Pamažu jaučiuosi grąžinanti skolą Lietuvai, nes mano dukra, kuri augo Amerikoje ir anksčiau nesidomėjo tėvyne, jau šį rudenį vyks studijuoti į Lietuvą, LRT RADIJUI sako slaugytoja iš Amerikos Jurgita Šedienė. Anot jos, emigravus ryšys su Lietuva išliko.
– Kaip Jūs atsidūrėte Amerikoje?
– Apie Ameriką svajojau nuo vaikystės. Visada galvodavau, ką aš pasiimčiau iš Lietuvos, nes įsivaizdavau, kad, jeigu aš jau ten išvažiuosiu, tai niekada ir neparvažiuosiu.
Vieną dieną darbo reikalais nuvykau į Vilnių. Nuėjau į teatrą pažiūrėti operos „Karmen“ ir staiga aplink mane pasirodė grupelė kitaip kalbančių žmonių. Iš pradžių nesupratau, kad tai anglų kalba. Supratusi, kad jie kalba angliškai, pradėjau draugiškai šypsotis ir jie pradėjo mane kalbinti.
Viena moteris buvo iš Brazilijos, o kita – niujorkietė. Nors mano kalba buvo labai ribota, vis vien sugebėjome apsikeisti savo pavardėmis ir adresais. Pradėjome susirašinėti ir po kurio laiko tiesiog pasakiau jai, kad norėčiau apsilankyti. Tais laikais reikėjo iškvietimo, reikėjo kreiptis į Tarybų Sąjungos ambasadą Vašingtone ir nueiti gana ilgą kelią.
Labai apsidžiaugiau, kai ji pranešė, kad mano atvykimo į Ameriką procesą yra pradėjusi. Ji atsiuntė prašymų kopijas į Tarybų Sąjungos ambasadą Vašingtone.
Tada man reikėjo važiuoti į Maskvą vizos. Skrydis buvo komplikuotas – stovėjome ilgose eilėse, apie porą parų laukiau bilieto. Buvo tokie įdomūs potyriai, tada kelionė iš Maskvos į Niujorką. Žinoma, buvo daug jaudulio, kaip ji mane pasitiks ir pan.
– Kodėl taip norėjote išvykti į Ameriką?
– Aš nenorėjau gyventi Amerikoje, aš tik norėjau ją pamatyti. Galbūt iš močiutės pasakojimų, galbūt dėl to, kad ji daug pasakodavo apie prosenelius, kurie sunkiai dirbo anglių kasyklose ir po to sugrįžo į Lietuvą. Galbūt dėl to, kad ji pasakojo apie savo sesę, kuri 17 metų išvažiavo ir niekada jos nebematė.
Išvažiavau trims mėnesiams, norėjau padirbėti, papakuoti siuntas, nes girdėjau, kad už valandą moka penkis dolerius. Aišku, norėjau, kaip ir visi, užsidirbti kiek nors pinigų ir sugrįžti į Lietuvą, kur manęs laukė gana neblogas darbas. Tačiau man pradėjo darytis viskas įdomu, sudomino Niujorkas ir pagalvojau, kad dar galėčiau pabūti.
– Daugumai lietuvių atrodo, kad išvažiavus į Ameriką atsiveria visos durys. Ar iš tikrųjų viskas yra taip paprasta pradedant gyvenimą svetur?
– Pirmiausia turbūt yra emociniai dalykai ir ta atskirtis nuo tėvynės, nuo savo šeimos, draugų ir giminių. Kiekvienas tą išsiskyrimą išgyvena. Visi kiti dalykai – taip, sudėtinga, reikėjo pirmiausia mokytis kalbos, perprasti čionykštes taisykles ir gyvenimo būdą, nes šioje šalyje nėra lengva. Aš visada patardavau tiems žmonėms, kurie verždavosi čia, kad, jeigu galite, tai važiuokite į Europą, nes ji mums yra artimesnė.
Pradžia nebuvo lengva. Metus laiko užsibuvau Niujorke, po to atskridau į Čikagą ir pamačiau, kad ji savesnė, paprastesnė, mažesnė. Aš ją pavadinau dideliu kaimu po Niujorko. Man čia buvo geriau, lengviau pradėti gyvenimą ir gauti darbus.
Kaip ir daugeliui, teko ir slaugyti ligonius, ir dirbti padavėja. Taip įgauni daug įvairiausių įgūdžių, kurie gyvenime tikrai praverčia. Aš labai norėjau mokytis, studijuoti ir taip viskas susiklostė, kad Čikagoje gavau nukreipimą dirbti medicinos seserimi. Taip ir pradėjau mokslus. Baigiau Ilinojaus universitetą ir įgijau specialybę, pagal kurią dabar dirbu.
Amerikoje buvo sudėtinga įteisinti savo imigracinį statusą. Kai atvažiavome su turistų vizomis, jas reikėjo perkvalifikuoti. Kai nueini pas advokatą ir jis sako, kad tu penkerius metus negalėsi niekur išvažiuoti, tai atrodė amžinybė. Buvo laikas, kai Lietuvoje nebuvau penkerius metus. Tuomet kokius dvejus metus kas vakarą mintimis apeidavau savo brangius kampelius, savo namus, tiesiog paglostydavau kiekvieną daiktą.
Norėdavosi nors vienai parai parskristi į Lietuvą, bet prisimindavau, kad prarasiu galimybę sugrįžti čia. Dėl imigracijos egzistuoja didelis emocinis sukrėtimas ir tai tikrai nėra paprasta.
– Manoma, kad, jeigu gyvensi Amerikoje, tai visada galėsi užsidirbti. Jūs sutiktumėte su tuo, kad Amerikoje yra toks darbo kultas?
– Iš tikrųjų – taip. Mano dukrai nelabai patinka, kai aš kartais pavadinu Ameriką darbo stovykla. Pabuvusi Lietuvoje, paatostogavusi, pasidžiaugusi, pakvėpavusi grynu oru kartais sakau: „Dabar grįšime į darbo stovyklą“, o ji sako: „Mama, nesakyk taip“.
Amerikoje yra susiformavęs gyvenimo paprotys, kad žmonės atostogauja ilgiausiai savaitę. Jeigu neturime darbo vieną ar kitą dieną, apima nemažas nerimas, arba pasiėmę laisvadienius galvojame, ar jau ne per daug tų laisvų dienų turime?
– Vaikystėje Jūsų dukra Lietuva nesidomėjo, o dabar nori pažinti tėvynę ir vyks ten studijuoti. Kaip Jums atrodo, kodėl taip nutiko?
– Labai džiaugiuosi, kad taip nutiko, nes giliai širdyje vis tiek jaučiu skolą Lietuvai, jog išvažiavau. Išvažiavau ne dėl to, kad man čia geriau. Lietuva yra mano gimtinė, mano žemė, ten mano proseneliai, tėvai, ten buvo gražiausi mano metai, įdomiausias gyvenimas.
Dėl to, kad dukra grįžta studijuoti į Lietuvą, nors ir laikinai, man be galo gera. Gal todėl, kad tai lyg ir mano skolos grąžinimas ir tai, kad ji pati tai pasirinko. Nežinau, kaip tai įvyko, galbūt vis tiek mes turėjome tą ryšį su Lietuva.
Prieš dvejus metus, kai vasarą buvome Lietuvoje, jai pasisekė susipažinti su įdomiais žmonėmis ir sudalyvauti archeologinėje ekspedicijoje. Matyt, kad ta savaitė apvertė jos mąstymą apie Lietuvą, jos suvokimą, kad jos šaknys yra Lietuvoje. Ji net savo laiške rašė, kad Lietuva jos nebepaleidžia ir tai pasitvirtino.
– Nebaisu, kad dabar dukra gyvens Lietuvoje, o ne Amerikoje, kur yra įpratusi?
– Turbūt kiekvienai mamai paleisti savo vaikus yra gana sudėtinga, bet aš labai džiaugiuosi, kad ji šiek tiek susipažins su Lietuvos gyvenimu. Aš manau, kad viskas bus gerai ir didelio diskomforto nebus. O man bus dar didesnis ryšys su Lietuva per ją ir gal tada jau du kartus per metus važiuosiu apsilankyti. Tai, manyčiau, viskas tik į gera.
Čikagoje lankėsi LRT RADIJO žurnalistai Rūta Kupetytė ir Edvardas Kubilius. Jų kelionė yra dalis projekto „Keturi milijonai“, kuris skirtas Pasaulio lietuvių metams.
Išsamiau – interviu su Jurgita Šediene įraše.
Parengė Gražvyda Grigaitė ir Gabrielė Sagaitytė.
