Lietuvoje

2019.05.26 15:56

Liudas Gira: kaip Lietuvos kūrėjas tapo jos duobkasiu

„Istorijos detektyvai“
Virginijus Savukynas, LRT TELEVZIJOS laida „Istorijos detektyvai“, LRT.lt2019.05.26 15:56

Liudas Gira – tai viena mįslingiausių Lietuvos istorijos asmenybių. Jis daug prisidėjo prie Lietuvos valstybės kūrimo, buvo kontržvalgybos vadovas, jam pavyko sužlugdyti lenkų rengiamą sąmokslą Lietuvoje, buvo gana žinomas literatas, tačiau kažkuriuo momentu jis palūžo ir tapo valstybės, kurią kūrė, duobkasiu.

Jis rašė poemas, šlovinančias ne tik Staliną, bet ir Mussolinį, o vėliau prisidėjo ir prie to, kad Lietuvos valstybė neegzistuotų. Tad kas gi buvo L. Gira?

Jis gimė 1884 m. rugpjūčio 27 d. Jo jaunystė – tipiška XX a. pradžios lietuvio inteligento. Kaip daugelis – V. Kudirka, M. Biržiška ir kiti, jis dar kurį laiką svarstė, kas gi toks yra – lietuvis ar lenkas? Apsisprendė būti lietuviu.

Galima sakyti, kad jis buvo tuometinės daugiatautės Lietuvos žmogus, nes be lietuvių ir lenkų kalbų, jis dar kalbėjo jidiš. Jaunystėje, kaip tuo metu buvo įprasta, galvojo pasukti kunigystės keliu. Bet juo taip ir netapo.

Kuriant Lietuvos valstybę

1918 m. jis įsitaiso dirbti Vilniaus milicijoje, o atsitiktinai gatvėje sutikęs Kazį Škirpą gauna pasiūlymą organizuoti Lietuvos kontržvalgybą. Štai kaip vėliau jis rašys savo autobiografijoje: „Būdamas toje srityje visiškas nemokėlis, žinoma, turėjau atsisakyti pasiimti pačiam bent ką organizuoti. Pasakiau ir pažadėjau karininkui Škirpai, tik tiek, jog pasistengsiu, kiek galėsiu, nors vieną kitą jam reikiamą žmogų surasti.“

Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos gali iškilti klausimas: kodėl L. Gira, poetas ir rašytojas, buvo pasirinktas tokiam atsakingam darbui?

„Kontekstas 1917–1919 m.: kadrų trūkumas, nėra ką paskirti, Vilniuje ir Kaune išvis mažai personalijų, todėl jis bus laikinai paskirtas į įvairias atsakingas pareigas iki žvalgybos viršininko“, – teigia istorikas Mindaugas Tamošaitis.

Tiesa, tos pareigos tik išdidžiai skambėjo. Lietuvos valstybė neturėjo pinigų, tad kam nors paskyrus pareigas, jis turėjo suktis taip, kaip išmano. L. Gira ir sukosi – jis suprato, kad į žvalgybinį darbą reikia įtraukti moterų. Kodėl? Ogi todėl, kad jos surenka įvairiausius miesto gandus ir gali jais pasidalinti.

1919 m. sausio pradžioje į Vilnių įžengė bolševikai. Dauguma lietuvių pasitraukė į Kauną, o susirgęs L. Gira liko sostinėje. Aišku, bolševikai apie tai sužinojo ir jį suėmė. M. Tamošaitis taip kalba apie šį laikotarpį: „Minsko, Smolensko kalėjimuose sėdėjo 4–5 mėnesius. Tuo metu jis yra ryžtingas, nepasimeta, sėdėdamas ant narų rašo ir visiems deklamuoja eiles, daro lietuvio patrioto, nepasiduodančio žmogaus įspūdį.“

Grįžęs iš nelaisvės jis vėl paskiriamas vadovauti žvalgybai. Tiesa, kartu pasireiškia ir neigiamos L. Giros asmenybės pusės. Jis kažkodėl nusprendė, kad jam gresia pavojus, todėl jo kabinetą saugojo kulkosvaidininkas. Niekas negalėjo užeiti į jo kabinetą prieš tai nepaskambinęs telefonu, tačiau jam vadovaujant ir buvo atskleistas lenkų sąmokslas Lietuvoje. Jo tarnyba neilgai truko, jis ir vėl pasuko į kūrybinį kelią.

„1921–1922 m. jis metasi į literatūrinę veiklą, vadovauja komisijoms, redaguoja „Vaivorykštę“, „Gaisus“, rašo į „Lietuvą“, „Lietuvos aidą“, „Vairą“, – pasakoja M. Tamošaitis.

Aišku, užsidirbti iš rašymo buvo sunku visais laikais, reikėjo pastovios tarnybos, ir jis tapo Valstybės teatro direktoriumi.

„Ten visi iš jo juokdavosi: buvo menininkas, nelabai orientavosi realiame gyvenime. Kai ateidavo dailininkai, aktoriai aplink matydavo vien popieryną. Kartą pavaišino sumuštiniu, kuris buvo įvyniotas į oficialų orderį“, – teigia M. Tamošaitis.

L. Giros bėdos

Dėl savo neūkiškumo jis turėjo didelių problemų. Paaiškėjo, kad jo didžiausia yda – neorganizuotumas ir nemokėjimas elgtis su pinigais. Tai tikriausiai ir buvo jo nuopuolio priežastis.

M. Tamošaitis teigia: „Netvarka, nesugebėjimas tvarkytis teatrui lėmė didelį nuostolį. Netgi kvietė savo jaunystės draugą V. Mickevičių-Krėvę tarpininkauti, kad jo nesodintų į kalėjimą. Apie 1927 m. buvo tokia prasta padėtis, kad jis netgi norėjo nusižudyti. Iš posto buvo pašalintas ir nustatytas terminas atlyginti nuostolius. Iš kalėjimo išsisuko, bet kaip administratorius, valstybės tarnautojas buvo silpnas ir negalėjo toliau dirbti.“

Nuo 1926 m. jis buvo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos sekretorius, vėliau tapo žurnalo „Literatūros naujienos“ vyriausiuoju redaktoriumi, o 1938 m. buvo išrinktas Lietuvos rašytojų draugijos pirmininku. Atrodytų, kad L. Gira turėjo gyventi normalų sotaus miestiečio gyvenimą, tačiau ir čia jis sugebėjo prisidaryti problemų.

L. Gira visada stokodavo pinigų, netgi prisimenamas atvejis, kai du žinomi rašytojai Vincas Mykolaitis-Putinas ir Balys Sruoga ėjo prašyti padengti jo skolų. Žinia atėjo ir iki ministro pirmininko Juozo Tūbelio. Jis vieną kartą iš rezervo fondo padengė kelių tūkstančių litų skolą, po to – antrą kartą, tačiau ir tai nepadėjo L. Girai išbristi iš bėdų. Kas tai buvo – išlaidumas, gero ir lengvo gyvenimo troškimas?

„Tai paprasčiausias nesugebėjimas planuoti, visą laiką būti dėmesio centre. Jo žmona buvo stotinga moteris Bronė, ją pamatęs Liudas nuleisdavo galvą, pritildavo, nors buvo kompanijos žmogus, dalyvaudavo priėmimuose, įvairiuose renginiuose, pinigų irgi reikėjo. Pradžioje jis nebuvo vien materialistas, bet vėliau pasisuks kitaip“, – kalba M. Tamošaitis.

Tiesa, paties L. Giros užrašuose yra fiksuojamas noras gyventi lengvai ir nerūpestingai: „Ką gi, metas jau ir padurniuoti, ne vis tik triūsti visuomenės reikalui kaip durnas idealistas, nes jei to idealizmo niekas neįvertina, matyt, jis gal nė nereikalingas mūsų laikais...“

Flirtas su sovietais

Tačiau viskas šiame gyvenime turi savo kainą, nerūpestingumas taip pat. Tikriausiai nepasitenkinimas esama padėtimi, didelės ambicijos vertė jį ieškoti naujų kelių, tiksliau, surasti tuos, kuriems jis galėtų tarnauti ir už tai gauti gerą atlyginimą. Ir štai prasideda L. Giros paieškos. Pirmiausia jis norėjo prisišlieti ne prie ko nors kito, bet prie Benito Mussolinio.

„Man fašizmas patinka, nors aš jo nemačiau ir nė kiek nepažįstu“, – išdidžiai pareiškė poetas Laisvės alėjoje sutiktam V. Gustainiui.

„Italijos ambasada organizavo konkursą poemai apie Mussolinį, buvo numatyti pinigai, L. Gira keliuose numeriuose rašo poemą, bet pinigų taip ir negauna. Tada metasi į kitą kraštutinumą“, – aiškina M. Tamošaitis.

Kitas kraštutinumas – tai stalinistinė SSRS, jis susižavi komunizmu. Tai buvo keistas posūkis, nes iki to laiko jis buvo žinomas kaip tautinių idėjų reiškėjas, rašantis katalikiškoje spaudoje. Tiksliai nežinoma, tačiau dabar jis atranda kelius į SSRS pasiuntinybę Kaune.

V. Gustainis savo prisiminimuose taip rašo: „1938/39 žiemą aš gerokai nustebau, pamatęs Tarybų Sąjungos pasiuntybėje L. Girą su žmona, kuriuodu čia itin smagiai jautėsi ir savotiškai talkininkavo šeimininkams savo patarnavimais kviestiesiems svečiams. Man pasirodė, kad L. Girai kažkaip lyg ir savi atstovybės žmonės. Čia pat mane ragindamas pasivaišinti tai vienu, tai kitu skanėstu, L. Gira prasitarė turįs Tarybų Sąjungos rašytojų kvietimą drauge su žmona aplankyti Maskvą ir kitas vietoves, sakėsi manąs tenai nuvykti.“

„Ne sovietai pirma surado L. Girą, bet L. Gira surado sovietus – reikiamu momentu reikia nueiti, kur reikia. Ypač 1935–1937 m. SSRS pasiuntinybė rodo dėmesį inteligentams, stengiasi juos pritraukti, turėti iš to naudą. Gira buvo tas žmogus, kuris matė, kur pučia vėjai, galima ir pinigų užsidirbti. Nuo 1937 m. jis tampa žmogumi, į kurį sovietai pradeda žiūrėti labai rimtai“, – sako M. Tamošaitis.

L. Gira pasikeičia – iš tautininko jis virsta kraštutiniu kairiuoju, pradeda garbinti SSRS ir tai daro provokuojančiu būdu.

„Proginiame „Literatūros naujienų“ numeryje jis mini ne Lietuvos, o SSRS 20 m. jubiliejų, bolševikų atėjimą į valdžią – akcentai ne tie. Visi stebisi, kaip taip gali būti, bet L. Girai – gali“, – teigia M. Tamošaitis.

Aišku, jis, kaip ir daugelis to meto kultūrininkų, išvyko į SSRS. Ji jam padarė didelį įspūdį, o svarbiausia, jam atrodė, kad menininkai turi žymiai geresnes sąlygas ten nei Lietuvoje. Tik jis nežinojo ar nenorėjo žinoti, jog tą privilegiją turi tik valdžios mylimi menininkai. Kiti atsidurdavo kalėjimuose arba lageriuose.

Jo virsmą iliustruoja viena maža, tačiau iškalbinga detalė. Laisvės alėjoje jis ir vėl susitiko V. Gustainį, buvo grįžęs iš kelionės po SSRS. V. Gustainis paklausė, kiek dabar yra valandų. Poetas atsakė, kad tuoj bus 12 val., tada pašnekovas suabejojo ir štai kokį išgirdo atsakymą: „Visai teisingai – pagal jūsų laikrodį dabar tik dešimta baigiasi, bet mano laikrodis jau eina pagal Maskvos laiką.“

„Gyveno pagal Maskvos laiką. Matyt, verbavimas buvo įvykęs, nors įrodymų nėra, matyt, buvo gauta pinigų, pažadėta išleisti kūrinius. Žmogus dirbo kitam šeimininkui – tokia linija nuo 1937 m. nepasikeis, o dar sustiprės“, – užsimena M. Tamošaitis.

Išdavikas

Todėl visiškai natūralu, kad, Lietuvą okupavus sovietams, L. Gira tampa vienu savo valstybės duobkasių. Kaip žinome, po okupacijos buvo organizuoti butaforiniai rinkimai į liaudies seimą. Jo užduotis buvo viena – inkorporuoti Lietuvą į SSRS.

Aišku, šiame Seime pasižymėjo naujiems dievams besilankstantis L. Gira: „Tikrosios nepriklausomybės mūsų tėvynė per visus tuos dvidešimt dvejus metus neturėjo niekad nei per vieną valandą. Jau nuo pat pirmosios tos nepriklausomybės paskelbimo dienos Lietuva ir politiškai, ir ekonomiškai visada buvo nuo ko nors priklausoma ir vis labiau darėsi tokia.“

L. Giros aktyvumo neatšaldė ir tas faktas, kad jis jau buvo pabuvęs bolševikų kalėjime prieš 20 m., jis turėjo suprasti, su kuo susideda. Aišku, toks karštas naujos sovietinės santvarkos gynėjas neliko nepastebėtas. Jis buvo pasirinktas tarp tų, kurie važiavo į Maskvą parvežti Stalino saulės. Ir dėl to jis niekada nesigailės. Nuo šiol Stalinas jam tapo saule.

„Dėl to visiškai nesigailėjo. Yra išlikęs jo 1940 m. liepos 31 d. laiškas sūnui V. Sirijos Girai, kai delegacija nuvažiavo į Maskvą: žmogus gyvena tarsi rojuje, tai geriausios akimirkos. Jis džiaugiasi, kad pamatys Staliną, o po to galįs ir mirti. Salomėja Nėrį, Petrą Cvirką ir jį garbina ir prie jų puola korespondentai – tiek dėmesio“, – pasakoja M. Tamošaitis.

Matyt, buvo sužaista jo ambicijomis ir godumu. L. Gira suprato, kad jei į jį palankiai žiūrės sovietinė valdžia, jis gaus daug didesnį pripažinimą ir daug daugiau pinigų.

„Dar jis džiaugėsi, kad jam pažadėjo, jog bus išleista eilėraščių knyga rusų kalba. Lietuvoje jis to nebūtų turėjęs. Smetonos laikais kūrę tautiškai iš valdžios sulaukdavo daugiau dėmesio, jis kūrė kitaip, o nuo 1936 m. visai nekūrė. O čia – milžiniški tiražai, nes SSRS didžiulė valstybė, daugybė kalbų, honorarai. Jis gyvena kitomis sampratomis, kaip valstybė Lietuva jam neegzistuoja“, – aiškina M. Tamošaitis.

Sovietinė valdžia L. Girą apipylė malonėmis – ne tik jo kūrinius spausdino ir mokėjo didelius honorarus, tačiau parūpino ir oficialias pareigas – jis gavo liaudies švietimo komisaro pavaduotojo postą. Tačiau ir ten išlindo tas pats jo neūkiškumas ir neorganizuotumas. 

Štai kaip rašė A. Venclova: „Liudas Gira mažai tetiko administraciniam darbui. Jie neturėjo nei reikalingo metodiškumo, nei vientisos linijos, nei atkaklumo, siekiant aiškių tikslų. Tiesa, ir čia jam netrūko nei sumanymų, nei užmojų. Pavedėme jam organizuoti suaugusiųjų švietimą. Bet L. Gira neišsitekdamas savo branžoje dažnai kišdavosi į kitas sritis, kur kartais įnešdavo tuo laiku ypač nepageidaujamos anarchijos.“

Kokią anarchiją jis sukeldavo? Štai tik keletas pavyzdžių. Vietoj savo tiesioginio darbo jis užsiimdavo straipsnių diktavimu telefonu Kijevo ar Baltarusijos laikraščiams. Pamatęs mėnesio sąskaitas už telefono ryšį, A. Venclova griebėsi už galvos: kas tiek prakalbėjo? Pasirodo, kad tai buvo L. Gira. Negana to, Vilniuje jis sumanė atidaryti net 18 lenkų teatrų. Kodėl? Todėl, kad į Vilnių buvo pasitraukę daug lenkų aktorių. Ir tik kai A. Venclova paklausė, ar bus tiek žiūrovų, L. Giros entuziazmas atvėso.

Kai naciai užpuolė SSRS, L. Gira kartu su A. Venclova pakrikai bėgo Maskvos link. Buvo ir nuotykių. L. Girą raudonarmiečiai norėjo sušaudyti, nes pamanė, kad jis yra šnipas. Išgelbėjo A. Venclova ir TSRS AT deputato mandatas. Būdamas Maskvoje, o vėliau Penzoje, jis užsiėmė propagandinių eilėraštukų, kurie turėtų įkvėpti ne tik lietuvius, bet ir lenkus kovoti su vokiečiais, kūryba. Rašė ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai, be to, propagandai išnaudojo Žalgirio mūšį – juk tada lietuviai su lenkais taip pat kovojo prieš vokiečius.

Tik jis turėjo vieną bėdą, kurią įvardijo tas pats A. Venclova: „Bene didžiausia naujųjų L. Giros kūrinių yda buvo jų ilgumas – senas poetas tarsi prarado saiką ir rašė labai ištęstus eilėraščius, dažnai grįždamas prie jaunystės stiliaus, artimo liaudies dainų ritmikai ir įvaizdžiams. Kad ir atsargiai, vengdami poetą įžeisti, kai kada atvirai pasakydavome savo nuomonę, kuri jam aiškiai būdavo ne prie širdies.“

Negana to, jis tapo raudonarmiečiu. Tiesa, fronte taip niekada ir nepabuvojo. Jo uždavinys buvo skaityti ilgus ir nuobodžius propagandinius eilėraščius kariams. Beje, jo tapimas raudonarmiečiu atrodė komiškas net ir užkietėjusiems komunistams, kurie iš jo nepiktai pasišaipė: ar jis moka užsirišti diržą pagal statutą?

L. Gira po karo ilgai negyveno. Jis sunkiai susirgo, gulėjo lovoje, tačiau net ir būdamas mirties patale veržėsi pašlovinti kruvinąją SSRS. J. Paleckiui jis taip rašė: „Jei kartais šauktumėte Aukšč. Tarybos posėdį – manęs tik jokiu būdu neužmirškit, iškvieskit, nes tai man būtų didžiausias moralinis smūgis.“

Kalbos nepasakė, nes mirė 1946 m. liepos 1 d. Štai tokia L. Giros biografija. Jis savo gyvenime padarė tokį posūkį: nuo žmogaus, kuris prisidėjo prie valstybės kūrimo, iki to, kuris šlovino okupantą.

„Tokių pavyzdžių turime nedaug: kai kurie plaukė, laviravo, o jis – į bedugnę. Jeigu būtų likęs gyvas, dar būtų prirašęs, nes jam viskas atrodė visiškai kitaip. Tai galėtų būti chrestomatinis pavyzdys, kaip nereikia elgtis. Tautą galėtume auklėti L. Giros pavyzdžiu“, – pasakoja M. Tamošaitis.

„Istorijos detektyvai“ su Virginijumi Savukynu – sekmadieniais 16.00 val. per LRT TELEVIZIJĄ.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt