Lietuvoje

2019.05.16 10:24

Jie bučiuoja kūdikius, glosto šuniukus ir demonstruoja šeimas: kaip politikai mums siunčia slaptus signalus

Justina Ilkevičiūtė, LRT.lt2019.05.16 10:24

Pirmuosiuose per televiziją transliuotuose JAV prezidento debatuose susigrūmus tuometiniam viceprezidentui Richardui Nixonui ir senatoriui Johnui Kennedy'iui, televizijos žiūrovai nusprendė, kad laimėjo J. Kennedy'is, kuris atrodė energingesnis, labiau atsipalaidavęs. Tačiau radijo klausytojams stipresnis pasirodė R. Nixonas.

Ekspertai vieningai tikina, kad kūno kalba, išvaizda, stilius, kalbėjimo maniera turi įtakos rinkėjų palaikymui ir sprendimams, todėl LRT.lt aiškinosi, kokias priemones naudoja politikai, siekdami laimėti mūsų širdis ir protus. 

LRT.lt pristato išskirtinį projektą „Rinkimų rentgenas“. Jis vykdomas bendradarbiaujant su Baltijos šalių žurnalistinio meistriškumo centru („Baltic Centre for Media Excellence“) ir žiniasklaidos vystymo organizacija „Internews“. Projekto tikslas – didinti medijų raštingumą ir skatinti kritinį mąstymą.

Norime panašesnio į save arba lyderio, į kurį galime lygiuotis

Šiemet vykstant net trejiems rinkimams, viešojoje erdvėje netrūko politinių lozungų, rinkiminių reklamų, agitacijos, žiniasklaidos priemonių rengiamų debatų.  

Prieš savivaldos rinkimų finišą sprogimą socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje sukėlė tai, kad į Vilniaus merus kandidatavęs Artūras Zuokas pokalbio metu lietė kitą kandidatą Remigijų Šimašių, ir pastarojo nervinga reakcija.  Feisbukas buvo perpildytas kandidatų į prezidentus, savivaldą ar Europos Parlamentą įrašų, šeimos ir augintinių nuotraukų. 

Nors galime to patys sąmoningai nesuprasti, visa tai mus veikia ir prisideda prie tam tikro kandidato vertinimo ir nuomonės apie jį. 

Politologė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytoja Ieva Petronytė-Urbonavičienė teigia, kad net ir tą neigiantiems rinkėjams iš tiesų svarbi politikų kūno kalba, išvaizda, nes šių priemonių visuma politikas siunčia tam tikrą žinutę rinkėjui. 

„Kiekvienai rinkėjų grupei politikui svarbu pasirodyti savu, vertu rinkėjų. Vieni rinkėjai orientuojasi į panašius į save kandidatus, tokius, kurie būtų artimi jiems, kiti – į lyderius savo aplinkoje, į kuriuos būtų galima lygiuotis ar su jais tapatintis.

Apskritai vieni žmonės labai atvirai iškart pasako, kad rinks kandidatą, kuris bus aukštas, sudarys tvirto lyderio įspūdį, kiti sako, kad jiems svarbu vertybės, turinio, programinės nuostatos. Tačiau netgi tiems, kurie taip sako, vis tiek svarbu, kas ir kaip pasako tą turinį. Tai psichologiškai veikia, tik gal ne kiekvienas tai sureflektuoja. Pasąmoniniame lygmenyje kandidato laikysena, kalbėsena, stilius ir išvaizda surezonuoja su kažkokiomis išankstinėmis nuostatomis ir tai lemia efektą, kad patinkančio žmogaus mes tiesiog labiau klausomės, atidžiau jį vertiname, todėl politikai nevengia to išnaudoti“, – sako ji. 

Politologė atkreipia dėmesį, kad tai puikiai įrodo ir JAV prezidentinių debatų pavyzdys, kai radijo ir televizijos auditorijos skirtingai įvertino kandidatus. Tai ypač aktualu šiomis dienomis, kai dėl išvystytų technologijų, informacijos gausos, socialinių tinklų mums vis sunkiau sukoncentruoti dėmesį. 

„Tie klasikiniai debatai įrodo, kad ne tik turinys ir argumentai, bet ir kalbėsena bei laikysena daug lemia. Kadangi šiuolaikinėje visuomenėje kuo toliau tuo labiau mes ne tiek, kiek skaitome ir girdime, bet ir matome kandidatų pasisakymus, atrodyti patraukliai, gerai valdyti kūno kalbą tampa itin aktualu“, – teigia politologė.

Kuo toliau – tuo daugiau matysime fejerverkų

Kūno kalba kartais gali būti itin iškalbinga, siekiant suprasti politikų nuostatas ar ką jie slepia po viešąja retorika.

Pavyzdžiui, 2014 m. vykęs pirmas Kinijos prezidento Xi Jinpingo ir Japonijos premjero Abe Shinzo susitikimas, pavadintas „Frosty handshake“ (liet. lediniu rankos paspaudimu), kai Xi Jinpingas akivaizdžiai savo kūno kalba parodė, jog tarp šalių tvyro įtampa, tapo apkalbų objektu visame pasaulyje. 

Šie ir kiti pavyzdžiai, anot komunikacijos specialisto, bendrovės „Nova media“ vadovo Arijaus Katausko, parodo, kokia svarbi yra kūno kalba. „Kūno kalboje yra esminiai dalykai, pats įdomumas, nes suvokti, kas kalbama ir diskutuojama, pavyzdžiui, per debatus, nėra paprasta, tačiau mes puikiai suvokiame sugniaužtą kumštį, ištiestą ranką, surauktus antakius, kai kūnas iš karto pasako, kaip reaguojama į žmogų priešais save. Todėl darbas su kūno kalba, viešu kalbėjimu, mano nuomone, nuvertinamas, ir mūsų politikai pralaimi, netobulindami šių savybių, nors tą galėtų puikiai išnaudoti. 

Prisiminkime A. Zuoko žingsnį, kai jis lietė R. Šimašių. Tai klasikinis triukas – įlindimas į kažkieno teritoriją, ir tai buvo puikiai sukonstruota, ypač turint omenyje tai, kad jau po poros dienų kitas kandidatas – V. Uspaskichas pasakė frazę, kad R. Šimašius yra „kažkoks diorganas“ (liet. neramus). Zuokas išbando tą triuką, R. Šimašius įsiunta, ir tie V. Uspaskicho žodžiai iš karto įgauna vaizdą bei prasmę. Kai A. Zuokas tai pabandė antrą kartą, R. Šimašius jau buvo tam pasiruošęs“, – prisiminė A. Katauskas.  

Jis pritaria politologei I. Petronytei-Urbonavičienei, kad įvairūs psichologiniai triukai, viešas kalbėjimas ypač aktualus šiomis dienomis, mat rinkėjų motyvai, renkantis kurį nors kandidatą, paprastai būna primityvūs, retas gilinasi į rinkimines programas. 

„Mes iš tikrųjų nesame linkę analizuoti, ypač kai yra toks informacijos kiekis, kurio suvokti praktiškai neįmanoma. Kuo toliau – tuo mes pasirinksime emociškai greičiau ir manau, kad dėl to turinys nukentės stipriai, nes mes vis dažniau pasimausime ant politikų triukų. Tai galioja visuose rinkimuose – ar Europos Parlamento, ar Seimo, ar prezidento. Ir kituose rinkimuose mes tikrai matysime fejerverkų“, – sako jis. 

Psichologas, filosofas Edvardas Šidlauskas teigia, kad išvaizdą, stilių, kalbą reikėtų vertinti. Svarbu, ne kokie politiko batai, o kokiai pasakai jis atstovauja, t.y. kokį naratyvą jis kuria.

„Rinkėjams yra svarbu, kas sukels jiems teigiamas emocines audras. Kas juos stimuliuos – tas ir laimės. Galima daryti prielaidą, kad dauguma mąsto kaip vaikai, nes žmoguje yra racionalioji ir iracionalioji dalis. Tai ta emocinė, iracionalioji dalis, pasąmonė – visas šis mišinys lemia, kad jis jau pirma nusprendžia, ką palaikyti, ką pasirinkti. Mes renkamės tai, kas mums patinka, o patinka tai, kas emociškai malonu. Paskui logika tik adaptuojasi ir prisitaiko prie jau padaryto sprendimo. Poveikis emocijoms yra daug efektyvesnis per vaizdinius, estetiką, simboliką, o ne per racionalų kanalą“, – sako psichologas.

Anot jo, per šiuos prezidento rinkimus trys lyderiais laikyti kandidatai kūrė skirtingus naratyvus. 

„S. Skvernelis kūrė praktiško žmogaus, besitapatinančio su liaudimi naratyvą, [tai pasakojimas žmogaus,] už kurį kalba darbai, kuris nebijo sunkaus darbo, išsitepti mėšle. Ir visas šis naratyvas reprezentuoja pasakojimą, kuris tinkamas paveikti jo rinkėjams. G. Nausėda kūrė džentelmeno įvaizdį, atstovaujantį klasikinėms vertybėms, jo naratyvas buvo konservatyvaus žmogaus – tai klasika. Jis gal buvo labiau palankus moterų širdims ar tiems, kurie labiau mėgsta pastovumą, gauna vidutines pajamas. I. Šimonytė kūrė liberalistinį naratyvą, ji akcentavo intelektualinę laisvę, jaunimą, universitetų kultūrą, už tai jaunimas ją remia.

Jeigu politikai supranta, ką daro, ir jie žaidžia pagal savo kuriamus įvaizdžius, jie gerai stimuliuoja žmones, nes turbūt didžioji dauguma žiūri į bendrą vaizdą, gal tik pora procentų skaito rinkimines programas, analizuoja“, – tvirtina psichologas. 

Vaikai, kūdikių bučiavimas, augintiniai, šeima – nemirštanti klasika

I. Petronytės teigimu, politikai dažnai manipuliuoja rinkėjų emocijomis, bandydami juos pritraukti, su jais susitapatinti ir taip pelnyti palankumą. 

„Vaikai, gyvūnai, šeimos demonstravimas – tai klasikiniai aspektai, tiesmukiškiausios technologijos, padedančios sukurti emocinį ryšį su rinkėjais. Mes matėme daug S. Skvernelio ar G. Nausėdos šeimos nuotraukų išplatintų, taigi šeimos nuotraukos, augintinių demonstravimas, kūdikių bučiavimas – visa tai pritraukia ir padaro kandidatą artimesnį. Mūsų prezidento rinkimuose tik gyvūnėlių pritrūko, kas, pavyzdžiui, labai mėgstamas Rusijos prezidento V. Putino triukas. Jis nevengia jodinėti arkliais, apsikabinėti su tigriukais, taip parodydamas švelnumą, žmogiškumą“, – pastebi politologė. 

Dar vienas mėgiamas politikų triukas – taikymasis į aiškiai apibrėžtus tipažus ir archetipus, kurie būtų lengvai atpažįstami žmonių. Tai gali būti ne tik kūno kalba, bet ir tam tikri vartojami žodžiai. 

„Pavyzdžiui, pas mus Lietuvoje stipriai įsigalėjęs pareiškimas kova prieš sistemą. Sudaromas įspūdis, kad sistema – baisus daiktas ir yra karžygys šviečiančiu kardu, kuris nugalės tą sistemą. Lygiai taip pat kova su korupcija ir pan. Mes matome tą kiekvienuose rinkimuose“, – sako A. Katauskas. 

Vis dėlto manipuliacija tokių politikų naudojamų triukų jis nevadintų: „Būkime biedni, bet teisingi. Negalime tikėti, kad kandidatas rodys savo neplautus skalbinius ir netvarkytus namus, nes jis suvokia, dėl ko kovoja, o kovoja dėl to, kad išstumtų kitus kandidatus rinkėjams iš galvos ir laimėtų jų protus bei širdis. Ar tai manipuliacija? Manipuliacija – kai matome manipuliavimą informacija, dezinformaciją ir pan.“

Perlenkę lazdą tampa pajuokos objektu

Vis dėlto kartais politikai, bandydami susitapatinti su rinkėjais, jiems įtikti, perlenkia lazdą. Tarkime, daugelis prisimena 2016 m. Darbo partijos kandidatės į Seimą vaizdo įrašą, kuriame ji bando tapatintis su jaunimu, vartodama jų kalbėseną. Pasakymas „labas, ką tju?“ buvo išjuoktas viešojoje erdvėje. 

A. Katauskas teigia, kad taip įvyksta, kai politikas bando atrodyti taip, koks pats nėra, ar vartoja retoriką, kuri jam visiškai nebūdinga. 

„Komunikacijoje visą laiką labai svarbu suvokti ir įvertinti, kaip sureaguos auditorija, kiek tu būsi priimtas: ar kaip savas, ar kaip Dievas, ar kaip vadovas, kurio reikia klausyti. 

Prisimenu ir kitą atvejį, labai stiprų įvaizdžio keitimą, tiesa, jau po rinkimų, – buvusios Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės. Tokie dalykai kaip šukuosenos keitimas, įvaizdžio kardinalus keitimas turi būti daromi labai atsargiai, atsižvelgiant į asmenybę. 

Pavyzdžiui, G. Nausėdos komunikacijoje buvo padarytos tam tikros korekcijos, bet stilistiškai jis nėra kardinaliai pasikeitęs, o su L. Graužiniene buvo perlenkta lazda ir paimprovizuota, kur nereikia. Jos įvaizdis stipriai susipjovė su tuo, kuriai rinkėjų grupei ji atstovauja, ir jis buvo atmestas pačių Darbo partijos rinkėjų“, – prisimena jis. 

I. Petronytė pasakoja, kad kurioziškų atvejų kyla nuolat. 

„Prieš porą metų buvo labai populiarus archetipinis vyro vaizdinys, kad vyras būtinai turi būti tvirtas, plačiapetis, charizmatiškas, ir politikai labai taikėsi į tą įvaizdį. Tada matėme krūvas skrajučių, rinkiminių plakatų su išdidintais kandidatų pečiais, o tai akivaizdžiai krito į akis. Tai atrodo neskaniai, nes tai labai tiesioginis psichologinio paveikimo būdas. 

Arba prisiminkite retoriką po šių metų savivaldos rinkimų, kai visos partijos pristatinėjo save kaip laimėtojus, nepaisant to, kad nebuvo galima kalbėti apie akivaizdžias pergales. Taigi ne tik išvaizda, kalbėjimo maniera, bet ir tai, kaip formuluojamos žinutės, yra svarbu, nes šiuo atveju tas laimėtojo įvaizdis buvo kuriamas labai tikslingai orientuojantis į 2020 m. Seimo rinkimus, o kai kuriais atvejais galbūt ir į Europos Parlamento rinkimus bei partijos įvaizdžio palaikymą“, – sako ji.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius