Ne tik miško broliai, bet ir miško sesės: ką išgyveno Lietuvą gynusios moterys

Nors kalbant apie Lietuvos laisvės gynimą po paskutinės sovietų okupacijos dažniausiai minimi miško broliai, gynėjų gretose buvo ir miško sesių. Su anuometine jų kasdienybe ir išgyvenimais pasidalijo Lietuvos ypatingasis archyvas.

1944 m. prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, kilo dešimtmetį trukęs partizaninis karas, kuriuo siekta atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Pirmosios sovietinės okupacijos patirtis, represijos ir teroras, prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją, patriotizmas ir meilė Tėvynei, tikėjimas Vakarų pagalba lėmė, kad ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviais tapo tūkstančiai žmonių. 

Parengdavo fiktyvius dokumentus

Jos, brangindamos meilę artimiesiems bei tikėdamos Lietuvos laisve, prisidėjo prie Laisvės kovų – priklausė ginkluoto pasipriešinimo struktūroms, davė priesaiką, turėjo ginklų, gyveno nelegaliai.

Didesnė dalis partizanių buvo moterys, kurių vyrai, broliai ar sužadėtiniai buvo partizanai, bei tos, kurių ryšiai su partizanais buvo atskleisti sovietinio saugumo.

Siekdamos išvengti arešto ir tremties, jos imdavo slapstytis bunkeriuose miške ar rėmėjų sodybose įrengtose slėptuvėse. Moterys užėmė svarbias pareigas partizanų karinėse struktūrose: rūpinosi spauda, buvo atsakingos už žvalgybinės informacijos rinkimą, tvarkė ūkio reikalus, finansus, taip pat dalyvaudavo šnipų, sovietinių-partinių aktyvistų likvidavimo bei kitose kovinėse operacijose.

Nemažai moterų partizanių žuvo sovietinio saugumo vykdytų karinių-čekistinių operacijų metu. Kai kurios, saugumui aptiktus slėptuves ir nenorėdamos pasiduoti gyvos, susisprogdindavo ar nusišaudavo. Dalis į partizanų būrius įstojusių moterų ginkluotoje kovoje nedalyvavo, gamino valgį, skalbė ir tvarkė drabužius, dirbo medicinos seserimis. Partizanų vadovybė, siekdama nuo sovietinio saugumo persekiojimo apsaugoti moteris partizanes, padėdavo joms įsigyti fiktyvių dokumentų, kad jos galėtų gyventi legaliai.

Karo lauko teismų nuosprendžiai – vienodi visiems

Daug merginų ir moterų buvo partizanų talkininkėmis: ryšininkėmis ir rėmėjomis. Ryšininkės palaikydavo ryšius tarp partizanų vadovybės, apygardų, rinktinių ir atskirų būrių, organizuodavo susitikimus ir ryšio punktus, perduodavo žinias ir dokumentus, platindavo spaudą, ieškodavo žmonių, galinčių suteikti žvalgybinę informaciją. Partizanų rėmėjai savo ūkiuose įrengdavo slėptuves partizanams, teikdavo žinias apie stribų, saugumiečių ir kariuomenės dalinių pasirodymą, aprūpindavo partizanus maistu, drabužiais, medikamentais, kitais daiktais, platino partizanų spaudą. 

Vienas iš pagrindinių sovietinio saugumo struktūrų kovos su partizaniniu judėjimu metodų buvo agentų ir informatorių verbavimas tarp gyventojų, partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų. Vieni išdavystės kelią pasirinko laisva valia, kiti susigundė okupacinės valdžios pažadais ar palūždavo neišlaikę grasinimų ir šantažo. Dėl išdavysčių žuvo ar buvo suimta daug laisvės kovotojų ir jų talkininkų. Nuo pat ginkluoto pasipriešinimo pradžios partizanų dokumentuose buvo nustatytos bausmės už išdavystę ir reglamentuotas jų vykdymas.

1949 m. įkūrus vieningą vyriausiąją partizanų vadovybę – Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS), kuris pradėjo vadovauti politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, buvo priimtas LLKS Baudžiamasis statutas, kuriame už šnipinėjimą ir žinių teikimą okupacinės valdžios organams, žiaurų okupacinės valdžios priemonių vykdymą, esant valdžios pareigūnu, įskundimus ir kt. buvo numatyta mirties bausmė. Partizanų karo lauko teismų nuosprendžiai buvo vykdomi ir moterims, laisvės kovotojus išdavusioms okupantams.

Pasiaukojimas įvertintas po nepriklausomybės atkūrimo

1944–1953 m. sovietinės represinės struktūros nukovė daugiau kaip 20 tūkst. partizanų, suėmė apie 19 tūkst. partizanų ir apie 12 tūkst. jų talkininkų. Moterys partizanės taip pat patyrė visus partizaninio karo sunkumus ir žiaurumus: areštus, kankinimus, kalinimą lageriuose, tremtį, daug jų buvo nužudyta.

Nors laisvės kovotojai ir nepasiekė savo svarbiausio strateginio tikslo – neatkūrė nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės, bet pasipriešinimo kovų reikšmė yra didžiulė. Laisvės kovotojai įrodė, kad 1940 m. Lietuva prie SSRS buvo prijungta prieš tautos valią, ateinančioms kartoms paliko tautos laisvės idealų siekį.

1990 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1944–1953 m. partizaninis karas pripažintas kaip vienas iš istorinių atsikūrusios valstybės pagrindų. Moterys partizaninio karo istorijoje paliko įspūdingų drąsos, ištvermės ir pasiaukojimo pavyzdžių, pasižymėjo didvyriškumu ir žygdarbiais ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Daug moterų partizanių, įvertinant jų nuopelnus, buvo apdovanotos Lietuvos valstybės apdovanojimais – Vyčio Kryžiaus ordinais, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliais ir kt.

Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Ramygalos r. skyriaus 1950 m. liepos 26 d. surengtos karinės-čekistinės operacijos metu Ramygalos r., Padvarninkų II k. K. Sologubienės namuose po krosnimi buvo surasta slėptuvė, kurioje slapstėsi B. Čepaitė ir Petras Pakštas-Kepėjas.

Partizanams nesutikus pasiduoti, įvyko apie 40 min. trukęs susišaudymas, dėl jo užsidegė namas. Sunkiai sužeista B. Čepaitė iššoko pro langą, bet buvo sulaikyta ir mirė maždaug po 30 min. „nepapasakojusi nei apie save, nei apie banditus“. Jos palaikai buvo nuvežti į Ramygalą atpažinti. Namo degėsiuose buvo surastas apdegęs P. Pakšto-Kepėjo kūnas.

A. Bunevičiūtė (g. 1929 m.) Kauno mokytojų seminarijos 2 kurso studentė, 1948 m. tapo partizanų ryšininke. Tėvas Vincas Bunevičius 1948 m. buvo suimtas už partizanų rėmimą. Nuo 1949 m. – Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 51 kuopos 1 grandies būrio, kuriam vadovavo Jonas Valatka-Kardas, narė (nuotraukoje ji dėvi J. Valatkos-Kardo aprangą).

1950 m. suimta Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Prienų aps. skyriaus. Vidaus reikalų ministerijos (MVD) kariuomenės Karo tribunolo nuteista mirties bausme, sušaudyta 1950 m. spalio 4 d. Vilniuje. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu A. Bunevičiūtė 2008 m. buvo apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties).

S. Krutkienės ūkyje, tvarte įrengtoje slėptuvėje, nuo 1951 m. rugsėjo mėn. slapstėsi Prisikėlimo apygardos vadas Juozas Paliūnas-Rytas ir kiti partizanai. Lietuvos SSR MGB Dotnuvos r. skyriaus surengtos karinės čekistinės operacijos metu slėptuvė buvo surasta, J. Paliūnas-Rytas žuvo (nusišovė). MGB kariuomenės Karo tribunolo S. Krutkienė su dukra Z. Krutkyte buvo nuteistos, iki 1956 m. kalėjo Siblage ir Viatlage.

S. Bislytės (g. 1922 m.) namuose slapstėsi jos brolis partizanas Bolis Bislys. 1945 m. Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Zarasų aps. skyriaus ji buvo suimta, tačiau pabėgo. Įsigijusi pasą svetima pavarde, slapstėsi. 1947 m. vėl buvo sulaikyta Kaune. Sutiko bendradarbiauti su saugumu, paleista įstojo į partizanų būrį. M. Paškonis-Don Kichotas buvo suimtas 1953 m. balandžio 9 d. Kartu su juo buvusiai S. Bislytei pavyko pabėgti.

E. Bagdonaitė 1948 m. slapstydamasi nuo tremties įstojo į partizanų būrį. 1952 m. gruodžio mėn. jos vyro Šatrijos rinktinės vado Liudo Rekašiaus-Vėtros (žuvo 1952 m.) prašymu ją slapstė Petronėlė Siurblytė Varnių r., Skliausčių k. esančio tvarto pastogėje įrengtoje slėptuvėje. 1953 m. sausio 13 d. slėptuvę aptiko Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Užvenčio ir Varnių r. skyrių stribų būrys. Slėptuvėje buvusi E. Bagdonaitė-Elena po raginimų pasiduoti šovė sau į galvą. Mirė vežama į Telšių ligoninę. P. Siurblytė buvo nuteista, iš įkalinimo Siblage paleista 1956 m.

Anelė Birutė Laurinaitytė-Mažytė, Nijolė (g. 1934 m.) buvo Tauro apygardos vado Viktoro Vitkausko-Saidoko, Karijoto ryšininkė. 1950 m. suimta ir Ypatingojo pasitarimo prie SSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) nuteista 7 m. pataisos darbų lagerio. 1954 m. paleista iš Dubravlago. Tėvai Adelė ir Petras Laurinaičiai, sesuo ir brolis nuteisti už ryšius su partizanais. Pr. Bastys-Dūmas žuvo 1951 m.

M. Baliukonytė (g. 1932 m.) buvo suimta 1951 m. Valstybės saugumo ministerijos (MGB) kariuomenės Karo tribunolo 1952 m. nuteista 10 m. pataisos darbų lagerio už tai, kad du kartus susitiko su broliu bei kitais partizanais ir nepranešė apie tai sovietų valdžios organams. 1954 m. paleista iš Vorkutlago. Brolis Aras žuvo, tėvai su 4 vaikais 1951 m. buvo ištremti.

O. Tarutienė ir S. Vaičiukėnienė po partizanų ryšininkų – sūnaus V. Taručio ir vyro Mykolo Vaičiukėno – suėmimo nuo 1949 m. pradėjo slapstytis. A. Smetona-Žygaudas padėjo joms gauti pasus svetimomis pavardėmis. 1951 m. abi buvo suimtos.

Ypatingojo pasitarimo prie SSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) nuteistos 10 m. pataisos darbų lagerio. O. Tarutienė 1955 m. paleista iš Vorkutlago. S. Vaičiukėnienė 1956 m. paleista iš Siblago. Už ryšius su partizanais taip pat buvo suimti O. Tarutienės sūnus Edvardas, dukra Elena. Dukra Bronė, Vyčio apygardos štabo sekretorė, žuvo 1950 m. karinės čekistinės operacijos metu.

A. Kurtinytė (g. 1930 m.) nuo 1945 m. su artimaisiais rėmė partizanus maistu, slėpdavo juos savo namuose. Nuo 1950 m. svetima pavarde gyveno nelegaliai, 1951 m. pavasarį įstojo į partizanų būrį. Dalyvavo užminuojant partizanų kapines Prienų r., kuriose, sprogus užtaisui, žuvo trys saugumiečiai.

1952 m. rugpjūčio mėn. Pietų Lietuvos srities vado Sergijaus Staniškio-Lito paskirta Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Dešinio tėvūnijos vade, jos pavaduotojomis paskirtos Regina Jančiauskaitė-Pempė ir Monika Marčiulaitytė-Nykštukė.

Dalyvavo surandant ir sunaikinant septynis Geležinio Vilko rinktinės partizanus nužudžiusius išdavikus Joną Gasnerį ir Alfonsą Ūką, platino partizanų spaudą, lapelius. Suimta 1952 m. lapkričio 7 d., nuteista 25 m. pataisos darbų lagerio. 1959 m. paleista iš Siblago, palikta tremtyje Taišeto m. Irkutsko sr. A. Kurtinytės motina 1948 m. buvo ištremta, trys broliai žuvo. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Antosia Kurtinytė-Meckelienė 2017 m. buvo apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.

Nuotrauka 1951 m. paimta iš sulaikyto Vytauto apygardos Lokio rinktinės ryšininko Algirdo Luniaus-Jovaro, saugojusio partizanų dokumentus.

E. Valevičiūtės (g. 1922 m.) tėvai rėmė partizanus maistu, skalbė drabužius, rinko informaciją apie karinių grupių pasirodymą. 1946 m. E. Valevičiūtė Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kupiškio aps. skyriaus buvo suimta, bet jai pavyko pabėgti. 1948 m. įstojo į partizanų būrį, buvo ryšininke, ruošė maistą, mezgė kojines, pirštines.

1948 m. dalyvavo sulaikant Svėdasų vls. gyventoją Juozą Vilį, jis prisipažino MGB organams kelis kartus pranešęs apie partizanus. E. Valevičiūtė, paraginta A. Žilio-Kęstučio, išdaviką nušovė. Už aktyvią partizaninę veiklą E. Valevičiūtei-Birutei suteiktas jaunesniojo grandinio laipsnis.

1949 m. lapkričio 1 d. buvo suimta su kitais partizanais, MGB Kupiškio aps., Svėdasų vls., Šimonių girioje aptikus Šarūno rinktinės štabo bunkerį. Ypatingojo pasitarimo prie SSRS MGB nuteista 25 m. pataisos darbų lagerio. 1959 m. paleista iš Vorkutlago ir ištremta į Intos m., Komijos ASSR. Brolis Jurgis Valevičius suimtas, brolis Donatas 1948 m. ištremtas, motina Ona Valevičienė nuo tremties pasislėpė, sesuo Janina Valevičiūtė-Astra veikė partizanų būryje.

V. Kleiza-Sakalas buvo sunkiai sužeistas saugumui bandant jį sulaikyti Kaune, tačiau jam pavyko pabėgti. Kauno „Raudonojo kryžiaus“ klinikinės ligoninės darbuotojos Michalina ir Albina Grinevičiūtės suteikė jam medicininę pagalbą, pervežė į Elžbietos Mikalauskienės namus Kaune, ten 1948 m. spalio 31 d. jis mirė.

E. Mikalauskienė palaikus, iki kol juos pasiims partizanai, paslėpė daržinėje. Saugumui 1948 m. lapkričio 5 d. atliekant kratą E. Mikalauskienės namuose, palaikai buvo rasti. E. Mikalauskienė, jos dukra Aldona ir sūnus Algimantas Ypatingojo pasitarimo prie SSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) 1949 m. nuteisti 10 m. pataisos darbų lagerio. E. Mikalauskienė 1951 m. mirė Dubravlage.

A. Pupkevičiūtė (g. 1928 m.), kartu su tėvu Petru Pupkevičiumi, broliu Vaciu ir seserimi Vladislava, rėmė partizanus, kurių būryje buvo jos broliai Jonas (žuvo 1951 m.) ir Kostas (žuvo 1946 m.). 1949 m. suimta kartu su tėvu, seserimi ir broliu Vaciu. Ypatingojo pasitarimo prie SSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) nuteista 10 m. pataisos darbų lagerio. 1956 m. paleista iš Dubravlago.

J. Rudneckienė (g. 1914 m.) rėmė partizanus nuo 1947 m., jos vyras buvo suimtas. Savo namuose 1949 m. ji slėpė sužeistą partizaną Bronių Vaitkų, tačiau saugumas jį susekė. Sulaikymo metu jis buvo nušautas, sudegė ir namas, kuriame jis slapstėsi. Namui sudegus J. Rudneckienė slapstėsi, įstojo į Jono Eidiejaus-Sakalo būrį.

Sulaikyta 1954 m., sulaikymo metu bandė priešintis ginklu, bet buvo nuginkluota. Pabaltijo karinės apygardos Karo tribunolo 1954 m. nuteista 25 m. laisvės atėmimo. 1956 m. paleista iš Karlago. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu J. Rudneckienė-Andrėkutė 2002 m. buvo apdovanota Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Partizanus 1946 m. rugsėjo 1 d. Trakų aps., Onuškio vls. Grendavės k. ryšininko Petro Blažonio ūkyje nukovė Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) agentų smogikų spec. grupės nariai, apsimetę Didžiosios Kovos apygardos partizanais.

V. Rudienė (g. 1928 m.) nuo 1949 m. sausio mėn. gyveno nelegaliai ir veikė partizanų būryje. Jos vyras partizanas Stasys Rudys-Ramūnas žuvo 1949 m. Būryje veikė ir vyro sesuo Genovaitė Rudytė (g. 1932 m.). Abi dalyvavo partizanų baudžiamosiose akcijose prieš su saugumo organais bendradarbiavusius asmenis.

Sulaikymo metu 1951 m. spalio 14 d. abi priešinosi ginklu ir bandė šaudyti į Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Skaudvilės r. skyriaus oper. įgaliotinius, tačiau saugumiečiai atėmė iš jų ginklus. MGB kariuomenės Karo tribunolo 1952 m. nuteistos 25 m. pataisos darbų lagerio. V. Rudienė 1959 m. paleista iš Siblago ir ištremta į Irkutsko sritį. G. Rudytė 1956 m. paleista iš Karagandos pataisos darbų lagerio ir ištremta į Karagandos sritį.

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus vedėja Vilma Ektytė.

Daugiau informacijos – Lietuvos ypatingojo archyvo parodoje „Moterys partizaniniame kare“.