Pirmojo prezidento rinkimų turo nugalėtoja Ingrida Šimonytė sako, kad jai pavyktų dirbti su Sauliumi Skverneliu, jei šis persigalvotų ir liktų premjero poste. Tą patį sako antras rinkimuose likęs Gitanas Nausėda. Pasak jo, premjeras galėtų imtis įgyvendinti pažadus, kuriuos davė per rinkimų kampaniją, o valdančioji dauguma turėtų baigti kadenciją, kuriai gavo rinkėjų įgaliojimus. „Dienos temoje“ – Ingrida Šimonytė.
– S. Skvernelis palaikė arba neprieštaravo įvairiems tyrimams dėl jūsų veiklos prieš 10 metų, per krizę. Taip pat ir dėl Lietuvos banko, ir dėl dabartinio ne krizės metų banko vadovo. Ar tokį elgesį laikote ne diskredituojančiu valstybę, o tinkamu premjerui, jeigu matote galimybę dirbti su juo tuo atveju, jeigu būtumėte išrinkta prezidente?
I. Šimonytė: Turiu pasakyti, kad premjeras labai dažnai išvengdavo savo nuomonės deklaravimo šiais klausimais. Yra daugybė balsavimų Seime, kuriuose premjeras apdairiai nedalyvaudavo, nes, manau, jam galbūt ir pačiam buvo šiek tiek nepatogu dėl to, kas Seime kartais vyksta. Žiūrėjau į tai visą laiką kaip į tam tikrą rinkimų proceso dalį. Tam tikras priemones, kurios yra nukreiptos prieš konkrečius kandidatus ar konkretų kandidatą, įskaitant ir mane. Bet, matot, rinkimai rinkimais, rinkimai yra pasibaigę. Dabar klausimas yra labai paprastas. Jeigu S. Skvernelis tebėra tas žmogus, kuris turi parlamentinės daugumos, jeigu tokia yra, pasitikėjimą, tai Konstitucinis Teismas, tiesą sakant, prezidentui nepalieka labai didelių pasirinkimų. Čia jau yra turbūt tas taškas, kai asmeniškumai ar kažkokie, sakykim, galbūt neskanūs apsišpagavimai turėtų būti vis dėlto padėti į šoną, jeigu tai yra tas žmogus, kuris turi Seimo daugumos pasitikėjimą. Nes krizės valstybėje bent jau aš tai tikrai nenorėčiau kelti. Man atrodo, ją kelia visiškai kiti žmonės.
– Sunku prognozuoti, kas gali pasikeisti kol kas valdančiosios partijos retorikoje, netgi kol mes kalbamės. Bet, kalbant apie rinkimų retoriką, ponas G. Nausėda taip pat savo kampanijoje yra citavęs Stasį Jakeliūną, kurio pats yra nepaėmęs į banką, kai cituoti jį buvo naudinga siekiant sumažinti paramą jums. Ar jūs ketinate keisti savo retoriką per likusias 2 savaites, nes jums irgi reikia užsiauginti didesnį būrį rinkėjų palaikymo, jeigu norite laimėti?
I. Šimonytė: Tikrai nesiruošiu susirasti pono S. Jakeliūno klausimų, kuriuos jis uždavė G. Nausėdai, ir tų pačių klausimų klausinėti. Tegul ponas S. Jakeliūnas pats aiškinasi su G. Nausėda. Čia tikrai nėra mano rinkimų kampanijos dalis. Iki šiol man turbūt pavyko kampanijoje išvengti asmeninių atakų savo oponentams, o labiau kalbėti apie tai, kas man atrodo svarbu ir kas yra svarbu Lietuvos žmonėms, nepasakoti pasakų, kad aš padarysiu dalykus, kurių negaliu padaryti, arba tuos dalykus, kuriuos padarys Lietuvoje nustatyti teisės aktai, kaip, pavyzdžiui, indeksuos pensijas. Tikėsiuos, kad man to pavyks išvengti ir kampanijoje iki antrojo turo.
– Bet ar jūs manote, kad užteks? Kad būtumėte išrinkta, jums reikia ne tik Vilniaus, Kauno ar Panevėžio, ar šiaip miestų paramos. Ar turite planą, kaip pritraukti mažesnių miestelių ir kaimų rinkėjus, įskaitant ir G. Nausėdos gimtąją Klaipėdą?
I. Šimonytė: Na, taip. Tų priemonių yra ir bus tikrai įvairių. Bet kalbant apie balsavimo rezultatus ne Vilniuje ir ne Kaune, vėlgi yra labai skirtingų pavyzdžių. Yra tokių savivaldybių, kur mūsų rezultatas su gerbiamu Gitanu skiriasi 1–2 procentiniais punktais. Taip, techniškai pagal taškus jis yra laimėjęs toje savivaldybėje, bet pagal potencialą žmonių, kurie galėtų balsuoti antrame ture, tai vaizdas nėra iš tikrųjų toks aiškus. Tokiems miestams ir miesteliams skirsime pakankamai dėmesio, kad įtikintume tuos žmones, kad aš esu jiems tinkamas kandidatas.
– S. Skvernelio štabo vadovas Vytautas Bakas yra citavęs vidines partijų apklausas. Jis mini, kad jūs esate dažnai kaip antrasis pasirinkimas ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijos rėmėjų, ir Darbo partijos rėmėjų, taip pat „valstiečių“. Ar ketinate kalbėtis su tų partijų lyderiais, kad jie kaip nors paveiktų ar padėtų įtikinti savo rėmėjus balsuoti už jus antrame ture?
I. Šimonytė: „Valstiečių“ partijos rėmėjai tikrai, manau, galėtų rasti motyvų už mane balsuoti. Su Darbo partijos ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijos lyderiais diskutuoti apie paramą rinkimuose tikrai neketinu.
– Kodėl, jūsų manymu, nugalėjote Kaune, kur ne jums, o S. Skverneliui akivaizdžią ir aktyvią paramą rodė meru perrinktas ir kaip galimas premjeras minėtas Visvaldas Matijošaitis?
I. Šimonytė: Man atrodo, kad premjeras liko trečias keliose tokiose savivaldybėse, įskaitant ir Druskininkus, kur meras Ričardas Malinauskas taip pat reiškė didelę paramą S. Skverneliui. Manau, čia yra keletas priežasčių. Kaune mes daug dirbome, tikrai daug įdėjome pastangų kalbėdamiesi su bendruomenėmis ir miesto gyventojais, vykdydami įvairias veiklas. Tai vienas dalykas. Kitas dalykas, atrodo, žmonės nėra Lietuvoje tiek užguiti, kad miesto meras, koks jis galbūt ūkiškas jiems beatrodytų, kaip jis gerai gatves beasfaltuotų, vis dėlto galėtų turėti įtakos ir paliepti žmonėms balsuoti už kažką, kas turėtų būti šalies lyderis. Manau, kauniečiai pademonstravo labai aiškią skirtį tarp to, ką jie renkasi tvarkyti miesto reikalus, ir to, ką jie renkasi atstovauti jiems, kaip šalies piliečiams. Tas jų atskyrimas man yra visiškai suprantamas.
– Ką jūs pati paminėtumėte, jeigu paklausčiau, ką norėtumėte matyti Vyriausybės vadovu, jei būsite tas žmogus, kuriam po rinkimų tuometė vyriausybė grąžins įgaliojimus?
I.Šimonytė: Manau, galima turėti labai daug norų ir įsivaizduoti puikių žmonių. Tikrai yra tokių, kurie galėtų vadovauti vyriausybei. Vis dėlto pagrindinis reikalavimas vyriausybei turbūt yra, jeigu tai nėra technokratų vyriausybė, kuri dirba tiktai iki eilinių Seimo rinkimų dėl to, kad parlamente partijos nesugeba dėl nieko susitarti, tuomet reikėtų kalbėti apie žmogų, kuris turi atramą toje daugumoje ar mažumoje su kažkieno parama, kuri susiformuos Seime, jeigu pono Ramūno Karbauskio grasinimai iš tikrųjų bus realizuoti. Bet ir dabartinėje vyriausybėje matyčiau žmonių, kurie galėtų būti ministrais pirmininkais.
– Gal galite įvardyti?
I. Šimonytė: Gal nenoriu įvardyti konkrečiai, nes turbūt ir nebūtų laikas tai daryti.
– O gal galite įvardyti, ko tikrai nematytumėte kaip liekančių vyriausybėje?
I. Šimonytė: Čia irgi labai geras klausimas todėl, kad ne kartą esu sakiusi, jog man šita vyriausybė kelia problemų ne dėl to, kad ten žmonės būtų kažkokie negeri, neprofesionalūs ar nekompetentingi. Pagrindinė problema, kurią matau šioje vyriausybėje, – tai, kad daugelis ministrų neturi atramos savo pasiūlymams Seime. Pati buvau ministrė, kuri buvo pasitelkta iš vadinamųjų „profesionalų luomo“ prisijungti prie politinio darinio, pavadinimu „vyriausybė“, todėl labai gerai žinau, kad geram ministrui yra svarbūs du dalykai: ministro pirmininko besąlygiška parama ir atrama toje frakcijoje, kuri Seime formuoja daugumą. Dabar yra ne vienas ministras, deja, kuriam šito dalyko stinga.
– O kaip pati vertinate, kiek rimti yra R. Karbauskio pareiškimai, kad jie šiuo metu, kai mes kalbamės, tikrai tikrai pasitrauks iš valdančiosios koalicijos?
I. Šimonytė: Jie gali būti rimti. Jie gali būti nulemti visiškai ne kažkokios ambicijos, kad štai rinkimai yra pralaimėti ir taip jau antrą kartą iš eilės, nors turėjo būti laimėti visi. Bet jie gali būti nulemti ir to, kad lūkesčiai ir tie pažadai, kurie yra išdalyti, tiesą sakant, yra užkelti labai aukštai. Prisiminkime, kad dabar po pasaulį vaikšto tokia viešojo sektoriaus darbo užmokesčio reforma, kurią turėtų tarsi Seimas tvirtinti, kur turėtų visiems atlyginimai viešajame sektoriuje augti pumpuruojančiu būdu. Tik niekas neatsako į klausimą, iš kur ateis lėšos šitiems sprendimams įgyvendinti. Man atrodo, kažkuria prasme šita dauguma ir Vyriausybė savo prieštaraujančiais sprendimais ir pažadais yra įsivariusi save į kampą.
– Vienas iš tų pažadų, deja, nepadėjo S. Skverneliui rinkimuose. Tai buvo pensijų didinimas. O jūs esate įvardijama kaip ta, kuri „pavogė“ pensijas iš žmonių. Negaliu sakyti, kad visi pensininkai gyvena mieste, nes, matyt, ta dalis kaime, kuri nebūtinai dar už jus balsavo pirmame ture, turbūt gali tikėti, kad jūs nesate jų kandidatė. Kaip ketinate pasiekti tuos rinkėjus?
I. Šimonytė: Tiesiog ketinu tiems rinkėjams paaiškinti, kokios buvo aplinkybės. Kad iš esmės labiausiai tuos žmones nuskriaudė ne tai, kad Andriaus Kubiliaus vyriausybei teko priimti nepopuliarius sprendimus, o tai, kad kažkas iki krizės nebuvo jai pasiruošęs, ją ignoravo, priėmė populistinius sprendimus būtent dėl Seimo rinkimų, kurie artėjo 2008 m. Jeigu ne šie sprendimai, mes būtume krizę išgyvenę visiškai kitomis sąlygomis.
– Kai kurie politikos stebėtojai sako, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjungos grasinimai arba deklaracijos, kad jie pasitrauks iš valdžios, yra mažiausiai susiję su pralaimėtais rinkimais, o daugiau susiję su tuo, kad galbūt vėl bręsta nauja krizė. Tuomet būti valdžioje prieš ateinančius Seimo rinkimus nėra labai prasminga. Ar jūs matote pagrindo?
I. Šimonytė: Tikrai ne. Matyčiau pagrindo kitokiam nuogąstavimui. Tai yra tam, ką kalbėjau, kad lūkesčiai yra užkelti taip aukštai, jog jau aiškiai matai, kad tuos lūkesčius patenkinti ir pateisinti bus labai sudėtinga. Kad mes būtume kažkuriame taške, kuris yra bent kiek panašus į 2008 m. antrą pusę, tikrai to teigti nėra jokio pagrindo, žmonių gąsdinti nereikia.
– Bet lygiai tą patį tada kalbėjo Gediminas Kirkilas ir Reinoldijus Šarkinas.
I. Šimonytė: Bet aš nesu G. Kirkilas, ir man nėra prasmės dangstyti dabartinę valdančiąją daugumą. Aš tiesiog objektyviai vertinu Lietuvos ekonominę situaciją. Bet, deja, yra kita bėda. Pažadų yra tiek daug, įsipareigojimų yra tiek daug, ir tuo pačiu metu yra priimta sprendimų, kurie visiškai neleidžia šitų įsipareigojimų įgyvendinti. Kad turbūt ne ta linkme, kad viskas eina kažkokiu būdu blogyn, bet kad jau ta kartelė yra užkelta taip aukštai, kad jau nebežinai pats, kaip per ją peršokti. Va, čia gali būti iš tikrųjų pagrindinė dabartinės valdžios krizės priežastis.
– Kaip jūs pati apibūdintumėte save, lygindama su G. Nausėda? Kuo jūs labiausiai skiriatės?
I. Šimonytė: Manau, labiausiai skiriuosi, matyt, savo patirtimi. Ta patirtimi, kurią turėjau. Toje patirtyje buvo visokiausių dalykų, įskaitant ir darbą vyriausybėje krizės metu, kai išties reikėjo sprendimus priimti. Tie sprendimai buvo dažnai nemalonūs, žmonėms reikėjo tuos sprendimus aiškinti ir už juos prisiimti atsakomybę. Tuo metu turbūt paprasčiausia buvo būti ant sofos arba krūmuose, arba kažkur nuošalyje komentuoti, kritikuoti ir visaip kitaip tame nedalyvauti ir siūlyti daryti prieštaringus sprendimus, kad visiems būtų gerai. Ta prasme aš esu išbandytas žmogus. Žinau, kaip atrodo konsensusas politikoje, kad tai nėra taip, kad aš svajoju, kaip susodinsiu oponuojančių partijų vadovus prie stalo ir jie kažkaip turės susitarti apie kažką. Taip pat turiu tam tikrą atramą parlamente. Vis tiek frakcija, kuri atstovauja partijai, kuri mane pasirinko kaip kandidatę Seimo rinkimuose, jau galėtų būti tam tikra atrama diskusijoms tarp partijų, o ne tiesiog bandymas pradėti nuo tuščio lapo. Manau, ta politinė ir praktinio darbo patirtis turbūt būtų pagrindinis mano privalumas.
