captcha

Jūsų klausimas priimtas

Istorikas: „Didžiausias M. Gorbačiovo pliusas, kad perestroika pasibaigė Sovietų Sąjungos žlugimu“

 Praėjus vienai svarbiausių Lietuvos istorijoje dienų, sausio 13, galima vėl iškelti kontreversišką klausimą – ar Michailas Gorbačiovas žinojo apie šiuos kruvinus įvykius ir kaip apskritai galima būtų vertinti jo politiką Lietuvos atžvilgiu.

 Praėjus vienai svarbiausių Lietuvos istorijoje dienų, sausio 13, galima vėl iškelti kontreversišką klausimą – ar Michailas Gorbačiovas žinojo apie šiuos kruvinus įvykius ir kaip apskritai galima būtų vertinti jo politiką Lietuvos atžvilgiu.

Netrukus lietuvių kalba pasirodančioje savo knygoje, šįkart autobiografinėje, „Vienas su savimi“, M. Gorbačiovas teigia, kad „Tragišku kraujo praliejimu, kuris jau pats savaime nepaprastai skausmingas, buvo plačiai pasinaudota siekiant grynai politinių tikslų.“ Dalinamės šios knygos ištrauka apie sausio 13-osios įvykius, o norėdami objektyviau įverti M. Gorbačiovo pasisakymus, uždavėme kelis klausimus istorikui dr. Algimantui Kasparavičiui, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Pasiteiravus A. Kasparavičiaus apie M. Gorbačiovo poziciją sausio 13-osios dienos įvykių kontekste, jis teigia, kad vienareikšmiškai vertinti situacijos negalima, nes svarbiausi prezidento kanceliarijos dokumentai lieka įslaptinti iki šiol.

„Jei į problemą žvelgiame ne politologiškai, bet per akademinės istorijos prizmę, vienareikšmiškai atsakyti sudėtinga. Yra daug antrinių dokumentų, atsiminimų, prieštaraujančių vienas kitam, tačiau pagrindiniai SSRS prezidento kanceliarijos šaltiniai įslaptinti iki šiol. Todėl, kaip iš tiesų buvo: kiek sausio 13-osios agresija buvo iš anksto suplanuotas ir projektuotas įvykis, o kiek spontaniškas imperinių jėgų proveržis, tam tikra jų desperacijos forma, šiandien, nematant pirminių dokumentų, neatlikus jų analizės, pirmiausia, turiu galvoje tuometinės Sovietų Sąjungos aukščiausios valdžios, Kremliaus dokumentų, Gorbačiovo aplinkos tiesioginių įsakų, o ne antrinių šaltinių, vienareikšmiai atsakyti yra sudėtinga. Tačiau sprendžiant iš antrinių šaltinių, Vilniuje paliktų užsienio žurnalistų, iš prieštaringų komentarų tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje, tiek paties M. Gorbačiovo pareiškimų arba komentarų apie šiuos įvykius, iš tiesų, galima manyti, kad galbūt Michailas Gorbačiovas Sausio 13-osios karinės kampanijos prieš Lietuvos Respubliką sąmoningai neplanavo, jai nevadovavo ir kurį laiką tiksliai, detalėmis nežinojo apie įsibėgėjančius įvykius Vilniuje. Prisimenant kitų pasaulio didvalstybių panašias praktikas savo kolonijose ar priešų teritorijose, toks SSRS prezidento santykis su savo jėgos struktūromis nebūtų kažkuo labai ypatingas. Žinoma, tai nėra ir negali būti indulgencija kalbant apie M. Gorbačiovo politinę atsakomybę.

Vertinant M. Gorbačiovo elgesį jau po kovo 11-osios, ypatingai 1990-ųjų metų vasarą ir pabaigoje bei 1991 metų pradžioje, akivaizdu, kad situacijos sovietinėje imperijoje jis nebevaldė, daugeliu atvejų tiesiog plaukė įvykiams pasroviui, iš paskos. Aš netgi drįsčiau jo 1990–1991 metų politiką lyginti su garsaus britų premjero Artūro Nevillio Čemberleno garsiąja appeasemet doktrina vykdyta 1938–1940 m, kai britų premjeras, taip pat nebevaldė situacijos Europoje, tačiau visiems pozavo, kad viskas yra jo rankose ir valioje, o iš tiesų tik aukojo vieną valstybę po kitos Adolfui Hitleriui ir taip desperatiškai bandė išvengti susidūrimo su nacistine Vokietija. Man regis, saugodamas savo politinį fraką, perestroikos ideologiją ir SSRS iškamšą labai panašiai elgėsi ir M. Gorbačiovas „nematydamas” dalykų, kurių pakeisti jau neįstengė ar bijojo“, – teigia istorikas.

A. Kasparavičiaus teigimu, M. Gorbačiovo plaukimas pasroviui galiausiai išėjo į naudą visoms pavergtoms sovietinėms respublikoms ir aneksuotoms Baltijos valstybėms – atominė imperija griuvo. Labai greitai, neskausmingai ir su nedidelėmis netektimis ir žymiai lengviau bei paprasčiau nei 1917–1918 m. carinė imperija.

„Todėl M. Gorbačiovo vaidmens aš nesiimčiau vertinti kategoriškai: vien neigiamai ar teigiamai. Kaip ir kiekvienas žmogus, jis savyje slėpė ir juodus, ir baltus pradus, priiminėjo įvairius sprendimus. Didžiausias M. Gorbačiovo pliusas tas, kad jo perestroika pasibaigė Sovietų Sąjungos žlugimu.

O žlugimas nebuvo toks tragiškas, kokio Vakarai bijojo ir koks iš tiesų galėjo būti, jei SSRS būtų valdęs kitas prezidentas: ambicingesnis, žiauresnis, sentimentalesnis ar pasižymėjęs bravūra. Prisiminkime pirmąją ir antrąją Čečėnijos karo kampanijas, Boriso Nikolajevičiaus Jelcino poziciją ir kuo tie karai baigėsi? Lietuvoje šiandien, daugiausia dėl Sausio 13-osios karo aukų vyrauja labiau emocinis, ne istorinis analitinis požiūris – jaučiamos spontaniškos simpatijos B. Jelcinui, o M. Gorbačiovas laikomas blogu. Manau, tai nėra visai teisinga. 1985 m. ateidamas į Kremlių M. Gorbačiovas paveldėjo misiją išlaikyti SSRS, o 1991 m. paliko Kremlių, kai SSRS jau nebebuvo. Štai jo didžioji misija – SSRS griuvimas su „mažu krauju”. Vakarų Europos elitai šį paprastą faktą suvokė puikiai. Už tai M. Gorbačiovas ir gavo Nobelio Taikos premiją“, – sako istorikas.

Paklausus A. Kasparavičiaus, kaip galima būtų vertinti bendrai M. Gorbačiovo politiką Lietuvos atžvilgiu, jo manymu, Sovietų Sąjungos prezidentas buvo „tarsi tramdomieji marškiniai toms imperinėms jėgoms“, kurios Lietuvos atžvilgiu buvo nusiteikusios nepalankiai.

„Kalbant apie Lietuvą reikia pasakyti, kad nuo M. Gorbačiovo pozicijos, bent jau nuo 1990 metų pavasario iki vasaros vidurio, priklausė labai daug. Kad Gorbačiovas buvo ne karo, bet taikos žmogus rodo ir jo perestroikos ideologo Aleksandro Jakovlevo apsilankymas Lietuvoje 1988 m. rugpjūtį ir pagaliau paties M.Gorbačiovo taikingas vizitas Vilniuje iš esmės pačiose Kovo 11-osios išvakarėse. Pagaliau, tai rodo ir tarptautinė reakcija – Vakarų apžvalgininkų komentarai ir Prancūzijos prezidento Fransua Miterano, Vokietijos kanclerio Helmuto J. M. Kolio raginimas pradėti oficialias derybas. Galų gale, Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai priėmus pareiškimą dėl Kovo 11-osios akto moratoriumo, M. Gorbačiovas sudarė delegaciją deryboms su Lietuva. Tiesa, derybos neprasidėjo, bet tai jau buvo ne vien jo problema. Mūsų Aukščiausiosios Tarybos pirmininko politinis talentas ir įžvalgos: jis manė, kad geriau nepradėti derybų, bet išlaukti momento, kol Kremliaus pozicijos dar labiau susilpnės. Tai buvo rizikingas žaidimas, ėjimas plonu ledu, bet garbė tam žaidėjui, kuris rizikuoja ir laimi. Savo laiku Winstonas Čerčilis atmesdamas Hitlerio taikos pasiūlymus irgi smarkiai rizikavo ir pakišo Londoną po vokiečių bombomis, bet galų gale jo vedama britų imperija karą laimėjo. Jei W. Čerčilis ir V. Landsbergis būtų pralaimėję, jų vieta istorijoje būtų kitokia. Bet istorija nemėgsta būtojo laiko.

M. Gorbačiovas būdamas SSRS prezidentu valdė didžiules struktūras, turėjo milžiniškas KGB, MVD ir ginkluotąsias pajėgas, kurios Lietuvos Respublikos atžvilgiu buvo itin priešiškai nusiteikusios. Bet kokį antilietuvišką M.Gorbačiovo įsakymą tos imperinės jėgos būtų įvykdžiusios su kaupu. O kur dar vietiniai lietuviškieji kolaborantai, kurių vieni atvirai stojo prieš savo valstybę ir šaukėsi imperinių jėgų agresijos, o dar didesnis jų legionas tylomis laukė nepriklausomybės mirties. Aš manau, kad tokiomis aplinkybėmis prezidentas M. Gorbačiovas buvo tarsi tramdomieji marškiniai visoms toms margoms imperinėms jėgoms. Būdamas švelnaus, pakankamai emocionalaus, jautraus, labiau moteriško būdo jis nebuvo linkęs naudotis jėgos instrumentais. Be to, taip elgėsi, matyt, norėdamas išlaikyti perestroikos ir savo asmens mitą Vakaruose. Gorbačiovas žymiai daugiau nuveikė istorijos, Europos ir pasaulio labui nei Sovietų Sąjungos. Ir savotiškai jam pavyko: jei šiais laikais paminėsime jo pavardę Europoje, Amerikoje ar Afrikoje, visuomet atrasime žmogų, kuris mums pasakys kas buvo M.Gorbačiovas: žmogus sugriovęs komunistinę imperiją arba dabartinio Rusijos prezidento Vladimiro Putino žodžiais tariant – žmogus, sukėlęs didžiausią XX a. geopolitinę katastrofą. Taigi aklai atakuodami M. Gorbačiovą visada turime žiūrėti, kad neatsidurtumėme Vladimiro Putino geopolitikos apkasuose“, – sako istorikas A. Kasparavičius.

Ištrauka iš M. Gorbačiovo knygos „Vienas su savimi“ ( Vilnius, „Baltos lankos“, 2013)

„Sunkiu išbandymu tapo Vilniaus įvykiai naktį iš sausio dvyliktosios į tryliktąją. Lietuvos sostinėje pribrendusi situacija galėjo sukelti konfliktą su visais iš to išplaukiančiais padariniais. Todėl Federacijos Tarybos sprendimu padėti ieškoti išeities iš susidariusios padėties buvo išsiųsti Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos vadovas, Armėnijos Aukščiausiosios Tarybos vadovas ir TSRS prezidento patarėjas Ukrainos poetas Borisas Oleinikas. Tačiau prieš jiems atvykstant neva įgulos vado įsakymu kariniai daliniai šturmavo televizijos centrą, apsuptą minios respublikos nepriklausomybės šalininkų. Žuvo keturiolika žmonių, buvo daug sužeistų. Tragišku kraujo praliejimu, kuris jau pats savaime nepaprastai skausmingas, buvo plačiai pasinaudota siekiant grynai politinių tikslų. Kas galėtų paneigti, kad kažkas buvo labai suinteresuotas sutepti TSRS prezidentą žuvusiųjų krauju. Man pavyko pasiekti, kad krizė nebūtų eskaluojama, aš atsisakiau įvesti Lietuvoje prezidentinį valdymą. Patvirtinau, kad neleistina siekti valdžios nekonstituciniais metodais, naudojant prievartą.

O Jelcinas skubiai išskrido į Taliną susitikti su Baltijos šalių vadovais, ten pasirašytame kreipimesi į Jungtinių Tautų Organizaciją incidentas Vilniuje buvo įvertintas kaip „Tarybų Sąjungos agresija prieš Lietuvą“. Ragindamas Pabaltijyje dislokuotus kariškius laikytis rimties ir ramybės, jis padarė iš esmės provokacinį pareiškimą, kad „apginti suvereniteto be Rusijos armijos mums, matyt, nepavyks“. Per Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos posėdį griežtai pasmerkiau šį beprecedentį, toli siekiantį pareiškimą, kuriame nuskambėjo grasinimas suskaldyti ginkluotąsias pajėgas.

Maskvoje ir kai kuriuose kituose miestuose radikali opozicija surengė daugiatūkstantines demonstracijas ir eitynes su reikalavimais atstatydinti Sąjungos prezidentą, nes jam iškart buvo suversta kaltė dėl tragedijos Vilniuje.

Isteriją prieš Gorbačiovą kurstė „Demokratinės Rusijos“ vadovai. 1991 metų vasarį Jelcinas per televiziją paskelbė Gorbačiovui naują, šįkart tiesioginį karą: „Atsiriboju nuo prezidento pozicijos ir politikos, pasisakau už tai, kad jis būtų nedelsiant atstatydintas.“ Tikslas buvo pats destruktyviausias: palikti be vadovybės centrą ir pertvarką, užsiundyti ant prezidento visus, ką tik įmanoma, sąjungines respublikas ir pirmiausia Rusiją. To meto sąlygomis tai galėjo destabilizuoti šalį, šito siekė visokio plauko radikalai. Bet kokie Sąjungos valdžios veiksmai, kuriais buvo siekiama palaikyti viešąją tvarką, būdavo koneveikiami kaip bandymas pasikėsinti į demokratiją ir suverenitetą, kaip diktatūros grėsmė. Prisimenu, tada į Jelcino raginimus labai neigiamai sureagavo Nazarbajevas: „Krizė ir taip labai gili, o jis dar labiau ją gilina.“ Šiems raginimams nepritarė ir juos pasmerkė patys toliaregiškiausi žmonės iš tų „Demokratinės Rusijos“ veikėjų, kuriems pavyko išlaikyti blaivią galvą ir neapsvaigti nuo mitingų euforijos“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...