurį dirbau pagalbiniu darbuotoju. Tas žmogus buvo pats buvo sau ir viršininkas, ir darbininkas. Jam reikėjo pagalbinio žmogaus, kuris atneštų reikiamus daiktus, ką nors palaikytų ar pavalytų. Po truputį pradėjau suprasti anglų kalbą. Kiek vėliau įsidarbinau pas jo brolius, kurie pamatė, kad esu darbštus ir žingeidus. Skaičiau daug literatūros apie santechniką ir šioje srityje vis augau.

– Kaip atsitiko, kad tapote vilkiko vairuotoju?

– Visaip mėginau išsiversti dirbdamas santechniku: į tuo metu populiarų laikraštį „Amerikos lietuvis“ dėdavau skelbimus, kad atlieku įvairius santechnikos darbus, tačiau pamačiau, kad iškvietimų vis mažėjo, kad dauguma pradėjo atiduoti savo namus bankams, nes neišgalėjo grąžinti pasiskolintų pinigų. Taip mano, kaip santechniko, veikla ir pasibaigė. Vienintelis pasirinkimas vyrui, norinčiam pakankamai užsidirbti, tuo metu buvo vilkiko vairuotojo darbas.

– Koks yra žmogaus, vairuojančio vilkiką, gyvenimas?

– Remiantis statistika, daugiausia depresiją patiria civilinės aviacijos lakūnai, bet, mano manymu, labiausiai dėl savo darbo sielojasi vilkikų vairuotojai. Jų darbas – ilgos kelionės ir nebūvimas su šeima. Didžioji dalis laiko yra praleidžiama kelyje – vairuotojas kasdien privalo nuvažiuoti vidutiniškai 650 kilometrų. Tai yra be galo monotoniškas darbas, kuris absoliučiai prieštarauja normaliai žmogaus gyvensenai: maitinimas prastas, kad ir tavo miegamasis vilkike yra didelis, tai nėra lova, tenka šlapintis į indą, kas, higienos požiūriu, yra tikrai netinkama. Žinoma, iš to galima nemažai užsidirbti.

– Nuolat skiepijate savo anūkams lietuvybę – jie šneka lietuviškai. Kodėl Jums tai yra svarbu?

– Mes jų neverčiame – jie patys noriai kalba lietuviškai, tačiau su žmona susirūpiname, kai jie užsidarę kambaryje pradeda kalbėti angliškai. Mus tai gąsdina, todėl mes sakome, kad senelis nieko nesupranta ir mūsų namuose mes jiems griežtai draudžiame vartoti anglų kalbą.

– Amerikoje gyvenantys lietuviai, kurie, prieš išvykdami į Ameriką dirbo Lietuvoje, turi galimybę grįžti į Lietuvą, kur galėtų gauti amerikietišką pensiją ir šiek tiek lietuviškos. Ar svarstote tokį variantą?

– Vienareikšmiškai – taip. Negali būti nė kalbos apie tokio varianto atmetimą. Prienuose, kur anksčiau gyvenome, vis dar turime šiokį tokį namuką.

Dauguma mano, kad dirbantieji Amerikoje užsitikrina puikią pensiją – po 20 metų darbo Amerikoje mano pensija geriausiu atveju galėtų siekti 30–400 dolerių per mėnesį. Jeigu tu dirbi, kaip samdinys, bet nesi įmonės vairuotojas, niekas už tave nesumoka reikiamų mokesčių ir lygiai taip pat apeina įstatymus. Jie lygiai taip pat taupo, atlyginimus moka grynaisiais ir slepia mokesčius. Čia pensija būtų tokia pat, kaip ir Lietuvoje. Labai noriu grįžti į Lietuvą. Manau, kad dar su žmona čia pagyvensim 3–4 metus ir mausim iš čia.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.