Lietuvoje

2019.06.05 05:30

Vaiko teises girtuokliavusi motina išsikvietė pati: lemtingą naktį prisimena su smulkiomis detalėmis

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.06.05 05:30

Įlipau į tokią duobę, kad jau buvo baisu, supratau, jog situacijos nebekontroliuoju, todėl pati iškviečiau Vaikų teises ir policiją, mačiau, kad namų aplinka mano vaikams tapo nebesaugi, LRT.lt sako prieš dvejus metus Vaiko teisių apsaugos tarnybos globon vaikus atidavusi Simona (vardas pakeistas, redakcijai žinomas – LRT.lt).

Vaiko teisių apsaugos specialistai tris Simonos vaikus paėmė, nes ji girtuokliavo ir neužtikrino jiems saugios aplinkos. Kaip sako pati moteris, tokio tarnybos žingsnio ji tikėjosi, todėl nenustebo prie namų durų pamačiusi Vaiko teisių apsaugos tarnybą bei policiją.

Praėjus keliems mėnesiams tarnybos specialistai pasiūlė vaikus susigrąžinti, tačiau, kaip teigia Simona, ji bijojo, kad dar nesugebės tinkamai pasirūpinti vaikais, todėl paprašė, kad vaikai dar kurį laiką liktų tarnybos globoje.

„Tai buvo paskutinis atsispyrimas – arba gyvenk, kaip gyvenai, bet be vaikų, arba stokis ant kojų ir daryk viską, ką sako specialistai“, – prisimena Simona.

Vaikus moteris susigrąžino praėjus devyniems mėnesiams, kai jautė, jog tvirčiau stovi ant kojų, o dabar savo blaivybe moteris džiaugiasi kiekvieną dieną, šiandien – treji metai, penki mėnesiai ir penkta diena, kai ji nevartoja alkoholio.

– Jau antrus metus jūsų vaikai gyvena darnioje šeimoje kartu su jumis, tačiau taip buvo ne visada. Papasakokite, kas nutiko, kad jūsų vaikai buvo paimti vaiko teisių apsaugos specialistų globon?

– Viskas labai paprasta – esu iš alkoholikų šeimos, o tai yra didelis minusas. Atrodo, jaunystėje nevartojau alkoholio, bet vėliau atsirado problemų – išsiskyriau su vyru, kartais kartu su kolegomis išgerdavome. Po kiek laiko pastebėjau, kad man jau reikia, kad alkoholio butelis stovėtų ir namuose, pradėjau gerti paslapčiomis, atsirado geras sugėrovas...

Atrodė, kad nieko nereikia: nusiperki pigių sasyskų, pasistatai butelį degtinės už plytelės, ateina koks alkoholikas paprašyti išgerti, o tu džiaugiesi ir eini nosį užrietusi. Bet visada turi prilakti. Puikybė neleido rimtai spręsti savo problemų, nebuvo įdomu, kad butas skęsta į skolas.

Dar dabar dažnai prisimenu, kaip tada gyvenau, esu dėkinga tiems žmonėms, kuriems pavyko man padėti. Kaip sako specialistai, pagalbos programa yra lengva, tačiau ji skirta sudėtingiems žmonėms.

Mano sugyventiniui visada trūkdavo alkoholio, būdama su juo gerdavau daugiau, vėliau prasidėjo jo smurtas, kreipiausi į savivaldybę (tuo metu Vaiko teisių apsaugos tarnyba veikė savivaldybėje – LRT.lt), prašiau, kad man paskirtų darbuotoją, kuris padėtų tvarkytis, tačiau pagalbos nesulaukiau.

Įlipau į tokią duobę, kad jau buvo baisu. Pamenu, kartą grįžau namo, išgėriau brendžio butelį, į namus atėjo sugyventinis aplankyti vaiko, o aš supratau, kad situacijos nebekontroliuoju: sudaviau sugyventiniui smūgį – pabyra šukės, vaikai cypia, vyrui kraujas bėga... Pati iškviečiau Vaikų teises, policiją, mačiau, kad namų aplinka mano vaikams tapo nebesaugi. Tai buvo paskutinis atsispyrimas – arba gyvenk, kaip gyvenai, bet be vaikų, arba stokis ant kojų ir daryk viską, ką sako specialistai.

– Neilgai trukus jūsų vaikai iškeliavo vaiko teisių apsaugos specialistų globon?

– Nors vaiko teisių apsaugos specialistai suteikė galimybę vaikus perduoti mano vyro mamai, atsisakiau ir nusprendžiau, kad jiems bus geriausia „SOS vaikų kaime“.

– Kokios pagalbos sulaukėte?

– Man pasiūlė lankyti anoniminių alkoholikų, moterų grupes, psichologų kursus – ėjau visur. Dirbau naktimis, lankiau vaikus, dariau viską, ką man liepė, o į anoniminių alkoholikų susitikimus eidavau ir du kartus per dieną.

Iš pradžių dar buvau apsikrovusi melais, trukdė puikybė... Apgaudinėjau save, kad jei išgėriau butelį alaus, reiškia, kad alkoholio net nevartojau, nenorėjau suprasti, kad sergu. Baisiausia, kad ta puikybė neleidžia keistis. Tik kai nusileidau žemyn ir pasiekiau dugną, tik tada atsikračiau melo ir pradėjau sakyti tiesą, pripažinti, jei kažkiek išgėriau, įsidrąsinau, pradėjau prisiminti skaudžius įvykius, nutikimus.

Anoniminių alkoholikų susitikimuose radau Dievą – iki tol buvau tikinti, bet į bažnyčią lėkdavau tik ištikus nelaimei, kai reikėdavo kokios nors pagalbos – net melstis gerai nemokėjau.

Nuostabus gyvenimas prasideda tada, kai išsilaisvini ir paleidi puikybę, gyveni be melų. Į tai, kiek laiko trunka mano blaivybė, atkreipiau dėmesį tik praėjus pusei metų. Tada sau dovanų nusipirkau pirmą knygą „Anoniminių alkoholikų kasdieniai apmąstymai“. Blaivybę reikia skaičiuoti kiekvieną dieną, nes nežinai, kas gali nutikti rytoj.

– Praėjus keliems mėnesiams po vaikų paėmimo, jums pasiūlė juos susigrąžinti, tačiau atsisakėte. Kodėl?

– Jaučiau, kad dar tvirtai nestoviu ant kojų, kad dar nesu pasiruošusi – vaikų aš neatsisakiau, man jų labai trūko, tačiau dėl įvairių susitikimų ir darbo buvau labai išsekusi. Supratau, kad stiprybės dar norėčiau pasisemti stovykloje Šventojoje, buvau visiškai atsidavusi tai programai, vis ėjau, domėjausi, todėl daug pasisėmiau, kiekvienais metais ten vykstu.

Supratau, kad kol esu viena, greičiau atsikratysiu antstolių – juk vaikai pamaitinti, prižiūrėti, aprūpinti. Gyvenant vienai užtekdavo tų pinigų, kurie likdavo išskaičiavus skolas, ėjau į „Maisto banką“, pavalgydavau darbe, kažkaip išsisukau ir išsimokėjau visas skolas, o vaikus susigrąžinau po devynių mėnesių.

Dabar labai gražus gyvenimas – o kas anksčiau buvo? Ateina vaiko teisių apsaugos specialistai, o namuose stovi butelis degtinės, namai neprižiūrėti... Įspėdavo mane, kad gali baigtis liūdnai, bet nieko nesiimdavau. Kartą, kai pamačiau, kad prie mano buto durų stovi vaiko teisių apsaugos specialistai, supratau, kad atvyko pasiimti mano vaikų. Žinoma, buvo graudu, tačiau aiškinau vaikams, kad mamytė labai serga, kad jai reikia atgauti sveikatą, todėl trumpam laikui turime išsiskirti.

– Kaip sekėsi tvarkytis išvykus vaikams?

– Mano sūnui buvo trys mėnesiai, todėl jis nedaug suprato, tačiau mergaitės buvo vyresnės, joms buvo sunkiau. Vis dėlto buvau kažkiek pasiruošusi – žinojau, kad ateis ta diena, kai iš manęs paims vaikus. Iš pradžių norėjau į viską spjauti, ypač sunku būdavo vakarais, grįžti – namai tušti, guli vaikų žaislai, rūbai.

Kai įvyko pirmas teismas, taip užėjo noras gerti... Ne tik gerti – daug gerti, gerti ir nulūžti... Dėl to ir nenorėjau iš karto susigrąžinti vaikų, supratau, kad dar nesusitvarkysiu, kad neturėsiu galimybės dirbti naktimis, o dienomis į įvairius susitikimus nueiti net kelis kartus. Norint pasveikti reikia eiti ir dalintis savo istorijomis, klausytis kitų. Kiek kartų iki tol bandžiau gydytis – vienam žmogui nepavyksta pasveikti, reikia pagalbos.

– Kaip į tokius įvykius reagavo užsienyje gyvenanti vyresnė dukra?

– Nuo vyresnės dukros ilgai slėpiau, kad vaikai paimti, ji tai sužinojo tik po kelių mėnesių, todėl ji manimi nepasitikėdavo, – juk aš ją apgavau. Vis dėlto abejoju, ar būčiau pasikeitusi, jei vaikus būtų globojusi mano dukra, – neturėčiau motyvacijos keistis. Reikėjo pačiai eiti ir kovoti.

Dabar geriau sutariu su vyresne dukra, žinoma, ji kartais dar nepasitiki, dvejoja, ar nevartoju, tačiau santykiai gerėja. Persikėliau gyventi į kitą rajoną, atsiribojau nuo visų žmonių, kurie galėtų daryti neigiamą įtaką, mokausi 12 klasėje, laikausi vairavimo teises, sparčiai stojuosi ant kojų. Niekada negalvojau, kad sugebėčiau taip gyventi...

– Neįprasta girdėti, kad žmonės džiaugiasi, jog susidūrė su vaiko teisių apsaugos specialistais, kad iš karto neatsiėmė vaikų.

– Aš anksčiau taip pat juos keikdavau – ateidavo specialistai, o aš apsvaigusi nuo alkoholio, nuo manęs sklinda toks kvapas, kaip iš dinozauro nasrų... Meluodavau, kad vakar buvo atėjusi draugė, kad alkoholį vartojau dėl to, o kad tą dieną jau visą butelį išgėriau, – net neateidavo į galvą. Pažadėdavau, prisiekdavau, kad taisysiuosi, bet ką tie pažadai, kai iš tiesų nenori keistis. Tik tada, kai išsikrapštai iš purvo ir liūno, pamatai, kad iš tiesų tie žmonės tau norėjo suteikti pagalbos, tik tu nemokėjai jos priimti.

– Ar dažnai matėte savo vaikus, kol jie gyveno ne su jumis? Kaip jie reaguodavo jums atvykus?

– Man leido su vaikais būti tada, kai tik turiu laiko, stengdavausi juos aplankyti kuo dažniau, kartu šventėme ir Velykas, dažėme kiaušinius, darėme darbelius. Mergaitės labai džiaugdavosi, kai atvažiuodavau jų aplankyti. Pirmosios dienos buvo sunkiausios, mergaitės verkdavo, kai turėdavau jas palikti, bet bandžiau joms aiškinti, kad aš sergu, kad šiuo metu negaliu jomis rūpintis, žadėdavau, kad pagerės, kad jų nepaliksiu.

– Kaip jautėtės grįžus vaikams? Ar nebuvo sunku prisitaikyti prie pasikeitimų?

– Buvo sunku adaptuotis ir vaikams, ir man. Vaikai „SOS vaikų kaime“ gyveno didesnėje erdvėje, ten jiems viskas buvo paruošta. Aš prieš pasiimdama vaikus padariau remontą, bet mūsų kambariukas buvo nedidelis, stovėjo dviejų aukštų lova, šalia – mano ir sūnaus lovos, didžiulė spinta, turėjome tik mažą takelį praeiti. Bijojau, kad vaikai pradės nekęsti ir vengti manęs, vis dėlto po truputį tvarkėmės ir dabar jau antri metai kaip gyvename kartu.

Supratau, kad alkoholis padarė žalos ne tik man, bet ir mano vaikams. Vaikai viską atsimena. Dabar dar nesibaigė teismų procesai, kol kas priimtas sprendimas, kad vyro mama turi teisę matytis su vaikais, tačiau kaip man juos nuvežti? Jie nenori jos matyti, mažasis iš viso neatsimena močiutės, o vyresnėlės bijo jos, skundžiasi, kad vyro mama jas užrakindavo, mušdavo... Vienu metu mergaitės bijojo su manimi eiti pasivaikščioti, nes baiminosi, kad nuvesiu jas pas močiutę.

Kartą pamačiau vyresnėlę, laikančią didelį peilį, ji sakė, kad daugiau neleis močiutei ir tėvui mūsų skriausti, todėl nužudys mus, o tada nusižudys pati. Išsigandau, nežinojau, ką daryti, vėl susisiekiau su specialistais, prašiau psichologo pagalbos. Tačiau dabar mano vaikai išlaisvėjo, mato, kad nėra barnių, kad viskas sklandu... Vis dėlto jie dar prisimena.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt