Lietuviai nuolat jaučia nerimą, nes pagrindinis jų rūpestis – finansinės problemos. Taip LRT RADIJUI sako sociologas Artūras Tereškinas. Anot jo, dauguma lietuvių gyvena apsupti nusivylimo ir kitų neigiamų emocijų.
A. Tereškino teigimu, lyginant su racionaliu mąstymu, žmonių emocijos laikomos antraeilėmis, nors iš tiesų jos vaidina didžiulį vaidmenį. Kaip teigia sociologas, pagal tai, kokios emocijos vyrauja visuomenėje, galima labai daug apie ją pasakyti. Kaip vieną esminių Lietuvos visuomenės bruožų LRT RADIJO pašnekovas įvardija nusivylimą.
„Nusivylimas politika ar valdžia yra labai stipri emocija, susijusi ir su pykčiu. Toks pyktis įsiveržia įvairiausiais pavidalais, pavyzdžiui, sąmokslo teorijomis. [...] Jis nėra konstruktyvus ir veda prie įvairiausių neapykantos judėjimų“, – sako pašnekovas.
Sociologas pabrėžia, kad dauguma žmonių gyvena apsupti neigiamų emocijų, o tai jiems trukdo kurti socialinius ryšius ir solidarizuotis, kaip visuomenei. Jo aiškinimu, lietuviai priklauso materialinio išgyvenimo visuomenei, kur spręsti finansines problemas yra vienas pagrindinių žmogaus uždavinių. Dėl šios priežasties laiko savęs kūrimui – nebelieka. Pasak pašnekovo, nors materialiai saugesnės visuomenės pasižymi ir teigiamomis emocijomis, be neigiamų išgyvenimų taip pat neapsieinama.
„Valstybių, turinčių išplėtotą socialinės apsaugos sistemą, pavyzdžiui, Skandinavijos šalių, gyventojų veiduose matyti kur kas daugiau džiaugsmo, lyginant su lietuviais, kurie yra susirūpinę ir nelaimingi. Žinoma, viskas priklauso ir nuo visuomenės istorijos, sandaros bei socialinės apsaugos sistemos“, – akcentuoja jis.
Pasak sociologo, noras būti sėkmingu sukuria nepasitenkinimo atmosferą, kurioje dauguma gyvena. Jo aiškinimu, toks nepasitenkinimas kiek vėliau virsta pykčiu ir netgi kaltų ieškojimu.
„Kaip sociologas, galėčiau pasakyti, kad taip, iš dalies yra kalta aplinka, nes dauguma žmonių turi labai menkas startines pozicijas. Socialinė aplinka neleidžia jiems būti sėkmingiems, gauti gerą išsilavinimą, susirasti gerą darbą. Jeigu neturi pažinčių, kurios būtų naudingos, tu gali likti gana ribotoje aplinkoje. Gimus skurdžioje šeimoje, vargu, ar galima pasiekti prezidento postą. Nors tokių atvejų yra, tai yra išimtys iš taisyklės, nes milijonai taip visą gyvenimą ir skursta“, – tvirtina pašnekovas.
Kaip teigia A. Tereškinas, daugumai žmonių pagrindinis laimės atskaitos taškas yra materialinė sėkmė, tačiau, norėdamas pilnavertiškai jaustis, asmuo dar ir turi būti sveikas bei išlaikyti šiltus tarpasmeninius santykius.
A. Tereškinas apibendrina – norint būti laimingam reikėtų sumažinti savo lūkesčius, mąstyti apie svajones, kurios yra įgyvendinamos, ir nemanyti, kad asmeninės ar profesinės nesėkmės yra blogis: „Ta sėkmė yra kaip akmuo po kaklu ir ji skandina, nes yra nerealistinė.“
Pyktį nukreipia į silpnesnius
Anot A. Tereškino, Lietuvoje egzistuoja fenomenas, kai žmonės savo įniršį nukreipia į silpnesnius. Jo aiškinimu, finansinę ar politinę galią turintys asmenys pyktį nukreipia į kitas socialines grupes ir apsimeta aukomis.
„Vieni kaltina farmacijos mafiją, kiti pogrindinius judėjimus, treti žurnalistus, kad jie griauna visuomenės pasitikėjimą. Tas fenomenas būdingas mūsų šaliai, kai galingieji niršta, jog juos kritikuoja. Jie kasdien vartomi ant karštos keptuvės, nuolat bando apsimesti, kad yra aukos, ir nukreipti savo pyktį į kitus“, – aiškina sociologas.
A. Tereškinas pabrėžia, kad neretai žmonių pyktis yra nukreipiamas į tas socialines grupes, kurios su jų nesėkmėmis labai mažai ką bendro turi: „Mizoginija – neapykanta moterims, neapykanta seksualinėms mažumoms ir panašiai.“
Pasak jo, tie, kurie iš tiesų yra nepasisekusių gyvenimo aplinkybių aukos, dažniausiai galimybės pasisakyti neturi, tačiau nukentėjusiojo vaidmuo – ypač patogus ir lengvai išnaudojamas politinėje retorikoje.
„Vieši asmenys apsimeta aukomis ir mano, kad toks vaidmuo padės jiems kopiant karjeros laiptais, žmonės juos supras“, – argumentuoja sociologas.
Įžvelgia neigiamų vyriškumo apraiškų
Pasak pašnekovo, vyrų ir moterų sėkmės kriterijai skiriasi. „Nors lyčių skirtumų ir neturėtų būti, vienas svarbiausių moters sėkmės rodiklių – ištekėti ir susilaukti vaikų. Kodėl moterų sėkmė nematuojama profesinės srities kriterijais? Tas šeimos turėjimo aspektas moterims yra svarbesnis nei vyrams“, – svarsto A. Tereškinas.
A. Tereškinas sako, kad Lietuvoje galima aptikti nemažai toksiško vyriškumo atvejų. Anot jo, anksčiau ši sąvoka buvo vartojama norint nupiešti į fizinę prievartą, smurtą ir neapykantą linkusių vyrų paveikslą, tačiau dabar ji vartojama plačiau.
„Ji pradėta vartoti kalbant apie politinį gyvenimą, amerikietišką politinę atmosferą, kalbant apie Amerikos prezidentą Donaldą Trumpą, kad ji atspindi toksišką vyriškumą, kai tu laikai moteris antraeilėmis, gali griebti joms už intymių vietų, daryti, ką nori, ir būti nevaldomas“, – komentuoja pašnekovas.
Sociologo aiškinimu, Lietuvoje egzistuoja vadinamojo toksiško vyriškumo apraiškų, kurios dažnai transformuojasi į paranojišką vyriškumą. Tokiu atveju, A. Tereškino teigimu, vyrai dėl savo nesėkmių kaltina kitus ir ieško paaiškinimų sąmokslo teorijose.
„Jie mano, kad feminizmas padarė jiems žalos, jie buvo išstumti iš galios pozicijų, nebegali dominuoti ir atsigauti. Mano manymu, paranojiškas vyriškumas Lietuvoje yra labai ryškus. Toksiškas vyriškumas, kuris remiasi agresine prievarta, taip pat dažnas mūsų visuomenėje“, – tvirtina pašnekovas.
Nesėkmes moterys išgyvena lengviau
Dauguma šiuolaikinių vyrų, anot pašnekovo, yra pikti, nusivylę ir kaltina kitus, tačiau tam yra paaiškinimas. A. Tereškinas teigia, kad vyriškumas, kaip reiškinys, yra dviprasmiškas, nes vyrams yra keliama ypač aukštų reikalavimų.
„Kai kurie reikalavimai jiems yra net nepasiekiami. Vyriškumas tampa optimizmu: norima būti vyru, kuriuo neįmanoma būti, ir tai kelia neviltį. Reikia atsisakyti nuostatos, kad vyras turi būti ir sėkmingas darbe, ir šeimos galva. Tada bus lengviau gyventi“, – pabrėžia pašnekovas.
Sociologas įžvelgia ir kitą vyriškumo tipą – parazitinį vyriškumą. Toks vyro būdas yra susijęs su bandymu kompensuoti savo nesėkmes naudojantis sėkmingos moters pasiekimais.
„Šis reiškinys yra gana ryškus, bet liūdniausia tai, kad tos sėkmingos moterys dažnai susitaiko su tokiais vyrais ir apsimeta, kad yra nekompetentingos juos paguosti ir parodyti, jog jie yra ko nors verti“, – paaiškina A. Tereškinas.
Sociologas apibendrina – vyriškumas, atvirkščiai nei moteriškumas, yra siejamas su finansine sėkme ir galios troškimu.
„Moteriškumo jausmas nėra siejamas su dominavimu, valdžia ir sėkme, dėl to moterims išgyventi kur kas lengviau. Vyrams dėl siekiamo vyriškumo, kuris turėtų būti sėkmės garantas, yra sunkiau. Moterys nesėkmes išgyvena daug lengviau, nes jos neturi tokio stipraus sėkmės polėkio, o vyrai dėl patirtų nesėkmių ir geria, ir dalyvauja rizikingose veiklose, vairuoja išgėrę ir daug didesniu mastu vartoja narkotikus“, – teigia jis.
Nuolat apimti panikos
Sociologas pastebi, kad Lietuvos visuomenė yra linkusi į perdėtą paniką. A. Tereškinas paaiškina, kad taip yra dėl to, jog žmonės gyvena ypač nesaugioje aplinkoje. Labiausiai jis pabrėžia paniką, kurią sukelia politikai.
„Kiekvieną dieną reikia kovoti dėl išlikimo, dėl to žmones nuolat kamuoja nerimas. Nemaža dalis jų serga tuo panikos sindromu ir yra priversti vartoti raminamuosius, kad jo išvengtų. Blogiausia, kai ši panika išnaudojama politiniame lygmenyje gąsdinant žmones ir aiškinant, kad juos puola, kad yra daugybė priešų, kad tam tikros povandeninės srovės ar jėgos juos nugalės ir pažemins“, – tvirtina jis.
Kaip teigia pašnekovas, tokios emocijos gali solidarizuoti visuomenę. „Nuolatinė baimė paverčia visuomenę lengvai manipuliuojama ir valdoma. Jeigu žmogus yra įbaugintas, jis bijo protestuoti ir atviriau ką nors pasakyti. Tai yra naudinga mūsų politikams, kurie tuo užsiima“, – įsitikinęs A. Tereškinas.
Pašnekovas tvirtina, kad žmonės patys leidžiasi būti kontroliuojami: „Mes skelbiame apie save socialiniuose tinkluose, kalbame, reiškiame nuomones – apie mus tikrai lengva surinkti duomenis. Taip visuomenė pasidaro permatoma ir valdoma įvairių galių.“
Išsamiau – laidos „Aktualijų studija“ įraše.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
