Lietuvoje

2019.05.20 05:30

Monkevičius pripažįsta: Lietuvos universitetų jungtuvės Europoje būtų priskiriamos nesėkmės atvejams

Modesta Gaučaitė, LRT.lt2019.05.20 05:30

Universitetų jungtuvės vykdomos per greitai, biudžete nenumatyta papildomų lėšų tiems švietimo darbuotojams, kuriems jų labiausiai reikia, o miestų ir kaimiškų vietovių mokinių rezultatai vis dar neįtikėtinai skiriasi. Tokias problemas interviu portalui LRT.lt vardijo švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius.

Prie ministerijos vairo A. Monkevičius stojo po to, kai dėl kilusios vienos giliausių šios vyriausybės krizių – pedagogų streiko – atsistatydino ministrė Jurgita Petrauskienė. Pats ministras sako, kad švietime ramu nebūna. Jo kadencijos paženklinta laikinojo ministro Roko Masiulio inicijuotu auditu, atskleidusiu, kokios negerovės dėjosi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldžiose institucijose.

– Koks buvo įspūdis, pradėjus eiti ministro pareigas po pedagogų streiko ir kitų problemų, su kuriomis susidūrė buvusi ministrė?

– Niekada nebūna taip, kad švietime nebūtų problemų ar sudėtingų uždavinių. Bendruomenėje yra gana daug konfliktų, įtampų. Aplinka, kurioje man tenka dirbti – įtempta. Politinis ciklas – rinkimai – irgi sudaro foną, bet politikoje tai įprasta, čia niekada nebūna ramaus laikotarpio. Yra labai daug veiklų ir procesų: prasidėjusi egzaminų, stojamųjų sesija, sportas ir t. t. Taip pat daugybė bendruomenių, asociacijų, todėl tenka būti dėmesingam, stebėti procesus, daug laiko užima komunikacija.

Sausio mėnesį peržiūrėjau uždavinių sąrašą, išsiskyriau iš jų keletą svarbesnių, bet vienas svarbiausių – mokinių pasiekimų skirtumai. Švietime yra didžiulių kontrastų. Tarp kai kurių mokyklų (dėl daugeliu atvejų objektyvių priežasčių) yra didžiulių skirtumų.

Visuomenė susisluoksniavo, atsirado milžiniškų socialinių, ekonominių skirtumų, emigracija. Džiugu, kad dalis emigrantų grįžta, bet tai taip pat savotiškas iššūkis. Rodikliai rodo, kad žemesnio socialinio-ekonominio statuso vaikai į aukštąsias mokyklas įstoja rečiau nei aukštesnio statuso vaikai. Esu dėl to susirūpinęs. Vyriausybė numatė kompleksines priemones, surikiavome jas į darbotvarkę, kad būtų galima finansinėmis, projektinėmis priemonėmis padėti. Net pavaldžių institucijų tinklą pertvarkome taip, kad būtų vientisa sistema, įgyvendinanti švietimo politiką, kuri nukreipta į vaiko pasiekimus ir turi labai aiškius rodiklius – per trumpą laiką sumažinti atotrūkį.

Pagrindinė priemonė – mokytojai, jų kvalifikacijos kėlimas, darbo užmokesčio gerinimas. Konfliktų atsirado pradedant taikyti naują darbo užmokesčio sistemą. Išryškėjo problema, kad įvedant ją trūko sklandumo, buvo panaudotos nemažos lėšos, tačiau buvo sukelta daug nesusikalbėjimo, prieštaravimų ir to pasekmes mes žinome. Žiūrint į priekį norisi, kad viskas būtų lanksčiau, visada paliekant galimybę tobulinti, susitarus, kokiu keliu einame ir kokiais ciklais tobuliname. Taip pat sieksime, kad viešieji pirkimai atitiktų aukščiausius standartus.

– Žiemą streikavę mokytojai vėl piktinasi – toliau kalbama apie atlyginimus, ypatingai dėl atlygio už brandos egzaminų vertinimą, mokytojai atsisako vertinti darbus. Ką galima padaryti šioje situacijoje?

– Man tenka dirbti su tokiu biudžetu, koks buvo patvirtintas praėjusiais metais, ir tuo, kas jame numatyta. Didelių resursų nėra numatyta, o jeigu nori kažkur kitur nukreipti lėšas, turi iš kitur paimti, sutaupyti, kažko atsisakyti. Taigi manevrų čia nėra labai daug. O nenumatytų dalykų buvo daug.

Tarkime, mokyklų bibliotekininkų atlyginimai. Susidūriau su situacija, kai biudžetas patvirtintas, bet lėšos jame nenumatytos, jie nebuvo įskaičiuoti. Arba kalbant apie pagalbą mokytojams, išeinantiems į užtarnautą poilsį. Jiems kasmet buvo numatomos lėšos, bet šių metų biudžete jų nėra – tuščia eilutė.

Reikia kalbėti ir apie apmokėjimą švietimo pagalbos ir kitiems specialistams, kurių dabar labai trūksta mokyklose. Jiems buvo padidinti atlyginimai, bet lėšų tam – 10 mln. eurų – nebuvo skirta. Egzaminų vertintojams irgi nebuvo numatyta jokių papildomų lėšų.

Man būtų lengviausia pasakyti, kad nebuvo lėšų, bet turiu pasakyti, kad tai yra svarbu ir kad kitų metų biudžete bandysime daug ką projektuoti kitaip. Tai nebus lengva – reikia turėti įrodymų, politinį palaikymą. Tačiau šiemet reikia bandyti ieškoti. Pavyko rasti 130 tūkst. eurų ir 25 proc. padidinti tą apmokėjimą. Neturint jokių išteklių, tai yra žingsnis į priekį.

Taip pat skaitykite: Masiulis: Švietimo ministerijai pavaldžių įstaigų auditas nustatė „labai negerų dalykų“

Tai turėtų būti daroma kompleksiškai (mokėjimas už egzaminų vertinimą – LRT.lt), jau kitais metais siejant su bendra darbo apmokėjimo sistema, kad mokytojai nesijaustų gaunantys neadekvatų atlyginimą. Turime matyti ekonomistų rekomendaciją, kad, tarkime, Europos Sąjungos ir EBPO šalių vidutinis mokytojų atlyginimas yra 130 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Mokslinių – 150 proc. Viešojo sektoriaus atlyginimų strategijoje įtvirtinta, kad tai turime pasiekti iki 2025 metų.

– O kas kaltas, kas nepagalvojo, kad reikia biudžete numatyti lėšas tiems, kam, kaip sakėte, jos nebuvo numatytos?

– Niekam nepalengvės ir ne mano stilius (pasakyti, kieno tai atsakomybė – LRT.lt). Manęs ir dabar klausia, kodėl nesiremiu trejų metų senumo auditu ir tuo, kas buvo nustatyta. Iš tikro, paskaičius audito medžiagą, ten yra keistų dalykų. Tarkime, 2018 metais Europos socialinio fondo agentūra pripažinta Viešųjų pirkimų tarnybos kaip gerosios praktikos pavyzdys, o šiame audite tuo pačiu laikotarpiu nustatyta bloga praktika.

Auditas netolygus, auditoriai skubėjo, turėjo labai daug dalykų vertinti, bet man jis pasitarnauja. Visgi negaliu gaišti laiko kapstydamasis kelerių metų senumo istorijose, sakydamas, kad kažkas kažko nenumatė. Yra senas anekdotas, kad dėl visko reikia kaltinti buvusį anksčiau, o po kelerių metų kažkas kaltins tave. Nors įvertinti, kas nustatyta, reikia, man svarbiau spręsti problemas, kurios susikaupė, o tikslas yra vaiko sėkmė.

Dienos tema. Algirdas Monkevičius. Živilė Simonaitytė. Diana Vilytė

– Atliktas auditas atskleidė negerovių ministerijai pavaldžiose įstaigose, o skaičiuojama, kad valstybei padaryta 300 tūkst. eurų žala. Kas ją atlygins?

– Matau apie tai dažnai kalbant, bet turiu vieną klausimą – iš kur paimtas šitas skaičius? Aš jo niekur nemačiau. Audito medžiagoje jo nėra. Tačiau vis tiek klausiama, kas atlygins žalą, kurią per trejus metus neva kažkas padarė. Įrodymų nėra, bet tie skaičiai iš kažkur atsiranda. Jeigu būtų įrodyta kokia nors žala, nėra kalbos – iš karto būtų pareikalauta atlyginti.

Aš prašiau STT, kad pateiktų medžiagą, jeigu bus kas nors. Taip pat ir Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT). Jeigu bus kas nors nustatyta ir įrodyta, tikrai spręsime šį klausimą. Mano tikslas yra sukurti sistemą, kuri būtų skaidri ir kurioje nekiltų abejonių.

– Kiek seniau jūs kartu su VPT vadove Diana Vilyte lankėtės Seimo konservatorių frakcijoje. Ten kalbėjusi D. Vilytė sakė, kad audito atskleistos problemos sudaro tik nedidelę dalį visų švietime egzistuojančių problemų. Kaip manote, ar gali būti atskleista daugiau negerovių?

– Reikėtų pačios D. Vilytės klausti, ką ji turėjo omenyje. Ji pasakė, kad svarbu ne tai, buvo ar nebuvo laikomasi kažkokių procedūrų, nors žinoma, kad tai svarbu, o ar sistema, naudojanti tiek struktūrinių fondų, tiek biudžeto lėšas, yra efektyvi. Kiekvienas euras turi pasiekti tikslą. Ar tai būtų priemonės, ar geltonieji autobusiukai, ar infrastruktūros projektai – turime matyti, kad tai duoda rezultatą. Reikia susitvarkyti su viešaisiais pirkimais, viešaisiais ir privačiaisiais interesais.

Iš pareigų neseniai pasitraukė Nacionalinio egzaminų centro direktorė. Kaip tai susiję su auditu?

– Klausti reikėtų jos, ji priežasties nepateikė. Aš suprantu, kad neatlaikė įtampos. Nėra lengva, ir aš galiu tą suprasti. Negalėjome atidėlioti pavaldžių institucijų pertvarkos. Vyriausybėje ilgai svarstėme, kokį modelį pasirinkti, ir nutarėme, kad, jei visgi žengiame šį žingsnį, reikia integruoti visas institucijas, susijusias su bendruoju ugdymu.

Tai yra didelis iššūkis vykstant egzaminų sesijai. Vadovui nelengva, kai reikia rūpintis ne tik šio proceso sklandumu, bet ir reorganizacija. Mes su ja nuolat kontaktavome – tiek paskelbus audito išvadas, tiek prasidėjus egzaminų sesijai. Dėmesingai aptarėme tvarkaraštį, visų grandžių, atsakingų už egzaminus, bendradarbiavimą. Atrodo, kad viskas buvo sustyguota, bet atsiranda papildomų iššūkių, kai reikia reorganizuoti – bendrauti su darbuotojais, kad jie būtų ramūs. Suprantu, kad buvo psichologiškai nelengva.

– Praėjusią savaitę buvo paskelbta, kad ministerija svarstys keisti mokyklų finansavimo tvarką, kad būtų galima neskirti finansavimo silpnoms, mažai vaikų turinčioms regionų mokykloms. Tačiau yra buvę ir siūlymų tokias mokyklas tiesiog uždaryti ar sujungti su didesnėmis. Ar tai nebūtų paprastesnis kelias?

– Ministerija teisiškai to padaryti negali. Tai privalo daryti savivaldybės ir finansavimo turi skatinti tai daryti. Sakant „uždarymas“ atrodo, kad naikiname kažką, bet iš tikro tai yra protingas tvarkymasis, kai mokyklų tinklas pertvarkomas taip, kad laimėtų vaikai ir, daugeliu atvejų, mokytojai.

Yra keli modeliai, kuriuos galima taikyti. Galima daryti jungtines mokyklas, kai gimnazija, progimnazija ar aukštesnę pakopą turinti mokykla turi kiek toliau esančią dalį. Tokiu atveju ištekliai naudojami racionaliau, administracija supaprastėja, mokytojams atsiranda didesni krūviai ir galima kelti kokybę.

Galima vietoje pagrindinės mokyklos padaryti pradinę, jei tai yra tikslinga, bet tai reikia susieti su pavėžėjimu. Tinklą turi pertvarkyti savivaldybės. Ministerija visomis turimomis priemonėmis gali padėti savivaldybei. Visų darbas yra bendras, bet staigaus prievartinio būdo nėra. Nereikia savęs apgaudinėti. Niekada nesakiau, kad reikia uždaryti mokyklas ir atimti pinigus.

Mes siūlome koreguoti esamą finansavimo modelį, kad būtų naudingiau, pertvarkant tinklą, rūpintis vaikais. Savivaldybėms turi būti nenaudinga laikyti vaikams žalingas mokyklas.

– Metams atidėtas Vilniaus ir Šiaulių universitetų jungimas, kiek žinau, yra trikdžių jungiant Vilniaus Gedimino technikos ir Mykolo Romerio universitetus. Ar galima sakyti, kad aukštojo mokslo tinklo pertvarka stringa?

– Pertvarkos planas buvo viską padaryti labai staigiai. Matėme, kad labiausiai strigo Lietuvos sporto universiteto prijungimas prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir šis klausimas net atsidūrė Konstituciniame Teisme. Buvo aišku, kad arba vyriausybė turi aiškias priežastis viską daryti valiniu būdu, arba buvo abiejų universitetų bendruomenių valdymo organų sutarimas.

Yra aplinkybė, kuri buvo apeita. Europos universitetų asociacija yra du kartus išleidusi savo tyrimus ir rekomendacijas, kaip sėkmingai jungiami universitetai Europoje, kokie yra sėkmės ir nesėkmės atvejai. Visi atvejai Lietuvoje būtų priskirti nesėkmės atvejams, nes viskas daroma ne per bendruomenių suartinimą, skatinimą ir bandymą investuoti į projektą, uždegantį bendruomenes sunkiam darbui.

Einant tokiu keliu reikia daugiau laiko. Tokiu valiniu būdu dažniausiai padaromas mechaninis jungimas, kuris turi ir negerų pasekmių. Manau, kad sustota nėra. VU ir ŠU atvejis toks, kad šios bendruomenės negali staigiai susitarti, joms reikia laiko, kad parengtų jungtinės veiklos planą. Per metus jį parengs ir bus grįžta prieš šito klausimo. O VGTU ir MRU planą iki birželio pateiks Seimo komitetui.

– Kitaip tariant, jungimams reikėjo gerokai daugiau laiko.

– Būtent. Net Vytauto Didžiojo, Lietuvos edukologijos ir Aleksandro Stulginskio universitetų jungimas, kuris buvo pradėtas gerokai anksčiau, kuriam buvo padarytas įdirbis, kelia iššūkius, nes viskas vyko per greitai. Žinau, kad ir jie turi problemų.

Aš už tai, kad vyktų, kiek galima greičiau, bet kai kuriais atvejais tas greitis, kaip ir lenktynėse, staigiame posūkyje gali baigtis negerai. Reikia turėti sukurtą aiškų planą, kuris greičiausiu būtų leistų pasiekti geriausią rezultatą. Patirtis Europoje rodo, kad iki galo universitetai susijungia per 5–6 metus. Net artimos organizacijos – medicinos ir veterinarijos – tik dabar susistygavo iki galo, nors jungėsi 2009–2010 metais. Nuo planų trauktis nereikia, bet reikėtų viską daryti per skatinimą konsoliduotis.

– Socialinių ir humanitarinių mokslų atstovai piktinasi, kad ši vyriausybė prioritetu laiko tiksliuosius mokslus, dėl to mažėja finansavimas kitoms mokslo sritims, ne tik studijoms, bet ir mokslinei veiklai. Kaip vertinate tokius nuogąstavimus?

– Šiemet į socialinius ir humanitarinius mokslus pasiūlyta daugiau vietų nei praėjusių metų faktas. O į inžinerinius – mažiau nei praėjusių metų planas. Turėjome rasti balansą, bet socialiniams ir humanitariniams mokslams vietų nėra sumažinta. Vietų apskritai sumažėjo 5 tūkst. Kaltinimo tikrai nepriimčiau. Norėjau, kad daugiau atsakomybės prisiimtų šakinės ministerijos, bet radome kompromisą, kad jos prisidės, jei atsiras daugiau stojančiųjų, negu numatyta. Jos pakoregavo savo strateginį planą, numatė lėšų ir, jei stojančiųjų bus daugiau, nei numatyta plane, finansuos, kad nebūtų skriaudžiami socialiniai ir humanitariniai mokslai.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius