Nepriklausomas nuo partijų kandidatas ir žmogus, niekada nebuvęs valdžioje, nors turi darbo valstybės institucijose patirties – toks naujasis Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.
Antrajame prezidento rinkimų save išsikėlęs kandidatas Gitanas Nausėda surinko 65,86 proc. balsų ir dvigubai pralenkė Ingridą Šimonytę, už kurią balsavo 32,86 proc. rinkėjų.
Atrodo, kad teigiamą įspūdį rinkėjams padarė ir visą rinkimų kampanijos laiką skelbiamas noras susodinti visus prie diskusijų stalo ir užbaigti kasdienybe tapusias politines rietenas.
Išrinktasis Lietuvos prezidentas G. Nausėda „Dienos temoje“.
– Sveikinu sėkmingai pasirodžius prezidento rinkimuose. Ar jausmas, kurį dabar jaučiate, atitinka tai, kaip įsivaizdavote kitą dieną, kitą rytą po rinkimų?
– Nežinau, gal tas jausmas užplūdo iš karto tą pačią dieną, tą pačią naktį. Kitas rytas po rinkimų buvo stebėtinai ramus, bet tikrai negalėčiau pasakyti, kad šią dieną, šią minutę esu visai įsisąmoninęs, kas atsitiko. Manau, tai padarysiu per artimiausią laiką. Tiesiog per daug emocijų, per daug žmonių, kurie sveikina, reiškia pačius gražiausius jausmus. Spaudos konferencijos, kurios vėl neleidžia galbūt pabūti su savimi. Bet tai laikina. Manau, netrukus susitvarkysime su jausmais ir grįšime prie racionalių dalykų, pradėsime galvoti, kaip geriau dėlioti savo darbus.
– Nes rinkėjai turbūt jau įsisąmonino, kad jūs esate rinkimų nugalėtojas, ir ilgai netrukę pradės laukti, ką darysite įgyvendindamas savo pažadą kurti gerovės valstybę. Tai kokie bus pirmieji jūsų darbai?
– Pirmiausia, norisi paskirti tinkamus žmones į tinkamas patarėjų vietas. Šiandien man atrodo, kad formuojasi du branduoliukai. Vienas branduolys – tie žmonės, kurių gebėjimais įsitikinau rinkimų kampanijos metu, tokių žmonių tikrai bus ne vienas, ne du ir ne trys.
Kita grupė – tai žmonės, kurie mums padėjo neformaliai, padėjo patarimais, kurie tikrai demonstravo, kad širdyje yra kartu su mumis, bet šiandien jie turi įvairių įsipareigojimų, kurie kartais susiję ir su valdžios institucijomis. Todėl, kaip jūs puikiai suprantate, jiems buvo gana sunku atsiskleisti ir garsiai pasakyti, kad jie dalyvauja rinkimuose kartu su manimi. Bet jiems, uždavus klausimą, ar jie nesutiktų prisijungti prie mūsų komandos, teks spręsti dilemą, ar jie nori dirbti savo darbovietėse, kuriose dabar dirba, ar jie vis dėlto norėtų prisijungti.
Manau, iššūkių laukia labai daug – ir pats darbo turinio įdomumas, ir tie labai gražūs ir kilnūs tikslai, kuriuos mes keliame, turėtų užkrėsti juos tuo entuziazmu. Tikiuosi, kad didelė dalis žmonių, į kuriuos kreipsiuosi, neatsisakys mums padėti ir taps mūsų patarėjais.
Šiandien negaliu dar įvardyti jų pavardžių. Manau, tai tikrai bus neabejotinai puikūs savo srities profesionalai, nes toks yra mano principas – turėti ryškius žmones, turėti žmones, kurie konkrečias sritis išmano galbūt ir geriau negu aš. Tada ne tai, kad klausytis jų, bet turėti jų kritišką nuomonę manajai nuomonei, kad jie vertintų mano poziciją arba mano nuomonę būtent per kritinę prizmę. Jeigu laikys, kad kažkokios mano nuostatos yra neteisingos, drąsiai tą sakys į akis, ir aš tikrai galėsiu, jeigu jie sugebės tai argumentuoti, pakeisti savo poziciją ir laikytis kitokios.
Antras dalykas yra susijęs su Vyriausybės formavimu. Ten, manau, jau galėsime sudėti tam tikrus gerovės valstybės akcentus. Norėtųsi turėti ministrus, ypač socialinės politikos srityje, kurie, viena vertus, būtų ne tik geri, jautrūs žmonės, bet ir turėtų labai aiškią mūsų socialinės politikos viziją, kuri atitiktų manąją. Šiandien, kai mes kalbame apie gerovės valstybės principus, kriterijus, apie kuriuos kalbėjome, netgi kiekybiškai išreikštus kriterijus, tartum niekas ir neprieštarauja, visi sutinka, kad tai tikrai reikia daryti. Nesvarbu, ar mes kalbame apie socialinės atskirties rodiklių mažinimą, ar kalbame apie biudžeto viešojo sektoriaus finansavimo didinimą ir santykio su BVP didinimą. Bet dažniausiai velnias slypi detalėse, ir turbūt kai kalbėsime apie konkrečias priemones, ten gali būti nuomonių įvairovė.
Apie visus tuos aspektus kalbėsiuos tada, kada susitiksiu su konkrečiais kandidatais į ministrų pozicijas. Tai bus svarbus dėmuo, vedantis valstybės gerovės link, plius nacionaliniai susitarimai, apie kurių perspektyvą dar norėsiu kalbėtis su politinių partijų lyderiais.
– Kai jau kalbame apie Sauliaus Skvernelio Vyriausybę – liepą ji grąžins įgaliojimus, kai jūs prisieksite. Ar galite įvardyti, kurių ministrų nebūtinai norėsite matyti dirbančių toliau Vyriausybėje?
– Aš turbūt kitaip suformuluočiau. Šiandien, pasiėmęs dalgį į rankas, nesakyčiau, kad per kojas šiems ar aniems. Tikrai manyčiau, kad kai kuriems ministrams klausimų būtų gerokai daugiau negu galbūt kitiems.
– Kuriems?
– Tai socialinių reikalų ir darbo ministras ponas L. Kukuraitis, žemės ūkio ministras ponas G. Surplys. Manau, būtų klausimų ir kitiems ministrams. Pagaliau ir pati valdančioji koalicija, kiek man žinoma, norėtų galbūt keisti kai ką savo Vyriausybės sudėtyje. Bet šių ministrų pozicijos yra svarbios.
Pirma, žemės ūkyje dėl to, kad mes turime netrukus prasidėsiančią naują finansinę perspektyvą, per kurią mums reikia prasmingai panaudoti finansinės paramos lėšas, kurios bus. Antra, socialinė politika yra tiesiogiai susijusi su gerovės valstybės vizija. Dėl tos priežasties būsiu itin kritiškas ir, sakyčiau, priekabus, vertindamas šios srities ministro kandidatūrą.
– Kalbant apie santykius ir su Vyriausybe, ir su dabartine didžiausia Seimo frakcija, jūs esate sakęs, kad nepritarėte dabartinio Seimo kuriamai praktikai daugybę dalykų tirti parlamentinėmis komisijomis. LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis sakė, kad, jus išrinkus prezidentu, tos komisijos baigsis, jeigu išrinktasis prezidentas, tai yra jūs, pertvarkys prokuratūrą. Kas yra geriau – baigti tą parlamentinių tyrimų praktiką ar kažką daryti su prokuratūra?
– Na, pirmiausia patikslinkime, ką reiškia tas prokuratūros pertvarkymas. Jeigu prokuratūros pertvarkymas kišeniniu principu, tai toks pertvarkymas man netinka. Įsivaizduoju prokuratūrą kaip nepriklausomą instituciją, kuriai negali daryti įtakos nei konkretūs politikai, nei pats valstybės prezidentas. O dėl tų tyrimų – manau, kad tam tikru požiūriu tai tiktai byloja, jog tie tyrimai buvo šiek tiek politiškai motyvuoti. Galbūt dalis jų rengiantis rinkimams, ir tai rodo, kad jie nėra visai nuoširdūs ir nėra skirti tam, kad būtų išsiaiškinta tiesa. Kai kurie tyrimai yra tikrai istorinio tiriamojo pobūdžio.
Patikėkite, Seimo darbo komisija nėra pati pajėgiausia institucija, kuri gali duoti tinkamus atsakymus, net jeigu kai kurie Seimo nariai ir pretenduoja būti finansininkais ar ekonomistais. Visa Seimo komisijos sudėtis – joje yra ir žmonių, kurie mažai ką bendro su tuo turi, ir dėl tos priežasties kartais tai tampa asmeninio tyrimo arba asmeninių sąskaitų suvedimo instrumentu. To demokratinėje visuomenėje neturėtų būti.
– Praktika užkliudė ir LRT. Kai buvo sudaryta komisija, pradėtas tyrimas, kurio išvados nebuvo patvirtintos. O Konstitucinis Teismas pasakė, kad politikų kišimasis tokiu būdu į žiniasklaidos veiklą apskritai pažeidžia ir prieštarauja žodžio laisvės principams. Kokį matote žiniasklaidos ir žurnalistų vaidmenį Lietuvos gyvenime?
– Pirmiausia, politikų ir Vyriausybės vadovų, valstybės vadovų, prezidento santykis su žiniasklaida turi būti grindžiamas savitarpio pagarbos principu. Kai tiek žiniasklaida supranta, kokį darbą dirba valstybės vadovai, tiek valstybės vadovai gerai supranta, koks yra žiniasklaidos vaidmuo ir kokia yra jos funkcija demokratinėje visuomenėje.
Suprantu, kad emociškai ir kitaip kartais visi esame žmonės, visi kartais jaučiamės galbūt neteisingai kritikuojami arba netiksliai cituojami, bet tuos jausmus visada būtina užgniaužti, ir reikia suprasti, kad tai, ką daro žiniasklaida, yra naudinga ir mums patiems. Visada sakau, kad tuomet atsiranda tas kaitintojas, kuris tau kaitina nugarą, jis visada skatina judėti į priekį ir nedaryti klaidų. Lygiai tą patį aš pasakiau apie savo konkurentus, konkrečiai ir apie Ingridą Šimonytę. Labai gerai, kad turėjau stiprią konkurentę antrajame ture, nes jeigu ne ji, ne kiti stiprūs konkurentai, tai mano komanda ir aš būtume viską darę truputį lėčiau, vangiau ir blogiau. Šitaip ir įsivaizduoju žiniasklaidos vaidmenį.
O kalbant apie santykius su kitomis nepriklausomomis institucijomis, paminėjote LRT atvejį, bet šiandien matau ir daug kišimosi į centrinio banko veiklą. Kas man, jau kaip specialistui, yra visiškai nepriimtina. Bet, kita vertus, matau, kad ir tarptautinėje plotmėje atsiranda vis daugiau noro diktuoti centriniams bankams. Atrodo, žmonija vis nepasimoko iš savo karčių istorijos pamokų. Kai politikai dažniausiai pačiais gražiausiais norais kišasi į centrinio banko veiklą, visa tai baigiasi hiperinfliacija, finansine suirute, ar panašiai. Tokių pavyzdžių istorijoje turėjome daug, bet šiandien įvairiose pasaulio valstybėse vis atsiranda mėginimų daryti tai vėl ir vėl. Gaila, kad Lietuvoje taip pat.
– Stengiuosi tiksliai cituoti: jūs kalbate apie „gerovės ir sutarimo valstybę“, sakote, kad politika yra kalbėjimosi menas. Kalbant apie tuos tyrimus ir apie tendencijas, kaip planuojate, ar ketinate kalbėtis su ponu Stasiu Jakeliūnu, kuris kaip tik ir inicijavo tyrimą ne tiktai dėl banko veiklos, bet kažkuria prasme ir dėl jūsų veiklos prieš 10 metų?
– Būtų gerai, jeigu tos išvados, nors jau jos preliminariai suformuluotos, kad ten būtų aiškiai įvardyta, ką ponas S. Jakeliūnas nori pasakyti arba šita komisija ką nori pasakyti. Tai, kad buvo problemų 2008–2009 m., kad bankai prisidėjo prie skolinimosi bumo, kad dėl tos priežasties vidaus ekonomika perkaito, kad buvo noro konkuruoti ne paslaugų kokybe, o paskolų apimtimi požymių, – visa tai buvo, čia jokia ne naujiena. Nežinau, ar tam reikalingi specialūs tyrimai, nes tokių tyrimų arba analizių atlikta buvo gerokai anksčiau ir gana daug.
Tai, ką man nori ponas S. Jakeliūnas asmeniškai pasakyti, aš ne iki galo suprantu. Jis, kaip buvęs Taupomosios kasos analitikas, puikiai supranta, kuo užsiima analitikas finansų institucijoje, – kad jis neturi jokio tiesioginio kontakto su verslu ir kad jo vaidmuo yra tiriamasis analitinis. Toks yra ir vyriausiojo ekonomisto darbas. Todėl šitoje vietoje aš galiu tik padėti tašką.
– Na, ponas S. Jakeliūnas teoriškai turi šansų išvažiuoti dirbti į Europos Parlamentą, jeigu, tarkime, ten kiti numeriai nenorėtų, bet kol kas nevažiuoja. Europos Parlamento rinkimuose Lietuvos žmonės, skirtingai, tarkim, nuo Italijos ar Prancūzijos rinkėjų, neparėmė euroskeptiškai nusiteikusių politikų. Kaip vertinate kartu su prezidento rinkimais įvykusius Europarlamento rinkimus?
– Jie yra labai įdomūs, jie byloja apie tam tikras tendencijas mūsų politinėje padangėje. Džiaugiuosi, kad Lietuvos žmonės aiškiai pasakė, kad jie nenori euroskeptikų. Turbūt tą byloja, beje, ir sociologinės apklausos, kurios rodo, kad parama ES yra labai plati, Lietuvoje viena didžiausių iš ES valstybių. Aš vis dėlto esu įsitikinęs, kad tai nėra susiję vien tiktai su noru kiek galima daugiau gauti pinigų iš ES sanglaudos ir struktūrinių fondų. Tai yra susiję su ta perspektyva, kurią žmonės pamatė, perspektyva, kurią teikia narystė ES. Dėl to jie sako „ne“ tokiems politikams, kurie žiūri į ES kaip į kažkokį blogį arba kaip į blogį, kurį reikia taisyti, reformuoti, ir taip toliau. Štai kodėl vertinu šituos rezultatus teigiamai. Nesiimsiu pernelyg smarkiai vertinti atskirų partijų rezultatų, bet man labai įdomu Lietuvos socialdemokratų partijos sėkmė. Manau, šita partija, pagavusi bures, taip sakant, arba pagavusi idėją savo burėmis, gali sėkmingai pasirodyti 2020 m. Seimo rinkimuose ir sudaryti rimtą konkurenciją pagrindinėms Lietuvos politinėms partijoms.
– Gabrielius Landsbergis pasiūlė I. Šimonytei vesti konservatorių sąrašą artėjančiuose parlamento rinkimuose. Jūs esate sakęs, kad ji galėtų būti ministre pirmininke, jeigu imtųsi panašios lyderystės. Ar matytumėte tokį tandemą po tų rinkimų: jūs – prezidentas, I. Šimonytė – premjerė?
– Daug kartų debatuose buvo kalbama apie tokį vaidmenų pasidalijimą. Bet, žinote, politika turbūt nėra spinta, iš kurios mes galime pasirinkti veikiančiuosius asmenis. Politikai turi tam tikras taisykles, ir mano taisyklės yra labai aiškios. Bent taip suprantu parlamentinės demokratijos egzistavimą. Esu įsitikinęs, ir man tokia sistema yra pati skaidriausia ir labiausiai suprantama, kad partijų vadovai turėtų būti pretendentai. Žinoma, jeigu partija nugalės Seimo rinkimuose, pretendentai numeris vienas į premjero postą. Dėl tos priežasties turėtų atsitikti bent keletas dalykų. Pirmiausia ponia Ingrida turėtų įstoti į konservatorių partiją, nes kitaip turbūt negalėtų tapti partijos pirmininke.
– Na, jis sako, kad svarsto tokį variantą.
– Tai puiku, jeigu nuspręstų, jeigu ji taptų partijos pirmininke. Jeigu Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai nugalėtų Seimo rinkimuose, manau, būtų visos priežastys, visos prielaidos pasiūlyti jai premjero poziciją, pasiūlyti formuoti Vyriausybę.
– Paskutinis klausimas trumpai. Per visą rinkimų kampaniją labai pabrėždavote, kad esate nesusijęs su partijomis nepriklausomas kandidatas, tačiau tai, kas buvo privalumas per kampaniją, gali tapti iššūkiu jau dirbant prezidentūroje – kad neturite jokios aiškios politinės partijos už nugaros. Nuo ko ketinate pradėti kalbėtis apie tą paramą, jeigu ketinate?
– Norėčiau kalbėtis ne apie abstraktų draugiškumą arba abstrakčią paramą. Pirmiausia, norėčiau pamatyti, su kokiomis partijomis galima bendradarbiauti ir mūsų nuostatos atitinka. Jeigu matytume, kad tam tikrais konkrečiais klausimais – vizija dėl švietimo, vizija dėl socialinės politikos, dėl mokesčių – atitinka, manau, kad tai sudarytų kur kas geresnes prielaidas bendradarbiauti, ieškoti atramos konkrečiose partijose, negu kad abstraktaus draugiškumo ieškojimas santykiuose su tų partijų vadovais.
– Bet kol kas dar neturite atsakymo, kas tai galėtų būti?
– Manau, tikrai galima būtų bendradarbiauti beveik su visomis pagrindinėmis partijomis, įskaitant, kaip jau minėjau, ir neblogai pasirodžiusią pastaruosiuose rinkimuose Lietuvos socialdemokratų partiją.
