Lietuvoje

2019.06.01 07:00

Už krizių centro durų – nepagražinta moterų realybė: vyrai muša, terorizuoja ir atima pinigus

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.06.01 07:00

Mano vyrui už smurtą prieš mane buvo skirtas trijų mėnesių namų areštas, keista, kad teisėjas jo pagailėjo, nes turėjo būti visai kitaip – juk tai buvo sistemingas smurtas, LRT.lt pasakoja Vilniaus miesto krizių centre gyvenanti jauna moteris.

Kaip sako Vilniaus miesto krizių centro direktorė Nijolė Dirsienė, pagrindinė priežastis, kodėl moterys kreipiasi pagalbos – partnerių smurtas, tačiau, pasakoja ji, prieš beveik 25 metus didelė problema, su kuria susidūrė centras, buvo prekyba žmonėmis ir prostitucija. Nors dabar tokių atvejų daug mažiau, tačiau padaugėjo priverstinių vedybų.

N. Dirsienė pabrėžia, kad neretai moterys negali palikti smurtautojų – jie kontroliuoja pinigus, reikalauja pateikti pirkinių ataskaitas, atima asmens dokumentus, užrakina namuose arba, moterims juos palikus, persekioja, grasina atimti vaikus, sužaloti.

Pagalbos kreipėsi patyrusi vyro smurtą

Krizių centre gyvenanti moteris pasakoja, kad šiuo metu kartu su ja centre gyvena ir jos trijų mėnesių dukrelė, o vyresnį sūnų augina seneliai, kadangi moteriai apribotos motinystės teisės. Jauna moteris prisimena, kad problemų atsirado po jos mamos mirties, kai prasidėjo vyro smurtas ir ji pradėjo vartoti alkoholį.

„Viskas apsivertė aukštyn kojomis – nebesusitvarkiau, ant visko buvo nusispjauti, nemačiau prasmės, manęs neprilaikė ir vaikas“, – liūdnai šypsosi dviejų vaikų mama.

Anot moters, jai atvykus gimdyti, gydytojai nustatė, kad ji neblaivi, todėl nusprendė, kad jos vaikams kyla pirmas grėsmės lygis. Vis dėlto savo girtumą gimdymo metu ji neigia.

„Nėštumo pradžioje alkoholį aš vartojau, taip, mano vaikas turi šiek tiek tokių bruožų, kurie būdingi alkoholį vartojančių motinų vaikams, tačiau labai mažai. Man nurodė apsigyventi krizių centre, kad darbuotojai galėtų stebėti, ar vykdau visus įsipareigojimus. Tuoj bus du mėnesiai, kai čia gyvenu, kitoks gyvenimas jau prasidėjo“, – tikina moteris.

Žeminimas tampa nuolatine aplinka

Kaip sako N. Dirsienė, pagrindinė priežastis, kodėl moterys apsigyvena krizių centre, yra šeimoje patirtas smurtas. Anot jos, nors Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas suteikia galimybę aukai likti namuose, tačiau neužtikrinamas jos saugumas, todėl neretai nuo smurto nukentėjusios moterys atvyksta į krizių centrą.

Vyriausioji socialinė darbuotoja Dovilė Kananavičienė teigia, kad atvykusios moterys nepasitiki savimi, jų savivertė paprastai būna nukritusi, nes žeminimas ir menkinimas buvo tapęs nuolatine jas supančia aplinka. Pasak N. Dirsienės, sulaukusios kokių nors dovanų, pavyzdžiui, bilietų į kiną, moterys tarsi išsigąsta, netiki, kad tokia dovana skirta joms, kadangi jos nepripratusios sulaukti gražių žodžių ar veiksmų.

„Labai norisi, kad motinystės laikas būtų šviesus ir moterys jį atsimintų kaip gražų gyvenimo periodą“, – sako N. Dirsienė.

Siekia padėti ir smurtaujantiems

N. Dirsienė pasakoja, kad stengiasi padėti ne tik moterims, tačiau ir jų smurtaujantiems vyrams, kurie neretai turi psichologinių problemų. Anot jos, kartais moterų partneriams tenka surasti rūbų, kuriais jie galėtų apsirengti eidami į teismą ar darbo biržą.

„Kai nurimsta aistros, kviečiame vyrus pasikalbėti, tariamės. Mūsų tikslas, kad vaikus augintų abu tėvai, kad ir moteris galėtų pailsėti, turėtų atostogų... Patys vyrai turi psichologinių problemų, stengiamės bendradarbiauti su vyrų krizių centru, padedame vyrams persikvalifikuoti, susirasti darbą“, – kalba N. Dirsienė.

Anot krizių centro direktorės, didelių sunkumų patiria ir tos moterys, kurias vyrai palieka, kai jos laukiasi kūdikio, kai kurios iš nevilties pradeda vartoti alkoholį.

„Įsivaizduokite – kartu planuojate gyventi, turėti vaiką, o kai vaikas ruošiasi gimti, tave palieka. Tokioje situacijoje negali nieko padaryti – tik pagimdyti. Kartais ir jau nuo nemylimo žmogaus“, – apgailestauja N. Dirsienė.

Vadovė akcentuoja, kad siekiama sudaryti tokias sąlygas, kad į vaiko auginimą galėtų įsitraukti abu partneriai, kad nenutiktų taip, jog visa atsakomybė tektų tik moteriai, nes vaikas – abiejų tėvų atsakomybė. Vis dėlto, apgailestauja N. Dirsienė, vaikai ne visada nori bendrauti su smurtaujančiais tėvais. Ji pateikia pavyzdį, kai iš gyvenimo keturių vaikų tėvas pasitraukė savo noru, o vaikai dėl to tik džiaugėsi.

„Pagalvokime, ką šie vaikai gyvenime buvo patyrę“, – svarsto direktorė.

Sulaukia persekiojimo ir grasinimų

N. Dirsienė pasakoja, kad į krizių centrą visų moterų prašo sugrįžti iki 22 valandos. Tokių taisyklių laikomasi ne tik dėl tvarkos – kartais partneriai moteris persekioja, todėl ši taisyklė moterims padeda užtikrinti didesnį saugumą.

„Šios moterys pas mus ateina ne po pirmo sudavimo – ne. Jos kenčia, pačios bando spręsti problemas, tačiau galiausiai kreipiasi pagalbos“, – kalba N. Dirsienė.

Kaip pasakoja centro vadovė, iš pradžių smurtavę vyrai dažniausiai kaltina moteris, kad šios „pas kavalierius vaikšto“, yra neištikimos, o vėliau, atėję į centrą, prašo, kad darbuotojos įkalbėtų partneres grįžti į namus. Ji taip pat pabrėžia, kad vaikai ne visada sujungia ir suartina tėvus, anot direktorės, neretai vaikų atsiradimas situaciją tik apsunkina.

„Moterims visada siūlyčiau pagalvoti apie šeimos planavimą, žinoma, tartis su vyru, tačiau galutinis sprendimas turi būti moters. Jei ji jaučia, kad vyras nėra patikimas, reikėtų pagalvoti ir neskubėti. Vaikai ne visuomet sujungia poras – jie yra didelis iššūkis ir išbandymas“, – svarsto N. Dirsienė.

Aukos jaučia kaltę

Pasak N. Dirsienės, smurtaujantys vyrai įtikina moteris, kad jos nieko vertos ir niekam nereikalingos. Kaip sako direktorė, nesunku tuo patikėti, kai tokius žodžius girdi ilgą laiką.

„Taip moteris tarsi izoliuojama, prieš ją taip pat gali atsisukti ir vaikai, nes jie nesupranta situacijos ir mato tokį šeimos modelį bei pavyzdį“, – apgailestauja N. Dirsienė.

Anot direktorės, yra atvejų, kai nuo to paties smurtautojo nukenčia kelios moterys. Kaip pavyzdį ji pateikia situaciją, kai per kelerius metus į centrą pagalbos kreipėsi dvi vieno vyro partnerės – abi laukėsi kūdikio ir buvo sumuštos.

„Apsilankęs centre tas vyras sakė, kad negali pakęsti besilaukiančių moterų. <...> Moteris visą laiką nešiojasi kažkokią kaltę“, – kalba centro direktorė.

N. Dirsienės teigimu, jei gimęs kūdikis labai panašus į smurtautoją, moteriai sunku jį mylėti ir gražiai su juo elgtis, nes vaikutis primena smurtautoją, kuris tiek laiko ją skriaudė.

Grasina atimti vaikus ir uždaryti durnyne

D. Kananavičienė pabrėžia, kad moteris ne visada gali palikti smurtaujantį partnerį – neretai sutuoktinis kontroliuoja šeimos pinigus, neleidžia nieko pirkti, planuoti išlaidų, atima asmens dokumentą ir taip moteris tampa priklausoma nuo jo valios. Socialinė darbuotoja priduria, kad sutuoktiniai pradeda grasinti, netgi persekioti moteris.

Kad taip būna, patvirtina ir N. Dirsienė, anot jos, kartais sutuoktinis moterį užrakina namuose ir kelias dienas neleidžia eiti į darbą. Kai darbdavys moterį atleidžia, ji tampa dar labiau priklausoma nuo vyro, kadangi neturi jokių pajamų.

Centro direktorė pabrėžia, kad žmonės dar nesugeba atpažinti ne tik psichologinio, bet ir fizinio smurto – yra atvejų, kai moters visas kūnas sužalotas, tačiau specialistai nutaria, kad sužalojimai nedideli, nes nėra padaryta ilgalaikio poveikio.

„Tai ką – jas turi sumušti taip, kad iš lovos nebepakiltų? Gal tik tada jį nubaus... Tai apie kokį psichologinio smurto atpažinimą galime kalbėti?“ – piktinasi N. Dirsienė.

Centro vadovė aiškina, jog psichologinis smurtas yra rimta problema – sutuoktiniai grasina, kad atims vaikus, kad „uždarys durnyne“, į tokią kovą pasitelkia ir visą savo giminę – iš pradžių žemina tik namuose, o vėliau ir prie kitų.

„Vienos moters vyras liepdavo pateikti ataskaitas ir atsiskaityti, ką ji pirko – duodavo 10 eurų, o ji turėdavo visus čekius suklijuoti ir parnešti grąžą. Kartais vyrai sėdi namie, nedirba, o moters uždirbtus pinigus kontroliuoja“, – teigia N. Dirsienė.

Nereikia laukti, kol smurtautojas pasikeis

Kaip dar vieną priežastį, kodėl moterys nepalieka smurtautojų, direktorė įvardija Stokholmo sindromą, kai auka įsimyli smurtautoją. N. Dirsienė teigia, kad psichologinis smurtas sugniuždo žmogų ir padaro jį priklausomą, nes smurtautojas – vienintelis, kuris pabara, o vėliau dažnai vienintelis, kuris ir paguodžia.

Centro vadovė išskiria smurtavimo fazes ir jas vadinu uždaru ratu. Pirmoji fazė – smurtavimas, po kurio prasideda medaus mėnesio fazė, kai partneris atsiprašinėja, prašo niekam nepasakoti, staiga pradeda rūpintis vaiku ir moterimi. Vėliau šis ciklas kartojasi iš pradžių.

„Jei anksčiau šis užburtas ratas kartodavosi kas mėnesį, dvi savaites ar savaitę, vėliau smurtavimas kartojasi kelis kartus per dieną. Kuo labiau nori partneriui įtikti, tuo labiau jis smurtauja“, – sako N. Dirsienė.

Direktorė aiškina, kad artimiesiems nereikia tikėtis, jog smurtautojas pavargs ir pasikeis. Anot jos, smurtaujantis partneris gali pasikeisti tik į blogąją pusę, todėl tokiose situacijose labai svarbus artimųjų palaikymas ir pagalba.

Prekyba žmonėmis ir priverstinės vedybos

Direktorė prisimena, kaip atrodė darbas centre jam atsidarius – prekybos žmonėmis mastai buvo didesni, pagalbos prašančios moterys sirgdavo užkrečiamosiomis ligomis, todėl dirbti buvo ne tik baisu, bet ir fiziškai nesaugu. Kaip sako N. Dirsienė, prekybos prostitucijos aukomis dabar pasitaiko rečiau, tačiau yra buvę moterų apipjaustymo atvejų, taip pat padaugėjo priverstinių vedybų ir vedybų už pinigus.

Pavyzdžiui, sako centro vadovė, buvo atvejis, kai lietuvaitė susituokė su ukrainiečiu, o jis iš karto po vestuvių išvyko iš Lietuvos. Vyras slapstosi, nes nori tapti Europos Sąjungos piliečiu, o moteris negali su juo išsiskirti, baiminasi, kad jis gali pasiimti paskolų ar įklimpti į skolas.

D. Kananavičienė pasakoja, kad nereikėtų manyti, jog pagalbos kreipiasi tik žemesnio išsilavinimo ar nedideles pajamas gaunančios moterys. Anot socialinės darbuotojos, su smurtu šeimoje susiduria įvairios moterys – yra dėl to nukentėjusių Seimo narių, verslininkių.

Kalbėdama apie centre galiojančią tvarką, N. Dirsienė pasakoja, kad visada stengiamasi, jog moterys galėtų gyventi atskiruose kambariuose, tačiau, esant būtinybei, viename kambaryje gali gyventi ir kelios moterys su vaikais. Direktorė kalba, kad kartais moterys gyvena labai ankštose patalpose, todėl yra pripratusios kartu su vaikais gyventi viename kambaryje ar miegoti vienoje lovoje, o pasiūlius persikraustyti į atskirus kambarius, nesutinka.

„Kai kurios moterys ateina su daug vaikų, susistumia kelias lovas ir taip miega. Tik kojos matosi – net nesuprasi, kiek ten vaikų. Taip pripratę visi kartu“, – priduria D. Kananavičienė.

Išnykus pašalpoms, sumažėja problemų

Centro direktorė pabrėžia, kad moterys gali bet kuriuo paros metu skambinti ir gauti specialistų pagalbą, jie, esant reikalui, gali nukreipti į kitas įstaigas. Jeigu moteris krizių centre nori apsigyventi ilgesniam nei trijų parų laikotarpiui, sudaroma komisija, kuri vertina, kokia pagalba moteriai reikalinga.

„Komisija sudaroma iš mūsų centro darbuotojų, savivaldybės bei vaikų teisių tarnybos atstovų, policijos pareigūno ir kitų reikalingų specialistų. Taip vienu metu moteriai padeda kelių institucijų atstovai, jai nereikia vaikščioti į atskiras įstaigas ir kiekvieną kartą aiškinti tos pačios problemos“, – kalba N. Dirsienė.

Krizių centras taip pat organizuoja susitikimų su buvusiomis gyventojomis, bendradarbiauja su verslininkėmis, kurios suteikia moterims ekonominio bei teisinio raštingumo pamokų, supažindina su darbdaviais, kurie galėtų padėti susirasti darbą.

„Labai svarbu, kad nebūtų pašalpų. Kai pašalpos išnyksta, moteris išsprendžia pusę savo problemų, todėl reikia, kad moteris turėtų darbą ir gautų savų lėšų“, – pabrėžia N. Dirsienė.

Vilniaus miesto krizių centre šiuo metu gyvena 15 moterų, kurių amžius – nuo 21 iki 57 metų, ir maždaug 40 vaikų. Kaip sako centro atstovės, paprastai moterų amžiaus vidurkis čia būna 40 metų.

Bendrosios, laikino apnakvyndinimo, apgyvendinimo ir trumpalaikės socialinės globos paslaugos teikiamos:

-       merginoms ir moterims iki 25 metų, neturinčioms gyvenamojo būsto, kurioms iki pilnametystės buvo įsteigta laikinoji arba nuolatinė globa;

-       moterims ir jų vaikams, nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių (gaisro, liūčių ir pan.);

-       moterims ir jų vaikams – prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms;

-       vaikams nuo dvejų metų amžiaus iš socialinės rizikos šeimų (kol vaikas bus grąžintas į šeimą arba priimtas sprendimas dėl jo apgyvendinimo stacionarioje socialinių paslaugų įstaigoje, šeimynoje ar globėjų šeimoje);

-       socialinės rizikos šeimoms;

-       vaikus globojančioms šeimoms.

Vilniaus miesto krizių centras įsikūręs Vytenio g. 45, pagalba teikiama 24 valandas per parą telefonu 85 233 2508. Taip pat galima kreiptis el. paštu info@vmkc.lt.

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius