Lietuvoje

2019.05.19 16:57

Kaip naciams liko tik dalis Suvalkijos, nors planuota visa Lietuva: kalti ir danieliai „Istorijos detektyvai“

Virginijus Savukynas, LRT TELEVZIJOS laida „Istorijos detektyvai“, LRT.lt2019.05.19 16:57

Puikiai žinoma, kad 1940 m. Lietuvos okupaciją lėmė slaptieji Molotovo-Ribentropo susitarimai 1939 m. rugpjūčio 23 d. Tačiau toks požiūris yra supaprastintas. Tą dieną slaptuosiuose protokoluose buvo užfiksuota, kad Lietuva priklauso Vokietijos, o ne Sovietų Sąjungos įtakos zonai. Ir tik po mėnesio – rugsėjo 28 d. buvo nutarta, kad Lietuva atiteks sovietams. Štai čia ir iškyla klausimas: kodėl per tokį trumpą laiką buvo pakeista nuomonė dėl Lietuvos?

Vakarų žvalgybos greitai sužinojo apie slaptuosius sovietų ir nacių protokolus

Ketvirtajame dešimtmetyje Europoje buvo neramu. Nacistinė Vokietija darėsi vis stipresne, kėlė galvą ir tapo vis agresyvesne. Vakarų lyderiai nuolaidžiavo Hitleriui, nes tikėjosi, jog taip bus galima išlaikyti taiką. Sovietų Sąjunga niekada neatsisakė minties sukelti revoliuciją Europoje ir įtvirtinti bolševikinį režimą Senajame žemyne. Tarptautinė bendruomenė buvo iš dalies nustebinta, kai sužinojo, kad šios dvi totalitarinės valstybės sudarė sąjungą 1939 m. rugpjūčio 23 d. Visi įtarė, kad turėjo būti dar ir slapti susitarimai. Klausimas tik toks – kokie jie?

Didžiosios šalys jau greitai žinojo, kad egzistuoja slaptieji protokolai. Jų žvalgyba dirbo tikrai gerai. „Vakarų valstybės apie tuos protokolus sužinojo iš karto po jų pasirašymo. Jau kitą dieną, naktį iš rugpjūčio 23 į 24-ąją šita informacija pasiekė Vašingtoną. Net slaptų protokolų kopijos buvo išsiųstos. Jau gerokai vėliau paaiškėjo, kad vienas iš Vokietijos ambasados Maskvoje darbuotojų buvo užverbuotas JAV specialiųjų tarnybų. Jis nukopijavo slaptuosius protokolus ir perdavė į Vašingtoną“, – pasakoja istorikas Algimantas Kasparavičius.

Tačiau kaip dažnai būna, slaptosios tarnybos nenoriai dalijosi informacija su tais, ką tai tiesiogiai lietė. „Dar verta pastebėti, kad nei JAV, nei Didžioji Britanija Ribentropo-Molotovo slaptųjų protokolų aukoms, nei pasauliui jokios informacijos nepranešė. Tai buvo visiškai slaptas dokumentas“, – teigia A. Kasparavičius.

Tačiau tokios informacijos ilgai slėpti nebuvo galima. Nors ir nebuvo žinomi tikslūs slaptieji protokolai, gandai apie pasidalintas įtakų sferas labai greitai pasklido diplomatiniame korpuse. Ir čia būta netgi tam tikrų iliuzijų.

„1939 m. rugsėjo pabaigoje dalis lietuvių diplomatų, kaip B. K. Balutis, P. Klimas netgi jaudinosi, jog pagal slaptuosius protokolus Lietuva gali būti palikta ne SSRS, o Vokietijos įtakai. Jie baiminosi, kad Lietuvos gali laukti Lenkijos likimas. Iliuzijų, kad sovietai yra Lietuvos geopolitiniai ir strateginiai partneriai, būta, ir tos iliuzijos tam tikra prasme buvo klaidingos.

Kitas aspektas: lietuvių politinės ir diplomatinės viršūnės, nepaisant artėjančio SSRS karo su Suomija, įsivaizdavo, kad globalus susidūrimas vyks tarp sovietų ir Vokietijos, jie kariaus viename fronte su britais ir amerikiečiais. Todėl logika buvo ta, kad ir mums geriau patekti į sovietų įtaką, o ne į Vokietijos, kuri bus sutriuškinta su visomis pasekmėmis, ir Vokietijos satelitai patirs didžiules nesėkmes“, – „Istorijos detektyvams“ teigia A. Kasparavičius.

Kas parašyta slaptuosiuose protokoluose?

O dabar sugrįžkime prie mįslės: kodėl Lietuva, skirtingai nei Latvija ir Estija, iš pradžių buvo priskirta Vokietijos interesų zonai? Priežasčių daug, tačiau viena iš jų – Lietuvos santykiai su Lenkija. Šiaip ar taip, diktatoriai prisiminė istoriją ir žinojo, kad ilgus šimtmečius lietuviai gyveno kartu su lenkais. Tad Vokietijai sprendžiant Lenkijos klausimą, visiškai natūraliai atrodė, kad prie jos prijungiama ir Lietuva.

„Vokiečiai nematė kito kelio, kaip susitvarkyti su Lenkija, susitarti su sovietais. Įsivaizdavo, tik taip pavyks izoliuoti Lenkiją, užpulti ją ir nukariauti. Lietuvos klausimas buvo kaip Lenkijos klausimo dalis, maždaug taip tą klausimą suprato ir britai, įrašydami į savitarpio pagalbos sutartį rugpjūčio 25 d. Lietuvą kaip garantinę saugumo zoną: jeigu Vokietija pultų Lietuvą, britai įsipareigoja Lenkijos atžvilgiu paskelbti Vokietijai karą“, – pasakoja istorikas Nerijus Šepetys.

Pasklaidykime slaptuosius Ribentropo-Molotovo pakto protokolus. Ten apie Lietuvą yra pasakyti du dalykai. „Viena, ji tarsi lieka Vokietijos interesų sferoje (išvardijamos šalys ir pasakoma, kad Lietuvos ir Latvijos siena yra Vokietijos šiaurinių interesų sferų riba). Bet pasakomas kitas dalykas, kad Vilniaus krašte abiejų šalių pripažįstami Lietuvos interesai. Lietuva tampa tarsi viena iš trijų šalių, kurios dalijasi Lenkiją, ir tokiu būdu tarsi mažesnioji sąjungininkė, pati to nežinodama, dalyvauja didžiųjų valstybių žaidimuose“, – teigia N. Šepetys.

Kaip Lietuva atsidūrė sovietų įtakos zonoje?

Aišku, tai buvo tik popieriuose. Nei Hitleriui, nei Stalinui nerūpėjo Lietuvos nuomonė dėl būsimos Europos ateities. Ir štai 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją. Prasidėjo II pasaulinis karas. Beje, Lietuvai neoficialiai buvo pasiūlyta atsiimti Vilniaus kraštą, tačiau A. Smetona nepriėmė tokio pasiūlymo.

„Jau kas kas, o Smetona iškart suprato, kas yra Hitleris ir tikrai jokių simpatijų jam nejautė – nacizmui apskritai, nacistinėms teorijoms. 1939 m. periodas buvo balanso reikalas, bandymas laviruoti, ieškoti tariamų veiksnių, kurie suteiktų tam tikrą pusiausvyrą, pasitikėjimą – imituoti tam tikrą atsvarą“, – sako istorikas Česlovas Laurinavičius.

Gal tai lėmė, kad Vokietija pakeitė savo planus? Naivu taip galvoti. Kai du didžiausi pasaulio tironai dalijosi Europą, vargu ar jie kreipė dėmesį į Lietuvos vyriausybės veiksmus ar neveikimą. Tuo metu ir vokiečių strategai nesėdėjo rankų sudėję – jie ruošė protektorato planus.

„1939 m. rugsėjo 17–20 d. Berlyne buvo parengta Lietuvos ir Vokietijos politinio bendradarbiavimo sutartis, kurios realizavimas būtų reiškęs nacistinės Vokietijos protektoratą Lietuvai ir Lietuvos patekimą į visišką politinę priklausomybę nuo III reicho“, – pabrėžia istorikas.

Buvo numatyta netgi tokia galimybė, kad Lietuva pasipriešins. Tuo atveju rugsėjo 25 d. Hitleris išleido tokią direktyvą Vermachtui: „Rytprūsiuose turi būti laikoma parengtyje pakankamai pajėgų Lietuvai staiga užimti net ir jos ginkluoto pasipriešinimo atveju.“

Tai kas privertė Staliną ir Hitlerį pakeisti nuomonę? Štai čia prasideda labai įdomūs dalykai. Rugsėjo 25 d. Vokietija gauna iš Maskvos naują pasiūlymą.

„Sovietai parengė pasiūlymą, kad apsikeičia interesų sferomis: mes jums atiduodame Liublino vaivadiją ir dalį Varšuvos vaivadijų, o jūs mums atiduodate Lietuvą. Motyvai nevisiškai aiškūs. Ribentropas į derybas Maskvoje važiuoja su savo pasiūlymais turėdamas iš esmės 2 dienas“, – pasakoja N. Šepetys.

Rugsėjo 27 d. Maskvoje Stalinas dar kartą pakartoja savo pasiūlymą: vokiečiams atitenka etniniai lenkai, o kitos teritorijos pereina į sovietų įtakos zoną.

„Kažkokiu būdu Lietuva iš Lenkijos klausimo tampa baltiškojo klausimo dalimi, ir niekas nekelia klausimo, kodėl. Kodėl dabar Lietuva, visąlaik buvusi lenkiško klausimo dalimi, tampa baltiško komplekso dalimi?

Ribentropas, kuris tarsi turėtų sakyti, kad Lietuva jiems svarbi, svarsto šitaip: Mums reikėtų Lietuvą pasilaikyti, nes turėtume šiaurėje kolonizacinę zoną. Ir šiaip, dabartinė siena Lenkijoje būtų, kaip sutarėme, trumpesnė. Bet, kita vertus, Stalinas teisingai sako – lenkų klausimas geriau, ir toliau iš esmės kartoja Stalino argumentus“, – „Istorijos detektyvams“ pasakoja N. Šepetys.

Ribentropas pats negalėjo priimti tokio sprendimo, todėl apie tai informavo Hitlerį. Šis pamąstęs sutiko su Stalino pasiūlymu. Štai kaip vėliau šį epizodą aprašys Ribentropas savo prisiminimuose:  „Po kurio laiko jis pats paskambino man ir pareiškė – aiškiai su sunkia širdimi – sutinkąs su Lietuvos priskyrimu SSRS interesų zonai.“

„Per tas 2 dienas kaip tik išaiškėja, kokie buvo Vokietijos interesai Lietuvoje. Yra išlikę nemažai dokumentų: Ribentropo telegrama Hitleriui, kurioje išdėsto, ką jis pasakė Stalinui ir ką galvoja. Yra tų derybų sutrumpintas protokolinis užrašas, parengtas vokiečių vertėjo: kai kurie dalykai supaprastinti, užrašas neoficialus.

Pats vertėjas buvo gal nevisiškai pronacinių pažiūrų. Yra dar kitų dokumentų. Koks iš jų susidaro vaizdas? Kokie buvo Vokietijos interesai? Vokiečiai nelabai žinojo, ką jiems su Lietuva daryti“, – pasakoja N. Šepetys.

Kodėl naciai norėjo Suvalkijos dalies?

Tačiau Suvalkijos dalis pagal šią sutartį dar liko Vokietijai. Kai sovietai okupavo visą Lietuvą, jie užėmė ir tą dalį. Vėliau už ją Vokietijai sumokėjo net 7,5 mln. aukso dolerių. Štai čia iškyla klausimas: o kodėl taip susiklosčius aplinkybėms Ribentropui prireikė to mažyčio Lietuvos lopinėlio?

„Tris ar keturis kartus Ribentropas kartojo: „Vokietija šiaip turtinga šalis, visko turi, bet anglies ir miško mes neturime.“[...] Žinome, kad dalis Suvalkijos galiausia buvo palikta Vokietijai. Tačiau Ribentropas visų pirma pageidavo ne tos Lietuvos dalies, o pakoreguoti sieną prie Suvalkų.

[...] Žinome, kad Suvalkijos pusėje miškų nėra, o labai turtingi Augustavo miškai – yra. Tame protokole nepasakyta, ko jie turtingi. Galiausiai Stalinas sako, kad šiaurinė Suvalkų dalis, miškų pusė, tenka jiems. Išlyginant sieną tas Suvalkijos ruoželis ir prijungtas – ne norint kažkurį Lietuvos gabaliuką pasilaikyti, o išlyginant sieną, pageidaujant tų miškų, nes būtent dėl jų Ribentropas stengėsi labiausiai“, – mįslę narplioja N. Šepetys.

Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve yra išlikusi spalio 19 d. Ribentropo asmeninio biuro pareigūno telegrama Schulenbergui į Maskvą. Pasak N. Šepečio, kai Maskvoje buvo derybos dėl interesų sferų persidalijimo, užsienio reikalų ministras labai pageidavo Augustavo miškų, nes ten esą veisiasi danieliai, o jų labai reikėjo medžioklei. Deja, patikrinus paaiškėjo, kad nei danielių, nei elnių ten nėra. Tada ir rašyta ši telegrama, kuria Reicho užsienio reikalų ministras prašė, kad gal galima per Staliną išnuomoti kokius nors medžioklės plotus Kaukaze ar kitur, kur būtų galima pamedžioti, su pareigūnais susipažinti.

Reicho viršūnės, braižydamos Europos žemėlapį, pasak istoriko, galvojo ir apie savo pomėgius, o medžioklė buvo vienas iš tokių. Štai kodėl reikėjo Suvalkijos gabaliuko III reichui.

„Per derybas buvo parodyta daug familiarumo, nihilizmo ir cinizmo, ir visa kita. Bet jeigu kelsime klausimą, kokie buvo tuo metu Vokietijos interesai Lietuvoje, kodėl šalis su Latvija ir Estija atiteko sovietams, tai – tie Ribentropo danieliai, kurių miškuose galiausiai nerasta“, – pasakoja N. Šepetys.

Sovietai viską buvo apgalvoję

O kodėl sovietams reikėjo Lietuvos? Jie turėjo aiškius strateginius tikslus. Ir jie buvo susiję su jų būsimais Europos nukariavimo planais.

„Sovietai buvo sugalvoję, ką su Lietuva daryti. Jiems tuo metu atrodė, kad sieną reikia nubraižyti taip, kad, kai ateis laikas išvaduoti Europą iš fašistinio jungo, bus labai patogu iš Lietuvos ir Balstogės koridoriaus, (o jeigu atiduodi Suvalkų gabaliuką – koridorius dar patogesnis), tiesiog pulti Rytprūsius. Pagal karinius dokumentus, visą laiką planuota pagrindinį smūgį smogti Rytprūsiams.

Tik 1940 m. pabaigoje planai pasikeitė: bus puolama nebe Berlyno, o Rumunijos kryptimi. Iš tų planų irgi nelabai kas išėjo, bet žemėlapis buvo piešiamas atsižvelgiant į strateginius išskaičiavimus“, – sakė N. Šepetys.

„Istorijos detektyvai“ su Virginijumi Savukynu – sekmadieniais 16.00 val. per LRT TELEVIZIJĄ.

Istorijos detektyvai. Kaip Katedra buvo grąžinta tikintiesiems?

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius